- Esate išleidusi dvi poezijos knygas. Kuo poezija gali būti pravarti ne literatūros specialistui?

- Poezija gerina virškinimą: jausmų, per dieną pamatytų vaizdų, suvalgytų karbonadų ir viso mus supančio grožio. Taip pat, savo ruožtu, ji pati yra kūrybinių fermentų palytėtos veidrodžio skeveldros, kurios atitinkamu kampu gali atspindėti ne tik autorių ar literatūros specialistą, bet ir kiekvieną mūsų. Pamatę šį veidrodinį „kubiką-rubiką“ galime sužinoti, pajausti, nuspėti ką nors nauja arba naujai atsimintą sena apie save ir pasaulį.

 

- Viename eilėraštyje teigiate: Mėnulis yra tabletė. Atleiskite už paviršutiniškumą: ar teko girdėti medikų, vaistininkų komentarų apie šį puikų eilėraštį? 

- Būtų įdomu nunešti šį eilėraštį vaistininkui vietoj recepto, smalsu, ką jis pasakytų, o dar įdomiau - ko nepasakytų. Ši numanoma situacija kelia šypseną.

 

- Aktyviai reiškiate poziciją žmogaus teisių klausimais. Ar sveikatos sistema užtikrina kokybiškas paslaugas jos dalyviams?

- Sergantis žmogus negali būti šimtu procentų tikras, kad sulauks visos reikiamos kvalifikuotos pagalbos. Ne dėl medikų nemokšiškumo, o dėl elementaraus abejingumo. Aišku, visur visokių atvejų pasitaiko, tačiau kai kurie gydytojai, seselės ir kiti atbunka nuo konvejerinio darbo ir į žmones žiūri kaip į mėsos gabalus, kitaip to nepavadinsi. 

 

- Ar sveikatos sistema palanki meno, kultūros, akademiniams žmonėms?

- Manau, dabartinė politinė sistema apskritai nepalanki meno, kultūros ir akademiniams žmonėms, ne išimtis ir sveikatos sistema.

 

- Studijavote religijos mokslus. Kaip dvidešimt pirmame amžiuje tikslinga kalbėti apie religiją: ateistiškai ar tiesiog kaip kultūros formą?

- Apie religiją derėtų kalbėti kaip apie religiją, šiuo atveju pasikliauju XX a. pradžioje pasirodžiusia Rudolfo Otto knyga „Šventybė“, teigiančia, kad religija neturėtų būti supaprastinama ir aiškinama per kitus dalykus. Manau, kad religiją galima aiškinti tik per ją pačią, kitaip mes jau kalbame ne apie ją, o apie ką nors kita.

 

- Religijų studijose tyrinėjote religinio kino ir maišto santykį, šiuo metu gilinatės į kino filosofiją, kultūrinėje spaudoje apžvelgiate kino festivalius. Koks filmas medicinine tematika pirmiausia šauna į galvą?

Pasižiūrėkite kontraversiškojo danų režisieriaus Larso von Triero aštuonių dalių meninį serialą „Karalystė“ („Riget“, 1994 ir 1997), kurio veiksmas vyksta ligoninėje – nepasigailėsite.

 

- Jūsų tėveliai turi ūkį. Turite galimybę mėgautis šviežiu medumi, ekologiškomis daržovėmis, vaisiais ir ramunėlių arbata?

- Nuo pat ankstyvos vaikystės, kada tėvai iš Vilniaus iškeliavo į kaimą, mano šeima skyrė daug dėmesio sveikai gyvensenai. Mama pasakojo, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje žmonės labai mažai rūpinosi tuo, ką valgo, kaip valgo, daugelis per dieną išgerdavo gal tik vieną puodelį vandens, o kad reikia sportuoti, nebuvo nė kalbos. Tad į besirūpinančius sveiku gyvenimo būdu buvo žiūrėta su atlaidžia šypsena, kaip ir į kitus neįprastus dalykus. Per pastaruosius metus daug kas pasikeitė ir žmonės ėmė labiau rūpintis savimi, tačiau kur to rūpesčio šaknys, taip ir negali žinoti. Ekspertai ginčijasi, kas sveika, o kas ne, prieštarauja vieni kitiems, dažnai didžiosios sveikos gyvensenos teorijos paaiškėja buvusios dar žalingesnės organizmui, paprasti piliečiai iš nusivylimo šia nuomonių įvairove gyvena bet kaip. Nepaisant to, medus iš tėčio bityno ar ramunėlių arbata, bazilikai, šalavijai, mėtos iš mamos prieskonių lysvių man siejasi ne tik su sveika gyvensena, bet ir su sveikatos linkėjimu bei meilės išraiška. Manau, ketinimai - taip pat labai svarbu.

 

- Kaip pailsite dirbdama intelektinį, kūrybinį darbą?

- Anksčiau, intensyviai rašydama, neapsieidavau be išėjimo į balkoną parūkyti, tačiau šiuo metu atsikračiau šio įpročio. Pailsiu, žiūrėdama serialus, bendraudama su draugais, šiltesniu metu labai mėgstu važinėtis dviračiu. Neseniai pradėjau daryti penkis tibetietiškus pratimus. Šį iš lamaistų vienuolių atkeliavusi pratimų seka padeda susitelkti, atpalaiduoja ir taip pat suteikia energijos, žvalumo.

Dosjė

Aušra Kaziliūnaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, Biržuose baigė ,,Saulės” gimnaziją, Edukologijos universitete įgijo istorijos bakalauro laipsnį, studijavo VU religijų studijų magistrantūroje, šiuo metu VU studijuoja filosofijos doktorantūroje, gilinasi į kino filosofiją. Išleidusi dvi poezijos knygas: 

Pirmoji lietuviška knyga: poezija. – Kaunas: Nemunas, 2007.

20 proc. koncentracijos stovykla: eilėraščiai. – Kaunas: Kitos knygos, 2009.

Dalyvauja meniniuose projektuose, socialinėse akcijose, rašo straipsnius kultūriniams leidiniams, yra pelniusi  įvairių literatūrinių apdovanojimų. 2008 m. apdovanota Elenos Mezginaitės premija už poezijos rinkinį „Pirmoji lietuviška knyga“. 

Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2012 m.