Slaugos ir socialinės pagalbos projektas, deja, baigiasi. Kas laukia pacientų?

Deimantė Zailskaitė
2014-09-22
„Daugelis žmonių mūsų jau patys ieško“, - aktualią diskusiją užvedė projekto „Integrali pagalba Alytaus mieste“ vykdytojai, kuriems teko svarbi užduotis įrodyti, kad šios paslaugos pacientams - gyvybiškai reikalingos.
VšĮ Alytaus poliklinika daugiau nei metus vykdo išskirtinį integralios pagalbos projektą, kurį 21-ienoje savivaldybėje kuruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 
Slaugos ir socialinės pagalbos projektas, deja, baigiasi. Kas laukia pacientų?
Apskritojo stalo diskusijos dalyviai: (iš kairės) VšĮ Alytaus poliklinikos Integralios pagalbos projekto administratorė Teresė Draugelienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytoja Ramunė Jurkuvienė, VšĮ Alytaus poliklinikos vadovas Vitalijus Kovaliovas, socialinių paslaugų ekspertė Gita Kondrotaitė, Alytaus miesto tarybos narė, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė Adelė Dimšienė.

Apie projektą
Daiva Buivydaitė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja:
- 2013 metais buvo pradėta įgyvendinti integralios plėtros pagalbos programa, finansuojama iš Europos socialinio fondo lėšų, kuria siekiama kokybiškos integralios pagalbos prieinamumo didinimo. O integrali pagalba, kaip mes suprantame, - slauga ir socialinės paslaugos kartu. Šiuo metu 21-oje savivaldybėje vykdomi bandomieji projektai ir kuriamos mobilios slaugos bei socialinių paslaugų specialistų komandos. Jos atvyksta pas senyvus arba neįgaliuosius žmones į namus ir teikia jiems integralią pagalbą - slaugos ir socialinės pagalbos paslaugas. Taip pat konsultuoja šeimos narius, kaip slaugyti, kaip prižiūrėti artimuosius.
Šiuo metu yra vykdomas mokslinis tyrimas, kad išanalizuotume, kuris gi pilotinis modelis iš 21-os savivaldybės yra geriausias ir kurį būtų galima perkelti į visą Lietuvos sistemą. Bandomajame projekte buvo užsibrėžta, kad integralios pagalbos paslaugos bus suteiktos apie 900 neįgalių ir senyvų žmonių, bet, matome, kad tas skaičius auga. Tai šių paslaugų poreikis yra didelis. Matyt, žmonių vertinimai labai teigiami, o gera žinia greitai nuskamba ir pasiekia suinteresuotus asmenis. Matome, kad plėtra yra labai svarbi ir labai svarbu tą paslaugą teigti ir užtikrinti Lietuvai toliau.

 
 
- Konkretus pavyzdys – VšĮ Alytaus poliklinikos, kur yra teikiamos integralios pagalbos paslaugos.

Vitalijus Kovaliovas (nuotr.): - Labai džiugu, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neišbraukė eilutės projekto specifikacijoje ir šiame integralios pagalbos projekte galėjo dalyvauti asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Mes, vienintelė sveikatos priežiūros įstaiga, tapome pilotinė – į mus žvelgia ne tik Socialinė apsaugos ir darbo, bet ir Sveikatos apsaugos ministerija. Jiems irgi įdomu, kaip gi mums sekasi įgyvendinti minėtąjį projektą.

Manau, jis pateisino daugelį lūkesčių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija akivaizdžiai mato, kad Europos Sąjungos lėšos skirtos tikslingai.
Turime didelę patirtį vykdydami paliatyvią slaugą. Savivaldybė savo ruožtu akivaizdžiai pastebėjo, kad ši paslauga tapo multifunkciškesnė. Kiek žinau, ir savivaldybės sveikatos komiteto nariai, ir kiti tarybos nariai pritaria, kad mūsų paslaugos yra kokybiškos.
Adelė Dimšienė: - Šio projekto esmė yra išskirtinė, nes paslaugą šiuo atveju gauna pacientas. Ir dar pasiekiamas geras tikslas - atpiginame pačią paslaugą, išvengdami gydymo stacionare. Priešingu atveju, būtų reikalinga žymiai brangesnė paslauga, teikiama slaugos ar globos namuose.
Iki šios dienos vykdydami šį projektą, turime gerą rezultatą – vietoj 50 pacientų aptarnaujame 87.
 
- Sunku suburti kompaktišką kolektyvą, kai taip jaučiamas slaugos specialistų trūkumas?

Adelė Dimšienė (nuotr.): - Bent jau Alytuje slaugytojų trūkumo nejaučiame. Mums nebuvo sunku komplektuoti ir slaugytojų, ir socialinių darbuotojų padėjėjus. Todėl, kad Alytuje yra profesinio rengimo centras, kuris turi būtent dvejų metų programas: viena dalis skirta slaugytojų padėjėjams, kita – socialinių darbuotojų padėjėjams rengti. Šiuo aspektu mums buvo lengviau negu kitiems regionams, kur susiduriama su slaugytojų trūkumu.
Gita Kondrotaitė: - Atsakydama į šį klausimą, galiu pasakyti aiškiai: trūksta bendradarbiavimo tarp Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų. Komandų subūrimo klausimą būtų galima labai puikiai išspręsti, imant pavyzdį iš Alytaus, kuomet slaugytojai jau yra parengiami.
Labai gerai, kad pas jus yra profesinis mokymas, bet, jeigu peržiūrėtume Lietuvos žemėlapį, kai kuriuose regionuose slaugytojų padėjėjų problema buvo iškilusi. Dažniausiai šią paslaugą Lietuvoje vis dėlto teikia socialinių paslaugų centrai.
Mano, kaip tyrėjos, nuomone, turėtų būti glaudus bendradarbiavimas tarp socialinių paslaugų centrų, šeimos gydytojų ir poliklinikų, kur yra viskas parengta ir paruošta. Turėtų ateiti stiprios komandos ir susijungti bendram darbui.
Ramunė Jurkuvienė: - Turbūt geriausias yra patirtinis mokymasis. 2007 metais yra pasirašyta pakankamai bendradarbiavimą skatinančių dokumentų. Vis dėlto kada tik teisiškai reglamentuota, bet nėra pačio veiksmo – ne taip paprasta. Tuo labiau mūsų visuomenėje, kuri apskritai yra pakankamai suskaldyta, ir mums susitarti vienu klausimu ne taip paprasta. Manau, Alytus yra geras pavyzdys, kada efektyviai dirbama. Lietuvos mokslo taryba atlieka tyrimą. Tikrai Alytus yra praktiškai vienintelis visoje respublikoje, rodantis pavyzdį, kaip sveikatos sistema pradeda eiti socialinių dalykų link.
 
- Integralios pagalbos poreikis – didžiulis. Kokie pacientai gali šių paslaugų?

Teresė Draugelienė (nuotr.): - Keliami du pagrindiniai reikalavimai: reikia turėti nustatytą nuolatinės slaugos poreikį (SP1) ir būti poliklinikos pacientu, prisirašiusiu prie Alytaus poliklinikos. Pirmieji pacientai į projektą pateko rekomenduojami šeimos gydytojo. Nebuvo jokios atrankos. Dabar jau yra susidariusi eilė. Jei pacientas numiršta ar artimieji jį išsiveža, ar atsisakoma paslaugos dėl tam tikrų asmeninių priežasčių, kitas žmogus gali patekti į projektą ir gauti šias paslaugas.
Vitalijus Kovaliovas: - Vadovaudamiesi lygiateisiškumo principu, netgi nenorėdami diferencijuoti pacientų, kartais susiduriame su tuo, kad žmogus, matydamas paslaugos multifunkciškumą ir didesnį jos spektrą (mes suteikiame ne tik sveikatos, bet ir socialines paslaugas), tiesiog nori pereiti iš prieš tai buvusios schemos, kai gaudavo paslaugas iš socialinės paramos skyrių, į mūsų projektą. Deja, europiniame projekte yra nurodyta, kad tokie asmenys patekti į projektą nebegali – tik nauji gavėjai.
Manau, kad pagal paslaugų gavėjų skaičių, kuris Alytaus apskrityje svyruoja nuo 500 iki 550 galimų, 80 pacientų yra tik maža dalis. Ji galėtų būti išplėtota, manau, net iki dviejų trijų šimtų.

 
- Sukonkretinkite, apie kokias paslaugas kalbate?
Teresė Draugelienė: - Visos diagnostinės procedūros, kurias paskiria gydytojas ir kurias galima atlikti namų sąlygomis. Paciento maudymas, maitinimas, užimtumo organizavimas, asmens higienos palaikymas, visų socialinių paslaugų organizavimas, vaistų išrašymas, nuvežimas konsultacijai į gydymo įstaigą, išvedimas į lauką, apipirkimas, namų ruoša, buities reikalų tvarkymas.

Gita Kondrotaitė (nuotr.): Pavyzdžiui, slaugyta atvažiuoja pas pacientą ir paima kraują vietoje – labai greitai gaunami aiškūs, tikslūs rezultatai. Aš, kaip tyrėja, iš karto matau, kad žmogaus nereikia vežti į ligoninę.
Ramunė Jurkuvienė: - Paslauga labai priartėja prie žmogaus.
Adelė Dimšienė: - Šeimos gydytojo slaugytoja jau yra atpalaiduojama nuo nuvykimo pas pacientą ir kraujo paėmimo, kai mūsų komanda padaro viską, ko reikia šeimos gydytojui – ir kraujo paėmimas, ir elektrokardiograma, jeigu reikia, ir kita infuzinė terapija. Jau šitos komandos atsakomybė tenka slaugytojai, kuri pacientui gali skirti žymiai daugiau laiko negu bendruomenės slaugytoja, kuri dirba su gydytoju ir kurios laikas labai ribotas. Atsiranda gerokai kokybiškesnių slaugos paslaugų galimybė.
Ramunė Jurkuvienė: - Ir tada įšokame tiesiog į Vakarų Europos modelį. Mes pripratę turėti polikliniką, stacionarą – ligoninę, greitąją pagalbą, bet neturime namų slaugos.
Alytus tai pradeda įgyti, ir ne šiaip sau įgyti, bet integruodamas socialines paslaugas. Iš principo tai didelė naujovė. Ir tai, ką jūs dabar pradedate Alytuje, yra labai didelis laimėjimas, nes atsiranda namų slauga ir integruota pagalba, kuri aktuali visame pasaulyje. Šiame kontekste esame tarp aktyviai ieškančiųjų ir netgi pirmaujančiųjų.

Vitalijus Kovaliovas: - Kaip įstaigos vadovas galiu pridurti, jog yra puiku, kuomet globalus mąstymas ir naujos paslaugos įvedimas sprendžiamas aukštu lygmeniu. Tačiau grįžkime prie įstaigos – kaip ne kaip, ji turėtų būti atsakinga ir už žmogiškuosius išteklius, ir už finansinius rodiklius. Vadovaudamiesi Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktais, šiuo atveju priduriame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Europos Sąjungos tam tikrus teisės aktus, kurie mus įgalina veikti ir vykdyti tokio tipo veiklą. Deja, projektas baigsis. Kaip įstaigos vadovas matau, kad finansavimo šaltiniai šiuo momentu sąlyginai yra du. Vienas iš socialinės srities – tai per savivaldybę, per valstybės dotacijas. O antras – tai europinio projekto finansavimas. Būtina slaugos integracija į socialines paslaugas. Deja, to gali nepakakti projekto tęstinumui. Mes labai tikimės pagalbos valstybiniu lygmeniu - teisės aktų pasikeitimo ir finansavimo atsiradimo, nes tik tai įgalins mūsų tolesnę veiklą, darbuotojų darbo užtikrintumą ir pačios paslaugos tęstinumą.
 
- Kaip tik rugsėjo pabaigoje integralios pagalbos projektas baigiamas ir net baisu pagalvoti, kaip jausis žmonės, kuriems staiga nutrūktų taip gyvybiškai reikalingos paslaugos... Žala būtų didelio masto?
Vitalijus Kovaliovas: - Taip. Kaip ir minėjau, daugelis žmonių mūsų jau patys ieško, nes jie matė automobilių ES projekto reklamą, girdėjo atsiliepimus iš asmenų, kurie jau gavo tokią paslaugą. Manau, kad savo ruožtu privalėtume ieškoti kitokio tipo finansavimo šaltinių, galbūt iš pradžių ir savomis lėšomis, o gal kokiu nors kitokiu principu. Visgi tikiuosi, kad šį klausimą išspręs ministerijos.

Ramunė Jurkuvienė (nuotr.): - Kai kalbėjomės su žmonėmis, kurie gavo šias paslaugas, susidurdavome su tokia nuomone: sako, būčiau jau nusižudžiusi, nes nebepajėgiau susitvarkyti, bet, ačiū Dievui, atsirado šis projektas. Iš tikrųjų nematome, kas vyksta ir kaip tokia pagalba yra reikalinga.
Gita Kondrotaitė: - Šiuo metu yra atliktas kokybinis tyrimas, pateiktas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Po to bus atliekamas kiekybinis tyrimas. Ir lygiai taip pat bus integruota Europos Sąjungos geroji patirtis. Mes, tyrėjai, tikrai sukursime modelį, apskaičiuosime tris alternatyvas, kaip integrali pagalba turėtų geriausiai adaptuotis Lietuvoje. Mūsų tyrimo pabaigoje atsiras gairės – rekomendacijos, iš kur galėtų būti apmokestinamos šitos paslaugos.
Pirmas dalykas – reikia labai glaudaus bendradarbiavimo, kaip aš sakiau ir prieš tai, su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Sveikatos apsaugos ministerija. Reikia daugiau geranoriškumo visiems, daugiau pasikalbėjimų, daugiau bendradarbiavimo, sąlyčio taškų suradimo.
Noriu akcentuoti, kad integruota paslauga yra mobili komanda, kuri turėtų atvykti pas pacientą ir paslaugų prieinamumas turėtų būti daugiau įgyvendinamas. Pastebėjome tokį momentą: socialiniai darbuotojai arba socialinių darbuotojų padėjėjai bei slaugytojų padėjėjai pas vieną žmogų dažnai užtrunka po keturias valandas. Kai kur taip neturėtų būti. Būtų galima aplankyti daugiau klientų pagal poreikį, o ne užsibūti namuose pas vieną pacientą po keturias valandas. Čia mano, kaip tyrėjos, nuomonė. Nežinau, ar jūs pritarsite, ar ne.
Vitalijus Kovaliovas: - Turėjome vieną atvejį. Į mane kreipėsi asmuo, dėl to, kad  jo mamai pakeitėme slaugytoją ir priskyrėme kitą. Jis prašė mūsų nekeisti šito asmens ir palikti jį dirbti su nustatytu asmeniu.
Jeigu jau yra tokio tipo prašymų, tarp kitko jis buvo ne vienintelis, kalbama ne tik apie poreikio ar noro, bet ir tam tikro žmonių suderamumo bei pasitikėjimo klausimą, daugelį kitų aspektų. Kiek man yra tekę nuvažiuoti ir su švedų delegacija, ir pačiam asmeniškai, nėra taip, kaip jūs sakote: darbuotojai ten nesėdi. Mačiau, ką darbuotojai daro, nuvykę pas pacientus. Ten yra nuolatinis veiksmas ir su pacientu, ir su giminėms, ir namų ruošoje, ir kitokioje veikloje.
Kai mes kalbame apie viešąjį sektorių, o būtent mūsų įstaiga jam ir priklauso, mes turime nepamiršti vienos frazės: norai - ne taisyklės. Esame labai stipriai apriboti įvairių teisės aktų, normų, tvarkų, procedūrų ir panašiai. Ir stengiamės jas visada vykdyti taip, kaip priklauso.
Deja, kartais nepavyksta tai paaiškinti pacientams ar jų atstovams, todėl atliekame didelę apklausą, anketavimą, vertindami pacientų norus, skundus, pageidavimus.
Gita Kondrotaitė: - Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Alytus yra ta savivaldybė, kuri yra pavyzdinė. Kitos savivaldybės šitame projekte susidūrė su labai daug problemų. Pirmiausiai jie neturėjo žmonių - specialistų. Jiems reikėjo naujai ruošti specialistus ir tikrai jų kvalifikacija buvo nepakankama.
Ramunė Jurkuvienė: - Ir Alytus kelia sveikatos priežiūros sistemos klausimą. Iš kitos pusės buvo ne vienas susitikimas tarp Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Sveikatos apsaugos ministerijos. Iš pradžių Sveikatos apsaugos ministerija labai dvejojo, ar iš viso yra tokių paslaugų poreikis. Tai po vieno kito susitikimo įsitikino, kad toks poreikis yra. Tada prižadėjo, kad jie irgi ieškos finansų.

- Reziumuojant, kaip šis projektas praturtino Alytaus sveikatos sistemą?
Vitalijus Kovaliovas: - Gydytojai kartais pamiršta, o ypač pirminėje grandyje, ir aš galvoju, kad ir ministerijose, ir ligoninių kasose – kad mes nesame vien tik ligų gydytojai. Nepamirškime apibūdinimo, kas yra sveikata: tai yra socialinė gerovė, tai yra visuma visų psichologinių, teisinių, socialinių ir daugelis kitų kriterijų, apie kuriuos mes visi sveikatos sistemoje neturėtume pamiršti. Aš manau, kad vykdydami tokio tipo veiklą, mes kaip tik vykdome tai, kas priklauso gydytojui pagal Hipokrato priesaikos įsipareigojimus.

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

Komentarai

      Gydytojas ir pacientas


      Nekrozuojantis fascitas: mėsą ėdanti bakterija

      Nekrozuojantis fascitas: mėsą ėdanti bakterija

      Monika (50 m.) gyveno saugų gyvenimą, kol vieną dieną nesusirgo mirtina liga, kurios per stebuklą ir juodą gydytojų darbą pavyko a...
      Iš pirmų lūpų: ką reiškia būti pacientu ir gydytoju Švedijoje

      Iš pirmų lūpų: ką reiškia būti pacientu ir gydytoju Švedijoje

      „Kartais atrodo, kad čia daug kas palikta natūraliai atrankai. Kita vertus, kai būklė rimta, reaguojama greitai“, &nda...

      Budinti vaistinė


      Kurortinėse vaistinėse gausu vaistus pamiršusių klientų

      Kurortinėse vaistinėse gausu vaistus pamiršusių klientų

      Vasaros laikas neatskiriamas nuo išvykų ir atostogų. Visai nesvarbu ar renkamės ilgesnę kelionę, ar savaitgalio poilsį pajū...
      Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

      Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

      Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą, kuria skatintų pacientus rinktis tik vaistus s...

      Sveika šeima


      Aktyvių pramogų priešas – mėšlungis

      Karštos vasaros dienos, aktyvus sportas ar mėgavimasis vandens telkinių teikiamais malonumais gali pasižymėti ne tik smagiomis akimirkomis, bet taip pat ir veriančiu raumenų skausmu – mėšlungiu. Jis gali surakinti šlaunis, blauzdas, pėdas, kaklą, rankas, plaštakas, pilvą ir net raumenis ties šonkauliais. BENU vaistinės ekspert...

      Pakalbėkim apie tai


      Svetur


      Narkotikai karo lauke: visi kaltina visus

      Dar gegužės mėnesį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė perėmusi intriguojantį rusų kario skambutį namo, kuriame jis prašė atsiųsti narkotikų. Tiesa, visomis įmanomomis nuodėmėmis priešus kaltina abiejų kovojančių šalių propagandos.

      Redakcijos skiltis


      Komentarai


      Diena, nepanaši į kitas
      Henrikas Vaitiekūnas Diena, nepanaši į kitas
      Egzistencija, pagrindžianti realybę
      Henrikas Vaitiekūnas Egzistencija, pagrindžianti realybę

      Naujas numeris