- Esi kilusi iš menininkų šeimos, papasakok pora sakinių apie juos.
- Mano tėvai tapytojai. Tėtis dar yra ir restauratorius. Man vaikystėje patikdavo lankytis jo studijoje, kurioje dažnai tvyrojo kūrybinė netvarka.
 
- Jei reikėtų įvardyti vieną daiktą, kuris labiausiai asocijuojasi su tavimi, turbūt nenustebtum, jei pasakyčiau, jog tai kanklės. Google nuotraukų paieška elgiasi panašiai. Ar atsimeni, kaip ir kada jos atsirado tavo gyvenime?
- Tėvai atrado Joną Trinkūną, Romuvos judėjimą, mes važiuodavome į jų stovyklas. Man tuomet buvo septyneri, o Dorotai (sesei – aut.) šešeri metai. Jose matėme įvairias apeigas. Prie aukuro vis kas nors kankliuodavo. Tėvai taip susižavėjo, kad mus abi nuvedė į etnokultūros centrą mokintis kankliuoti. Atsimenu kaskart, kai reikėdavo eiti į pamokas, verkdavome.
Manau mokytoja buvo gan griežtoka, dėl to mums nepatiko ten eiti. Būdama šešiolikos tradicinių šokių stovykloje, kur vyko ir visokios dirbtuvės, buvo galima mokytis kankliuoti. Nuėjus ten prisiminiau, kaip groti ir sugalvojau, kad noriu įsigyti kankles.
- Ar folkas, liaudiškos dainos ir sutartinės atėjo tuo pačiu keliu?
Nuo pat vaikystės, kai susidomėjo tėvai. Viduje buvo ir atmetimo metai. Paauglystėje, būdavo net ir ausis užsikimšdavome išgirdę sutartines.
Anksčiau Trinkūnų stovyklos kasmet būdavo vis kitoje vietoje, dėl to pakeliavome ir pažinome Lietuvą. Vėliau jos nusėdo Dvarciškių kaime (Švenčionių r.), ta pati vieta nusibodo ir tėvai nustojo ten važiuoti. Būdama šešiolikos pasiūliau klasiokėms. Yra tokia stovykla, gal ir jūs norite... Taip su klasiokėmis pirmą kart atvažiavome be tėvų. Tada vėl naujai atradau, pamačiau kad ne aš viena tuo domiuosi. Tai buvo sąmoningas visos etnokultūros atradimas.
 
- Jūsų grupė vadinasi „Sen Svaja“, kokia šio pavadinimo reikšmė?
- Jis kilęs iš prūsų kalbos. Sensvajai reiškia su savais. Tuo metu mes labai įsijautėme į sutartines. Kaip tik buvo prasidėjęs bumas giedoti mantras, ajurvedos, rytų praktikos. Mums viduje ėmė kirbėti, kad sutartinės tai lietuviškos mantros. Klausėme Gedimino Žilio (grupės „Skylė“ narys, muzikantas – aut. past.) gal yra senų sutartinių su mažai teksto? Jis specialiai mums ieškojo mantrinių sutartinių. Tuo metu su Dorota dar gyvenome kartu pas tėvus, tad prieš miegą net giedodavome sutartines jau gulėdamos lovose. Tuo metu mes tikrai buvome jų apsėstos, jas garbinome ir norėjome atrasti savo mantras. Kam tai OM, kai yra LIOI. Su Gediminu važinėjome į visokias apeigas, buvome jo vaidilutės.


 
- Pastaruoju metu retokai galima kur nors pamatyti jūsų pasirodymus. Tad kuo šiuo metu gyvuoja grupė?
- Mes išleidome naują, trečiąjį, albumą ir pasirodysime „Mėnuo juodaragis festivalyje“ .Albumas vadinasi „Eisim sesės“. Mes labai gryninomės apie virsmus, pasakų motyvus, kaip mergelė pavirsta į antį arba našlele tampa ir nori pati į mirties virsmą pereiti. Tokių temų galima aptikti dainose. Tada prasidėjo karantinai – dar kitokie virsmai. Albumas pasirodė šių metų pačioje pradžioje.
 
- Ar jis prieinamas tokiose platformose, kaip „Spotifive“?
- Taip, galima. Taip pat ir „BandCamp“.
 
- Su „Sen Svaja“ ne kartą teko keliauti į Lenkiją. Žinau, kad mokate ne vieną lenkų sutartinę.
- Daug kas painioja liaudies dainas ir sutartines. Tarsi įprato sutartinėmis vadinti tai, kas gražu, o liaudies dainomis – kas negražu. Nors tai visai atskiri žanrai. Sutartines turi tik Lietuva. O Lenkijoje folkas, daugiabalsės dainos.
 
- Gerai, tada papasakok, kaip jūsų repertuare atsirado lenkų folko dainos?
- Su Dorota važiavome į archeologų istorinės rekonstrukcijos festivalį „Biskupin“, kuris vyksta šalia muziejaus po atviru dangumi. Festivalis trunka savaitę. Su Dorota ten važiuodavome daug metų. Jo metu kartais vyksta ir workshopai (liet. dirbtuvėlės), kur mokaisi kitų šalių dainų. Kažkada Dorota grįžo iš ten su lenkiškomis dainomis. Jas esame net ir su lenkų grupe „Sutari“ dainavę.
 
- Yra manančių, kad „Sutari“, tai jūsų grupės dvynė Lenkijoje?
- Taip, jas sutikome koncertuodamos Lenkijoje. Susipažinome. Vienos kitas išgirdome. Pajutome tapatumą. Mes šiek tiek labiau laumės, o jos raganaitės. Jos irgi turi tris nares, iš kurių viena nesenai pasikeitė. Taip tarsi pasitvirtinome, kad čia viskas pas mus gerai, ir mūsų grupės pavadinimo keisti tikrai nereikia. Vėliau jau Lenkų kultūros centras čia, Vilniuje, organizavo jų ir mūsų koncertą. Jame susitikome ant vienos scenos ir net dvigubą, lietuviška ir lenkišką dainų pynę susipynėme.
Tik jos truputį aktyviau varo, nes mes su visais savo virsmais, kurį laiką buvome štiliuje. Jos jau išleido tris albumus, o mes. Oi, palauk, mes jau irgi tris... (Juokiamės) Tai gal ne taip ir atsiliekame.
 
- Pokalbio pradžioje prasitarei, kad ruošiesi kanklių stovyklai. Papasakok daugiau.
- Tai bus jau ketvirtoji kanklių stovykla. Man labai patiko keliaujančios Romuvos stovyklos, tad norisi pakeliauti po Lietuvą, po regionus. Pirmoji stovykla buvo pamario krašte. Spontaniškai norėjosi ją rengti ten, buvau visai pamiršusi apie Liudviko Rėzos lobynus, tad vėliau supratau, kad galime į tai atkreipti dėmesį. Vėliau ji vyko Aukštaitijoje, Antalieptėje. Paskui netoli Kauno, o šiemet keliausime į Kernavę.


 
- Kuo užsiimate kanklių stovykloje?
- Daugiausiai kankliuojame (Juokiasi). Mokinamės atskirose grupėse pagal gebėjimus. Vieni labiau įgudę, kiti tik pradeda, treti visai nulinukai. Ilgesnėse stovyklose būdavo ir koncertą surengiame. Vyksta paskaitos. Keliaujame po apylinkes. Pirmaisiais metais, iki karantinų, mūsų susirinkdavo penkiasdešimt žmonių, atvažiuodavo ir užsieniečių, buvo net užsienio lietuvių. Šiemet mūsų bus apie dvidešimt. Bus labai jauku…
 
- Šiemet išleidai ir solinį albumą.
- Taip, pristačiau jį vasario mėnesį, per Agotines. Nebuvai, tiesa?
 
- Nebuvau, šįkart buvau Lenkijoje. Mane ten irgi juk traukia... Vadinasi, šiemet išleidai net du albumus?
- Ne, tris! Yra dar vienas – kanklių rintinė „Klajojančios kanklės“. Esu jo sudarytoja.
 
- Pakalbėkime dar apie tavo solo albumą..
- Tai – mano debiutinis albumas, sukurtas pagal Eugenijos Šimkūnaitė pasakas. Atliekamas kanklėmis ir balsu. Pati žolininkė, kurios šimtmetis nesenai minėtas, vaikams kūrė pasakas apie medžių galias, tai yra jų gydomąsias savybes. Šias pasakas buvau girdėjusi iš vienos draugės, mane jos sužavėjo. Tada šių pasakų seno leidimo knygą. Tarp jų radau vieną, šiek tiek rimuotą tekstą, taip gimė pirmoji daina „Žali girios medeliai“ po jos kilo mintis daryti visą ciklą. Taip galop gimė albumas „Kur giria užėjo“.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!