- Arydai, jūsų balso nesupainiosi su niekuo… Štai taip kalba tikras Kalėdų senelis!
 
- Jau mokykloje turėjau tokį „mutantą“ – ypatingą balsą. Be to, grojau keliais instrumentais, buvau aukštas – metro devyniasdešimties. Tiesa, dabar truputį susitraukiau nuo dovanų nešiojimo. Barzda tuomet dar neaugo, bet užsiklijavęs dirbtinę drąsiai galėjau vaidinti Kalėdų senelį. Mokytojai iškart mane pastebėjo. Sako: imk lazdą, vatinę barzdą ir marš į sporto salę prie eglutės…
Vėliau Lietuvoje vyko konkursas – buvo ieškoma, kas galėtų sutikti Laplandijos Kalėdų senelį. Konkurse reikėjo improvizuotai, greitai ir su humoru atsakyti į netikėtus klausimus. Man tai sekėsi natūraliai, ir taip tapau, galima sakyti, Lietuvos Kalėdų senelių prezidentu. Nuo to laiko praėjo jau beveik 30 metų.
 
- Įtariu, kad barzda rūpinatės ypatingai…
 
- Oi, barzda – jautrus klausimas. (Juokiasi.) Iš tikrųjų jai reikia daugiau priežiūros nei galvos plaukams – pastarieji kaip nori, taip auga. Be to, ant galvos neužsipilsi sriubos… Barzda reikia labai kruopščiai rūpintis. Kai per daug užauga, pradeda šakotis. Turiu visą arsenalą specialių priemonių: ir aliejukų, ir aktyvatorių, šampūnų ir balzamų šaknims stiprinti. Kiekvienas iškritęs barzdos plaukas turi būti inventorizuotas. (Juokiasi.)


 
- Jums teko itin  atsakingas ir įpareigojantis vaidmuo. Kaip dėl to jaučiatės?
 
- Tai – tikrai didžiulė atsakomybė. Ne vien kostiumą užsivilkti reikia – svarbu mokėti bendrauti, jausti vaikų nuotaiką. Kartais tenka būti ir psichologu, ir draugu, ir stebukladariu. Bet kai matai tas spindinčias akis, kai girdi nuoširdų juoką, supranti, kad tai – pats geriausias darbas pasaulyje.
Šiame darbe ne vien džiaugsmas, bet ir daug jautrių momentų. Neseniai lankiausi onkologiniame skyriuje. Po tokių apsilankymų einu į mišką, apkabinu medžius – reikia atgauti energiją. Matai tokius vaikučius, plikutes galvytes, bet jie šypsosi, džiaugiasi dovanėlėmis... Tai labai sujaudina.
 
- Kokių dovanų šiandien prašo Lietuvos vaikai? Ir kaip keitėsi jų norai per tuos tris dešimtmečius?
 
- Anksčiau vaikams užtekdavo saldainiukų, riestainiukų, mergaitėms lėlytės, berniukams mašinytės, ir visi džiaugdavosi, šokinėdavo iš laimės. Dabar būna, kad vaikas žiūri į dovaną ir sako: „Aš visai ne to norėjau!“.
Ta prekybininkų propaganda – pirk, lėk, griebk, juodasis penktadienis, šeštadienis... Viskas juoda – baisu. Aš nuo tokių dalykų atsiriboju. Jeigu daiktas reikalingas, nusipirksi. O jei nereikalingas – kam jis?
Atėjęs į darželių grupes stengiuosi vaikams skiepyti vertybes. Klausiu, kokios dovanos vaikai labiau norėtų – didelio žaislo ar sveikatos močiutei. Pamąstę jie renkasi sveikatą… Vaikų širdys lieka tyros, nors norų sąrašai ir ilgėja.
Kartą darželyje dalinau dovanas, ir vienam vaikučiui dovanos pritrūko. Visi gavo, o jis – ne. Stovi mažylis, akytės pilnos ašarų. Sakau: „Palauk, turiu tau stebuklingą, ypatingą dovanėlę!“. Visada kišenėje nešiojuosi keletą gražių atvirukų tokiems atvejams. Ištraukiau, padovanojau. Ir žinote – tas vaikas taip apsidžiaugė! Visi kiti vaikai su žaislais, o jis su atviruku, ir toks laimingas! Net kiti vaikai pradėjo pavydėti. (Juokiasi.)
 
- Kalėda, o kokia jūsų sveikata?
 
- Kadangi darbo – daug ir intensyvaus, visuomet stengiuosi stiprinti imunitetą. Naudoju natūralias gėrybes – beržų sultis, imbierą, medų su citrinomis. Pasidarau tokią „marmaliozę“, ir vis po šaukštą vartoju – labai gerai veikia.
Taip pat draugas išmokė medituoti, domiuosi kinų sveikatinimo pratimais. Labai smagu – nereikia daug dirbti. (Juokiasi.) Galbūt tik su maistu sveikatą gadinu – labai mėgstu saldumynus. Užtat visiškai nevartoju alkoholio.
 
- O ar dar tenka sutikti kolegų „su kvapeliu“?
 
- Tokių atvejų – daugybė. Kartą darželyje dirbau su kolega: jis – į vieną grupę, aš – į kitą. Prieš pat pasirodymą „senelis“ iš už atlapo flakoniuką išsitraukė. Sakau jam: „Žmogau, kur tu eini – į frontą? Ten juk maži vaikučiai!“. Mano manymu, Kalėdų senelis turi kvepėti eglute, pušimi, saldainiais, bet jokiu būdu ne alkoholiu. Būna ir tokių, kurie per pasirodymą jau sunkiai ant kojų pastovi. Jeigu taip nedrąsu pasirodyti, tai, matyt, ne tą darbą pasirinkai…
 
- Ar pasibaigus šventiniam maratonui neužpuola liūdesys ir depresija? Ką Kalėda veikia kitais metų laikais?
 
- Tapo! Neseniai Trakuose atidaryta mano 227-oji paroda. Organizuoju plenerus – jau 25 metus. Socialinės globos namuose ištapytos sienos – pusantro kilometro ilgio. Ten ir metalo plastika, ir skulptūros iš akmens, ir medžio drožiniai, vitražai. Pastebėjau įdomų dalyką – eina žmogus į medicinos kabinetą, bet pakeliui sustoja, dairosi į meno kūrinį, įsigilina... Ir staiga sako: „Oi, kur aš čia ėjau? Ko čia man reikėjo?“ Štai tau ir ekonomija! Kiek tablečių tam žmogui reikėtų, o užteko tik paveikslo! (Juokiasi.)
Dar esu vienuolikos organizacijų narys, dalyvauju labdaringoje veikloje. Nėra kada depresuoti!
 


- Žinau, jog turite nemenką patirtį kine…
 
- Suvaidinau dvylikoje filmų. Įsiminė „Karas ir taika“, kur teko dirbti su maestro Laimonu Noreika. Vaidinau popą, ir kai pradėjau giedoti, moterys supuolė man rankų bučiuoti – pagalvojo, kad tikras dvasininkas! (Juokiasi.)
Buvo visokių kuriozų. Viename filme apie vokiečių okupaciją turėjau slėpti barzdą, nes, anot režisieriaus, „vokiečiai su barzdomis nebūna“. Visą barzdą sutvarstė bintais, aplinkui apvyniojo, ir vaidinau kontūzytą vokietį…
 
- Įsivaizduoju, kiek džiaugsmo turėjo keturi jūsų vaikai: namuose – asmeninis Kalėdų senelis! Dabar juo džiaugiasi ir anūkai. Ar visuomet šv. Kalėdas švenčiate kartu?
 
- Per šventes visada stengiamės susirinkti visa šeima. Sūnūs gyvena Lietuvoje, dukra – Australijoje. Ne visada visi gali atvykti tą pačią dieną, bet šventinėmis dienomis susitinkame kasmet. Snieguolė paruošia kugelį ar kitą patiekalą, vaikai ką nors savo atsineša. Svarbiausia pabūti kartu.
Kažkada, kai turėjau tik du sūnus, aplinkiniai juokėsi: „Koks iš tavęs menininkas – dukros neturi!“. Tąkart iškart du – ir berniukas, ir mergaitė gimė – dvyniai! Tai kai jau suaugo, patys šeimos pagausėjimo vienu metu laukė ir net tą pačią dieną vaikai gimti turėjo – prieš pat šv. Kalėdas! Dabar jie vėl abu naujienas praneša – vėl tuo pačiu metu laukiasi! Sakau: „Ar jūs skambinatės, tariatės?“. (Juokiasi.) Tikras stebuklas!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!