Dalia Michelevičiūtė: vien širdies sprendimų neužtenka

Sima Kazarian
2021-07-19
Subtilaus grožio ir tokios pat sielos aktorės Dalios Michelevičiūtės meilė teatrui buvo išbandyta užsispyrimu, kantrybe ir apdovanota sėkme. Daug įvertinimų pelniusi aktorė teigia, kad darbas jos gyvenime užima svarbią vietą, o rezultatų padėjo siekti kasdienė disciplina.
Dalia Michelevičiūtė: vien širdies sprendimų neužtenka
„Popiežius yra pasakęs: jei atpažinai savo pašaukimą, radai laimės kelią. Pašaukimas yra širdies potraukis. Tačiau toliau reikalingas proto ir valios pastangų reikalaujantis sunkus darbas“, - sako aktorė Dalia Michelevičiūtė. Matvejevo nuotr.

Dalia, papasakokite, kaip atėjote į teatrą. Juk iš pradžių studijavote lietuvių filologiją.
- Mokyklą baigiau praeitame amžiuje (Šypsosi). Norėjau būti aktorė, tačiau tais metais Vilniaus konservatorija nerinko aktorių kurso. Kadangi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje buvo sustiprintos humanitarinės klasės, pasirinkau filologijos studijas. Juolab kad tuo metu ir pati rašiau poeziją, prozą.
Vėliau aktorių kursai buvo renkami ir kasmet bandžiau perstoti. Vieną kartą išgirdau, kad esu per sena (man buvo dvidešimt). Kitą kartą – kad negraži. Pasiteiravo, gal namuose neturiu veidrodžio, kad čia atėjau.
Metaforiškai kalbant, esu daug ašarų praliejusi Filologijos fakulteto kiemelyje po berželiu. Tačiau Dievas jau tada numatė mano kelią ir protingai juo vedė. Man be galo pasisekė, nes po trečio bandymo buvau priimta į mišrų Jono Vaitkaus režisierių-aktorių kursą. Su manimi studijavo Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas... Tai buvo stiprus daugiau nei dvidešimties žmonių kursas. Buvome maksimalistai, nepakantūs...
 
- Užsiminėte, kad dėl teatro rizikavote ateitimi...

- Galbūt kada nors tai aprašysiu prisiminimuose. Norint perstoti į kitą aukštąją mokyklą reikėdavo atsiimti dokumentus iš savo mokymo įstaigos. Jei nepasiseka ir neįstoji, lieki be išsilavinimo, o tai tolygu sugriautai karjerai. Kreipiausi į rektorių, turėjau viltį, kad jei neįstočiau, man leistų grįžti. Jis pasipiktinęs į mano bylą parašė – „be teisės sugrįžti“ ir metė ją.
Tokie buvo laikai – mokymo įstaigose vyko karinis rengimas, tarp studentų būdavo KGB užverbuoti žmonės... Tik dėl to, kad pasikeitė laikai, Lietuva tapo nepriklausoma ir universitetui vadovavo kitas žmogus, galėjau užbaigti filologijos studijas.

Skaičiau, kad keliatės labai anksti – penktą arba pusę šešių ryto. Ką veikiate?
- Tai – išsiugdytas įprotis. Sunku keltis, tačiau mėgstu rytą. Jis – produktyviausias dienos metas.
Atsikėlusi pusvalandį skiriu maldai, skaitau, paskui einu į šv. Mišias. Tikėjimas šešiolika septyniolika metų užima svarbią vietą mano gyvenime. Dievas – centrinė mano dienos dalis. Jei Dievas yra pirmoje vietoje, visa kita bus savo vietose.
Dažnai nejaučiame Dievo buvimo, bet tai nereiškia, kad Jo nėra. Esame riboti – kūrinys visada gali nuvilti. Be reikalo tikimės iš jo gauti tai, ką mums gali duoti tik Kūrėjas. Mes sutveri tiesai, laikinai laimei ir amžinai laimei. Pastarąją mums suteikia Dievas.
Nenoriu pasirodyti tobula, tikrai nereiškia, kad nesu patyrusi gundymų – esu moteris ir esu visą laiką gundoma. Tačiau Dievas suteikia jėgų viską pakelti.
 
- Jūsų mėgstamiausias kvapas, metų laikas, knyga, papuošalas, posakis...
- Mėgstamiausias kvapas – jazminų ir bijūnų. Metų laikas – pavasaris, kai viskas bunda, sprogsta, kai kalasi pirmoji žaluma. Taip jau sutampa, kad tada ir mano gimtadienis.
Svarbiausia mano gyvenimo knyga – Šventasis Raštas, o iš grožinės literatūros – skandinavų, lenkų literatūra. Visai neseniai skaičiau ir labai patiko Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“.
Mėgstamų posakių turiu ne vieną. „Jam lemta augti, o man – mažėti“ (Jn 3,30). Šiuos Jono evangelijoje perskaitytus žodžius planuoju išsigraviruoti ant kokio nors papuošalo ar brangaus širdžiai daikto.

Papuošalai – deimantai. Paprastai nešioju nedidelius deimantinius auskarus, kuriuos užsisakiau pas Alex Šepkų, viešėdama Niujorke. Taip pat branginu ir kasdien dėviu iš močiutės paveldėtą auksinį kryželį, kurį jos sūnus, mano dėdė vyskupas Vladislovas Michelevičius, parvežė iš Romos.
 
- Jūsų močiutė Joana Zdanavičiūtė buvo bajoraitė...
- Nenorėčiau akcentuoti kilmės, nesipuikuoju ja. Tiesa, man visuomet imponavo močiutės mokėjimas muzikuoti, kalbų išmanymas, kulinariniai gebėjimai, sutarimas su visais – lietuviais, kitataučiais, kitaip mąstančiais. Vis dėlto svarbiausia jos savybė, kuria žaviuosi – begalinis nuolankumas.
 
- Dalia, kaip jūsų gyvenime ateina sprendimai – per širdį ar protą?
- Ir širdis, ir protas svarbu. Daug kliūčių teko įveikti, kur reikėjo proto sprendimų. Su „Šėpos“ teatru skridome į JAV, daug kas ragino negrįžti, manydami, kad mus vėl okupuos. Tačiau būtent protas liepė grįžti ir baigti mokslus.

Popiežius yra pasakęs: jei atpažinai savo pašaukimą, radai laimės kelią. Pašaukimas yra širdies potraukis. Tačiau toliau reikalingas proto ir valios pastangų reikalaujantis sunkus darbas. Valandų valandas tenka mokytis tekstus, kol prasideda meniniai ieškojimai. Eimuntui Nekrošiui negalėjai pasakyti, kad neužšoksi ant ožio ar nesiversi scenoje kūlversčiu. Ir šokinėji visą naktį ant ožio, kol padarai, ko režisierius prašo.
 
- Visuomet žavėjo puiki jūsų forma. Kaip jums pavyksta išlikti tokiai plastiškai, pasitempusiai?
- Tikrai nesiskundžiu apetitu, tačiau nevartoju surogatų, nevalgau bandelių. O kažkada labai jas mėgau su pienu. Cepelinai, bulviniai patiekalai mane apsunkina, todėl jais mėgaujuosi tik būdama svečiuose.
Savo kūno poreikius stengiuosi varžyti. Jei duodi valią, tuomet jis ima diktuoti tau savo įnorius ir tampi ne šeimininkas. Kai ruošiuosi vaidmeniui, imu laikytis dietos, sportuoti. Pavyzdžiui, vaidindama Elžbietą I turėjau vilkėti penkis kilogramus sveriančią suknią. Tai reikalavo papildomų jėgų.
Dabar atradau sau mielą dalyką – linijinius šokius, į kuriuos įsijungti skatinu visas moteris. Kitiems patinka treniruoklių salės, tačiau man norisi muzikos, ritmo, širdies, plastikos.
Su amžiumi ėmiau vis labiau jausti kūno ribas. Anksčiau grįžti į formą reikėdavo savaitės, dabar – mėnesio. Sunku su tuo susitaikyti, bet tai dar viena nuolankumo pamoka. Nėra lengva pripažinti, kad ko nors nepadarai, kad kūnui reikia poilsio.
Daug kas man sako, kad ir taip gerai atrodau, tačiau niekas nemato, kiek man tai kainuoja. Tokia jau mūsų fiziologija, kad su laiku traukia prie žemės. Kartais, atrodo, viską skauda. Todėl būti pasitempusiai reikia rasti jėgų. Bet lengvumas pasiekiamas per discipliną.
 
- Ar dažnai tenka save disciplinuoti?
- Nesu tobula, tik manęs neromantizuokite. Kova vyksta kiekvieną dieną. Tenka atsikovoti savybes, kurios mums neduotos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Parkinsono liga: jaunas pacientės amžius klaidino medikus

    Parkinsono liga: jaunas pacientės amžius klaidino medikus

    Mildai (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) dabar jau 50, bet Parkinsono liga į jos gyvenimo duris pasibeldė kur kas ank...
    Projektas „Žemiau bambos“: jautriai, bet be tabu

    Projektas „Žemiau bambos“: jautriai, bet be tabu

    Su naujos gyvybės užsimezgimu atsiradusi idėja sukurti socialiniuose tinkluose „Žemiau bambos“ puslapį, išsiplė...

    Budinti vaistinė


    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vaistinių atstovai primena, kad galimybių paso vaikams į vaistinę turi ateiti tėvai

    Vyriausybės sprendimu galimybių pasas nuo gruodžio 28 d. bus išduodamas vaikams nuo 12 metų, o nebe nuo 16-kos, kaip buvo i...
    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse SAM leido aptarnauti daugiau žmonių

    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse SAM leido aptarnauti daugiau žmonių

    Galimybių paso nenaudojančiose vaistinėse Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nuo penktadienio leido aptarnauti daugiau žmonių.

    Sveika šeima


    Pirštų sąnariuose sproginėjantys burbuliukai: ar yra žala?

    Dažniausiai vaikystėje išmokę skleisti garsus lankstant piršto sąnarius, žmonės erzina aplinkinius, kurie kaip susitarę kartoja, kad senatvėje pirštai susisuks. Tačiau ar tiesa, kad šis įprotis gali sukelti sveikatos problemų?

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Narkotikai pražudo daugiau žmonių nei ginklai

    JAV Federalinis tyrimų biuras praėjusią savaitę pranešė, kad mirčių nuo perdozavimo, pandemijos metu, skaičiai pasiekė rekordiškas aukštumas. Šios mirtys – prarastos galimybės gydytis, didėjančių psichikos sveikatos problemų ir stiprių narkotinių medžiagų prieinamumo gatvėje pasekmė.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Dalytis apelsinu? Na, jau ne!
    Henrikas Vaitiekūnas Dalytis apelsinu? Na, jau ne!
    Ką renkasi blondinės?
    Henrikas Vaitiekūnas Ką renkasi blondinės?
    Atsargiai: biohakeriai atidunda!
    Henrikas Vaitiekūnas Atsargiai: biohakeriai atidunda!

    Naujas numeris