- Artėja Kūčios, Kalėdos, kurios įvardijamos šeimos šventėmis. Kaip jas sutikdavote augdami vaikų globos namuose, ir ką jos jums reiškia dabar? 
Remigijus: - Nors ilgą laiką augome vaikų globos namuose, šias žiemos šventes sutikdavome pas tėvus. Prisimenu šventišką, nors ir negausiai padengtą, stalą, tėtį - kalbantį poterius... Namuose prisimenu jaukumą.
Yra tekę šventes sutikti ir vaikų globos namuose. Čia būdavo didžiulis šventinis stalas, prie kurio susėsdavo per šimtą vaikų globos namų auklėtinių, auklėtojų, ateidavo kunigas. Visą dieną prieš Kūčias jausdavosi šventinis šurmulys, vykdavo pasiruošimas - sutikti šventes būdavo smagu. Tai prisimenu su nostalgija.
 
Algirdas: - O aš kiekvienas Kūčias prisimenu kaip nežinomybę. Kokios jos bus, niekada iš anksto nebūdavo aišku. Puikiai supratau, kaip tėvai gyvena, žinojau, kad šventės gali būti visokios. Jų ir buvo geresnių, blogesnių... Vaikystėje mane nuolat slėgė nežinomybė, ar tėvai turės ką padėti ant stalo. Atsimenu, kad pavydėjau darniose šeimose augantiems vaikams: dėl stalo gausumo, ramybės, prognozuojamo tėvų elgesio.
 
Remigijus: - Mūsų tėtis Kūčias labiausiai gerbė iš visų švenčių. Laikėsi principo, kad gali po trijų dienų ir valgyti neturėti, bet Kūčios – šventas reikalas. Tikrai jautėme jo pastangas Kūčių vakarą, Kalėdas išlaikyti ypatingomis, nevartoti alkoholio. O tai jiems buvo milžiniškas pasiekimas. Deja, per metus tiek visko įvykdavo, kad pasitikėti tėvais buvo sunku...
 
Algirdas: - Dabar labiau suvokiu šventės prasmę. Tai artimų žmonių susitikimo metas. Per šventes dažnai sau keli filosofinius klausimus: kas yra šeima, kodėl mes nuolat skubame, kas yra svarbiausia gyvenime. Per žiemos šventes dabar tikrai negalvoju apie materialius dalykus: nesvarbu, kiek maisto ant stalo, bus dovanų ar ne.
Remigijus: - Turiu žmoną, šeima sukurta, tad šiemet Kūčias švęsiu su jos giminaičiais Kupiškyje. Džiaugiuosi, kad suradau dar vieną šeimą. Per šventes tai ypač svarbu.
 


- Vos jus pamačius, norisi nusišypsoti - esate tikras teigiamos energijos užtaisas. Rodos, sunki vaikystė turėjo jus prislėgti, palikti nuoskaudų, atimti optimizmą. Pasidalinkite – kas jums yra laimė, gyvenimo džiaugsmas?
Algirdas: - Mano asmenybė susikūrė iš sutiktų žmonių, iš gyvenimo patirčių, iš matytų vaizdų. Tai keitė mūsų nuomones, suvokimus.
Remigijus: - Mes su broliu panašūs, nes mūsų gyvenimo kelio pradžia vienoda. Ji paliko mums tikrai daug randų ir nebuvo nieko kito, kaip tik net dideliame blogyje ieškoti pozityvumo, semtis jėgų. Gyvenimo negatyve stengėmės matyti gėlę ant lango, tai yra gėrį, grožį. Jeigu sugebu pamatyti gėlę ant lango, tai pirmas žingsnis pokyčių link. Mes kiekvienoje problemoje, gyvenimo iššūkyje, stengiamės pamatyti teigiamus dalykus.
 
- Mielai prisidedate prie įvairių socialinių iniciatyvų. Ar šiuo metu kur nors dalyvaujate?
Algirdas: - Taip, žinoma, net keliuose vienu metu (juokiasi). Pradėjome meno projektą, kuris vadinasi „Art, art ir art“. Jis susijęs su vaikų globos namų jaunuoliais. Dažnai važiuojame su jais susitikti, bendraujame. Plačiau nenoriu pasakoti – lai būna paslaptis. Mėgstu kalbėti apie konkrečius dalykus, o projektas dar tik dūmas. Taip pat vedame įvairius kūrybinius seminarus, bendradarbiaujame su dienos centrais. 


 
- Teko skaityti jūsų pasakymą, kad „net ir milijoną laimėję pusryčiams valgytume košę, o pietums – sriubą“. Ar iš tiesų sveikai maitinatės?
Algirdas: - Mėgstu sriubą, košes. Neseniai net padavėja kavinėje, kur dažnai pietaujame, teiravosi, ar tokios skanios jų sriubos, kad būtinai kaskart užsisakome. Man svarbu, kad sriuba nebūtų per sūri, per aštri, per daug prieskonių. Mėgstu jausti subtilų, išskirtinį, vis kitokį konkrečiai sriubai būdingą skonį.
Remigijus: - Dar labiau košes pradėjome valgyti, kai sužinojome jų teigiamas savybes. Be to, studijų metais turėjome virškinimo problemų, tad košės – mūsų išsigelbėjimas. Viena skaniausių man – grikių su medumi. Kol kas tik dar vieną žmogų esu sutikęs, kuris pritarė, jog tokia košė yra tikras skanėstas. Visi kiti – juokiasi iš mūsų.  
 
- Esate profesionalūs breiko šokėjai, jau penkmetį – ir sėkmingi dailininkai. Ar savęs realizacija yra vienas didžiausių džiaugsmo šaltinių?
Remigijus: - Realizuodamas savo poreikius žmogus tampa laimingas. Kai žino, ką daro - jam tai patinka. O kai patinka – dažniausiai ir sekasi.
Algirdas: -Kartais kurdami liūdime, kartais – džiaugiamės. Bet kuriuo atveju – dirbdami mėgstamą darbą jaučiamės visaverčiais žmonėmis. Ateina suvokimas, kad tu turi tam tikrą prasmę būti šioje žemėje. Nieko nėra baisiau už gniuždantį tuštumos jausmą.

- Baigiantis metams nori nenori susimąstai apie tai, ką „stipriausio“ šiemet patyrei. Ir apie tai, ko tikėtumeisi iš kitų metų...
Algirdas: - Svarbiausias įvykis šiemet – mudviem su broliu Prezidentės įteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvai“. Juk esame dar pakankamai jauni, o štai gauname tokį svarų apdovanojimą. Šiemet baigiau doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Manau, kiekviena gyvenimo atkarpa yra labai svarbi.
Remigijus: - Nesame iš tų didžiųjų planuotojų, galvojančių metus į priekį. Tiesiog judame pirmyn, tęsiame darbus, pakeliui prijungiame atsiradusias naujas idėjas. Mėgaujamės procesu.