- Ar pameni, kada ir kaip „užsikrėtei“ kelionių virusų. Gal tai nutiko dar mokykloje ar kokia nors knyga įkvėpė?
- Kaliningrado srityje, tranzuojant su vyresniu broliu ledų nusipirkti. Man buvo gal septyneri metai. Tai buvo šeimos kelionė su palapinėmis. Susirasdavome skardį ir apsistodavome, nes stovyklavietės dažnai būdavo užimtos. Mes ten važiavome penkerius metus iš eilės ir vis pasisekdavo vietą, kurią pamilome, rasti neužimtą.
Po to, kai man buvo 15 metų, keliavau po Lietuvą: iš Vilniaus tranzuodavau į man nežinomą vietą, pavyzdžiui, Pasvalį. Ten pamatai absoliučiai kitą pasaulį. Supranti, kad ir Lietuvoje kaip kokioje Ispanijoje regionai – visiškai skirtingi, tiek kalba, tiek kultūra.
 
- O kaip prasidėjo kelionės po Europą?
- Atrodo, su dabartiniu vyru Domantu. Jis studijavo Jungtinėje Karalystėje, o aš gyvenau Lietuvoje. Norėdavau jį aplankyti. Medžiodavome pigius bilietus, tardavomės, kur susitiksime, kur nuvažiuosime.


 
- Banalu, bet paklausiu, kuri Europos šalis tave labiausiai sužavėjo?
- Norvegija. Savo gamta, švara, natūraliais ištekliais. Žmonių kultūra – ne itin. (Juokiasi.) Savo unikalumu ji verta dėmesio, jei nebijoma šalčio, o jei bijoma, tada galima Norvegiją aplankyti vasarą, tik tada nepamatysi šiaurės pašvaisčių stebuklo.
 
- Papasakok, kaip atrodo šiaurės pašvaisčių medžioklė.
- Mano vyras mėgsta fotografuoti. Medžiodavome pašvaistes, ir vien dėl jų, atrodo, negaila savaitėlę ar kelias pašalti palapinėje arba per vėjus leisti į žygius. Stengdavomės pabėgti kuo toliau nuo kaimo šviesų į kalnus su vaizdu į šiaurę, jog matytume, kaip pašvaistė slenka. Kartais būdavo dvidešimt trisdešimt laipsnių šalčio. Taip prašalę keturias penkias valandas grįždavome namo arba nakvodavome kalnuose tikrai geruose miegmaišiuose. Piko metu pašvaistės būna įvairiausių spalvų: žalios, geltonos, iki violetinės. Pabūti tokioje šviesoje – magiškas jausmas.
 
- O kokie vėjai tave į Afriką nunešė?
- Savanorystė kaime, kur žmonės ne tik elektros neturi, bet ir elementarių patogumų. Dirbome kas mokykloje, o aš tvarkiau biblioteką. Gyvenome pas du išsilavinusius senolius, kurių vaikai studentai jau paliko kaimą. Patyrėme žmonių šilumą, supratau, kad ir kur keliautum, gali rasti gerų žmonių, jei ir pats būsi geras. Nors buvo visko, net bandymų pagrobti, bet nepasisekė... (Juokiasi.)
 
- Kalbant apie nutikimus, esi pasakojusi, jog į vieną kelionę pasiėmei laptop‘ą, ir vienu metu net svajojai, jog jį iš tavęs pavogtų...
- Buvo... (Juokiasi.) Buvo nesąmonė jį pasiimti į kelionę, kai nežinai, kiek ilgai ji truks. Tą kartą išskridau į Naująjį Deli (Indija – aut.) be atgalinio bilieto ir nutraukusi visus darbinius santykius. Viena draugė, kuri jau buvo buvusi Indijoje, palinkėjo sugrįžti. Į tokią kelionę, atrodė, reikia pasiimti viską, ką turiu. Seną kompiuterį, pakrovėjus, „Go pro“ kamerą... Susidarė neblogas lagaminėlis. Daug kartų buvo minčių, jog jei jį pavogtų, nebereiktų jo tapyti su savimi ir būtų lengviau keliauti.


 
- Papasakok, kaip tapai maisto technologe Vilniuje veikiančiame restorane „Trobelė“. Esi sukūrusi ne vieną skanų bei sveiką receptą, įvairių užkandžių banketams?
- Tarp kelionių grįžus į Lietuvą reikia piniginėlių užsidirbti (Juokiasi.) Atsimenu, kaip už paskutinius pinigus nusipirkusi maisto ėjau namo Naujamiestyje. Užsukau į „Trobelę“, nes pamačiau darbo skelbimą. Galvojau, jog tai bus paprasta vieta, bet pasirodė, jog tai – puikus restoranas su nuostabiais žmonėmis, su kuriais susipažinus įvyko mūsų „kulinarinė kelionė“. Kartu ragavome, žiūrėjome, kaip suformuoti, jog užkandžiai gražiai atrodytų. Kūriau veganiškus užkandžius, bandžiau atrasti maisto produktus, jų derinius, kurie geriausiai virškintųsi, būtų maistingi, subalansuoti. Matau, jog yra didelė sveiko maisto paklausa ir ji nuolatos auga. Tik dabar ši veikla man sustojo, nes „ištiko“ vaikai, tad šiuo metu gaminu labiau vaikišką maistą.
 
- Viena koja gyvenate Švedijoje, o kita, bent jau vasaromis, – Lietuvoje. Kaip save įsivaizduoji po dar kelerių metų: ir toliau gyvenimas pusiau klajokliškas, o gal jau kyla noras kur nors „nusėsti“?
- Labai norime nusėsti. Vaikai atvedė į tai, jog norime turėti savo trobą, savo kampą, jog nebūtų daiktai išmėtyti per kelias vietas pas mamas, sukrauti pas brolius. Norisi juos visus susirinkti ir įsikurti. Turime žemės sklypą. Ir tikrai kokių nors naujų veiklų Lietuvoje atrasime: norėtume užsiimti turizmu, susikurti sau darbo vietas kaime ir pakvieti žmones į gamtą pailsėti.
 
- Ar pasikeitė suvokimas apie pasaulį, gal net ir kai kurios vertybės tapus mama?
- Manau, jog po truputėlį keičiasi. Tapus mama kitaip žiūri ir į savo mamą, ir į visas mamas bei į pačią gamtą. Ypač dabar, kai laukiuosi dukters, tai – magiškas laikas.


 
- Koks yra tavo santykis su gamta. Galbūt tai – tik būdas pailsėti, o gal natūralus bei būtinas poreikis, pavyzdžiui, kaip maistas ar deguonis?
- Gamta – mano namai. Visur, kur keliaudavau, dažniausiai miegodavome palapinėse. Tiesiog smagu eiti, išsirinkus kalną ant jo užlipti ir ten pasitikti rytmetį. Devynis mėnesius keliavusi po Aziją, jaučiausi, jog galiu su savo palapine prisiglausti beveik bet kur. Tiek žmonės, tiek gamta natūraliai priima. Tik baisu, kad ant minos neužminčiau. Tai toks nežmoniškas poelgis – po karo paliktos minos. Dažnai vaikai bėgiodami užmina ant minų ir žūsta. Tad ten žmonės pagarbiai žiūri į gamtą, žiūri atidžiai po kojomis. Keliai lyg ir saugūs, bet eiti nepramintu keliu Laose – pavojinga.
 
- Užsiminei apie karą, jo pasekmes ir liekamuosius reiškinius. Kaip švedai reaguoja į įvykius Ukrainoje, kuriuos sukėlė rusija? Ar jie jaučiasi saugūs, o galbūt gyvendami pakankamai toli labai dėl to nesuka galvų?
- Saugumo atžvilgiu gal kiek ir saugiau nei Lietuvoje, bet visiškai laisvai nesijaučia. Yra ir dideli ekonominiai pokyčiai. Daug žmonių jaučia nerimą dėl karo. Be abejo, teikiama daug pagalbos. Daug padedama atvykusiems ukrainiečiams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!