Evoliucija ar revoliucija?
Priklausomybės ligų centro Klaipėdoje tėvas, vienas farmakoterapijos metadonu šalyje pradininkų, pirmojo Baltijos šalyse anoniminio konsultacinio kabineto steigėjas, įvairių darbo grupių Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) narys, Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas, gydytojas psichiatras Aleksandras Slatvickis niekada nelieka abejingas gvildenant svarbius ir sisteminius savo srities klausimus. Ne išimtis ir dabar vykstantys pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje. „Kiekviena reforma jos dalyviams paprastai sukelia nerimą, – pokalbį apie vykstančią pertvarką pradeda A.Slatvickis. – Reforma geras dalykas, kai ji vyksta kaip evoliucija, o ne revoliucija. Kada tobuliname tai, ką turime ir naudodami sukauptą patirtį sukuriame ką nors geresnio.“
 
Anot pašnekovo, kuris variantas yra dabartinis, – pasakyti sunku. „Kalbėdamas apie planuojamus pokyčius psichikos sveikatos sistemoje negaliu teigti, kad, štai, ministerija eilinį kartą iš neturėjimo ką veikti dar ką nors sugalvojo. Idėjos labai geros. Tačiau net ir pačią geriausią idėją galima taip įgyvendinti, kad dirbantiesiems beliks už galvos susiimti“, – įspėjo ilgametis Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovas.
 

Anot Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiojo gydytojo, gydytojo psichiatro Aleksandro Slatvickio, įgyvendinimo sėkmė, priklauso nuo dviejų dalykų – finansavimo ir žmogiškųjų išteklių: „Jei neturėsime pinigų, galime turėti daugybę puikių specialistų, bet jie savanoriškais pagrindais padirbės dieną ar dvi – tikrai ne ilgiau. Jei turime atvirkščią variantą – staiga atsiranda krūva pinigų, bet nėra specialistų – kas iš tų pinigų? Maišuose pasidėję jų nelaikysime. Kad sistema veiktų, reikia gydytojų, psichikos sveikatos slaugytojų, medicinos psichologų... Beje, yra ir trečias svarbus komponentas – kokioje bazėje tos reformos bus vykdomos. Kiek teko dalyvauti jos svarstyme darbo grupėje SAM, ministerijos atstovai visiškai pagrįstai mano, kad norint įgyvendinti reformą konkrečioje vietovėje reikalinga stipri įstaiga – juk negali plyname lauke atsirasti, pavyzdžiui, dienos stacionaras.“

 
A.Slatvickis apgailestauja, kad valstybės strategams dažnai pritrūksta toliaregiškumo. Kaip tada, kai bene prieš dešimtmetį buvo įsitikinę, jog Lietuvoje pakanka psichiatrų. „Visi žiūrėjo į lenteles, kuriose Lietuva pirmavo pagal gydytojų skaičių Europoje, tačiau regionuose, Klaipėdoje jau ėmė rodytis pirmieji ženklai, kad sparčiai mažėja psichiatrų. Natūralu, kad matau Klaipėdą ir aplink, o ministerija regi platesnį vaizdą. Tačiau šiuo atveju suvokiau, jog tai ne lokali problema, o ateities klausimas. Vis dėlto kai pabandžiau dėl to įspėti – niekas rimtai nežiūrėjo. Deja, dabar turime didžiulę problemą. Paruošti gydytoją – dešimtmečio klausimas. Todėl šis pavyzdys, tegul ir nediplomatiškas, yra noras priminti, kad turėtume išmokti gyventi ne vien šia diena“, – konstatavo pašnekovas.
 
Puikiai idėjai – dozė skepsio
„Buvau tikrai sužavėtas“, – neseniai vykusius darbinius vizitus su SAM į Skandinaviją prisiminė A.Slatvickis. Jų metu semtasi patirties ir idėjų, kaip Lietuvoje turėtų būti plėtojama psichikos sveikatos sistema. „Pagal savo amžių turėčiau būti konservatyvus, tačiau esu abiem rankomis už pokyčius. Šiuo metu planuojama kurti mobiliąsias psichikos sveikatos komandas Suomijos modeliu. Apie 10 žmonių ten aptarnauja 100-150 pacientų, turinčių sunkius psichinės sveikatos sutrikimus, kurie gauna reikiamą gydymą namuose nepatekdami į stacionarus. Vadinasi, valstybei kainuoja pigiau. Čia žiūrint iš ekonominės pusės. Tačiau tai turi ir teigiamą emocinį poveikį, mat ligoninė kelia stresą ir psichiškai stabiliam žmogui, nekalbant apie turinčius sutrikimų pacientus, kuriems ištraukimas iš įprastų sąlygų yra psichologinė trauma“, – kalbėjo gydytojas psichiatras.
 
Klaipėdos psichikos sveikatos centras turi apie 6 tūkst. pacientų, tad vyr. gydytojo skaičiavimu, būtų apie porą šimtų žmonių, kuriems reikėtų mobiliosios komandos paslaugų. „Pagal SAM planus tokiam skaičiui pakaktų vienos tokios komandos, kadangi Lietuvoje ji turėtų aptarnauti apie 180-200 pacientų, – pasakojo jis. – Komandos sudėtis Suomijoje tokia: iš dešimties narių net 8 yra psichikos sveikatos slaugytojos, vienas gydytojas psichiatras ir vienas socialinis darbuotojas. Kadangi reikia gana dažnai kontaktuoti su pakankamai sunkios būklės pacientais, aštuoni psichikos sveikatos slaugytojai, turintys pakankamai aukšto lygmens kompetenciją, yra tikrai būtini.“
 
„Manęs ministerijoje klausė, Aleksandrai, ar pasirašytum burti tokią mobiliąją komandą? Tvirto atsakymo duoti negalėjau, – prisipažino A.Slatvickis ir paaiškino, kodėl. – Jei gydytoją psichiatrą gal ir rasčiau, su slaugytojomis būtų nemenka problema. Mūsų centre šiuo metu dirba devynios psichikos sveikatos slaugytojos ir jos tikrai nesėdi kabinete laukdamos, kol kas nors atneš kokį darbelį. Dirba intensyviai, kiekviena turi savo veiklos barą, nuo kurio nėra kada atsitraukti.“ Centro vadovas akcentuoja, kad darbui mobiliojoje komandoje tektų samdyti naujas slaugytojas, suteikti joms žinių bei įgūdžių, kad specialistės galėtų dirbti taip kaip Suomijoje. Be to, reikėtų ir 4-5 automobilių vykti pas pacientus.
 
A.Slatvickis įspėja, kad šalyje rasti tiek papildomų slaugytojų bus sudėtinga, o to trūkumo užkamšyti niekaip nepavyks. Mobiliojoje komandoje tikrai nepadirbės socialiniai darbuotojai, kadangi šis darbas reikalauja medicininės kompetencijos. „Jei norime, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia jau dabar rūpintis žmogiškaisiais ištekliais. Ir planuoti ne iš vidinių resursų. Dovanokite, šitos frazės nemėgstu: mes tiek metų dirbome iš vidinių resursų, kad jų paprasčiausiai nebeliko“, – tvirtino vadovas ir siūlė, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai kartu su SAM vertėtų atlikti analizę dėl slaugytojų ruošimo ir poreikio.
 
Galybė centrų – naudos niekam?
„Kartais mane kaltina: tu esi prieš privatininkus. Jokiu būdu! Yra puikių privačių psichikos sveikatos centrų. Nuvažiuokite į Telšius, ten gerai veikia privatus psichikos sveikatos centras. Bet jis yra vienas visam rajonui, taigi pinigai, specialistai koncentruoti vienoje vietoje. Panašus centras yra Šilutėje. Bet kai kuriasi maži centrai, jie nėra pajėgūs kokybiškai dirbti, neturi gydytojų, todėl pradeda siuntinėti žmones po valstybinės įstaigas, pacientai ir ateina pas mus“, – pasakojo A.Slatvickis.
 
Kartu su Ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacija jis jau daug metų nuosekliai siūlo ministerijai numatyti minimalų priregistruotų gyventojų skaičių, kurio nepasiekus centras negalėtų vykdyti veiklos. „Su Ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos pirmininke Vida Matulioniene šį siūlymą teikėme ir 2019 m. Tuomet buvo sudaryta darbo grupė SAM, kurioje be galo produktyviai dirbome. Turiu netgi pasakyti, kad tai buvo pirmoji tokia darbo grupė SAM, kur taip puikiai vieni kitus supratome. Priėjome prie išvados, kad norinčiam sklandžiai veikti psichikos sveikatos centrui turi būti ne mažiau 20 tūkst. registruotų gyventojų. Užbaigėme darbo grupės veiklą, pateikėme rekomendacijas, buvo paruoštas SAM įsakymo projektas tačiau... ministras įsakymo taip ir nepasirašė. Dabar vėl grįžtama prie tos pačios temos, tačiau spėju, dideliems centrams iš to nieko gero nebus“, – numatė A.Slatvickis, nes kalbama jau apie visiškai kitus skaičius.
 
„O nauda turi būti. Galite sakyti: tu čia dirbi, tu suinteresuotas. Taip, aš čia dirbu, aš suinteresuotas užtikrinti kokybiškas paslaugas. Esmė ta, kad beribė centralizacija yra lygiai taip pat blogai kaip beribė decentralizacija. Mano pozicija tokia: viena savivaldybė – vienas psichikos sveikatos centras (išskyrus galbūt tokius didelius miestus kaip Kaunas, Vilnius). Deja, mano žiniomis, dabar riba tesieks 5 ar 6 tūkstančius prisiregistravusių gyventojų. Tai juokinga, ir pasakysiu, kodėl. Pagal normatyvus vienam gydytojo psichiatro etatu reikia turėti 17 tūkstančių gyventojų. Tad 6 tūkstančiams užtenka psichiatrą įdarbinti trečdaliu etato arba 12 valandų per savaitę. Kaip rasime žmogų, kuris tiek dirbtų, kokie bus toje įstaigoje atlyginimai ir kokias paslaugas ji teiks su psichiatru kelias dienas per mėnesį?“ – argumentus dėstė A.Slatvickis.
 
Jis džiaugėsi, kad Klaipėdos psichikos sveikatos centre puikiai sukomplektuota komanda gali teikti visavertes paslaugas pacientams. Be gydytojų psichiatrų, čia dirba medicinos psichologai, kurie atlieka svarbų vaidmenį komandiniame darbe: „Mūsų centre yra net 10 tokių specialistų, iš jų du vaikų ir paauglių medicinos psichologai.“
 
Bėdos išsprendžiamos „ant kalnelio“
Ne visi privatūs ir smulkesni centrai išgali samdyti socialinius darbuotojus, kurie turi neįkainuojamą vertę rūpinantis pacientų visuomenine integracija. Socialiniai darbuotojai Klaipėdos psichikos centre atlieka svarbias funkcijas psichiatro komandoje. Be to, jie rūpinasi žmonėmis, kuriems skiriamas priverstinis gydymas už baudžiamąją veiką. Klaipėdos psichikos sveikatos centras vienas iš dviejų šalies centrų, kuriam pavestas dalyvavimas teismuose dėl asmens pripažinimo neveiksniu.

Vyr. socialinė darbuotoja Raimonda Šoparienė teigia, kad psichinė liga lemia negebėjimą susitvarkyti daugybę gyvenimiškų problemų: „Konsultuojame dėl pašalpų, neveiksnumo, globos nustatymo, apgyvendinimo nakvynės, globos namuose, maisto krepšelių ir t.t. Su kokia problema žmogus ateina, tokią ir bandome spręsti.

 
Jos kolegė, socialinė darbuotoja Danutė Martinkutė šyptelėjo, kad Klaipėdoje visi žino: jei kokios bėdos – reikia lipti „ant kalnelio“, taip kelią į vaizdingos kalvos viršūnėje įsikūrusį Klaipėdos psichikos sveikatos centrą nurodo klaipėdiečiai. Socialinis darbuotojas yra ir tėvas, ir motina, ir brolis, ir sesuo, ir advokatas, ir kunigas... „Žmonės turi problemų, o mes žinome, kaip jas spręsti, – pažymi R.Šoparienė. – O jei ir nežinome – išsiaiškiname.“
 
Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis akcentuoja, kad sveikatos ir socialinės problemos tarpusavyje glaudžiai susijusios. R.Šoparienė taip pat atkreipė dėmesį, jog nuo socialinių problemų blogėja ir žmogaus sveikata, psichologinė būklė: „Kartais klientai vaikšto pas mus po du-tris kartus per savaitę, tačiau kai bėdos išsprendžiamos, neateina metus, tik užsuka pas gydytoją. Kai vėl kas nutinka, grįžta ir prašo: Sauliau, Rūta... ar galiu ateiti, reikia pasitarti? Mūsų pacientams neretai sukelia nerimą kiekvienas gautas laiškas – iš banko, SODROS ir kitur.“ D.Martinkutė paantrino, kad gydytojas psichiatras pacientą dažnai siunčia pas socialinį darbuotoją matydamas, kad tai padės išspręsti jo problemą.
 

„Mūsų darbas yra tikras grynuolis, – kalbėjo Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis. – Tai nėra tik funkcijos. Pas mus ateina žmogus su problema, kurią reikia išskleisti, išsiaiškinti priežastis, pradėti spręsti ir pasitelkti kūrybinį mąstymą. Ne tik teisės aktus pritaikyti, nes kartais jų nepakanka, bet įjungti ir nevyriausybines organizacijas, kaimynus, kolegas...“

 
Agresija, kaltinimai, karštas vanduo ar net peiliai, negyvi pacientai arba ketinantys atimti sau gyvybę – tam turi būti pasiruošę socialiniai darbuotojai, ėmęsi šių nelengvų pareigų. Tačiau kai spėji žmogų ištraukti iš kilpos, kai susitikę mieste dėkoja pacientų artimieji, kai išgirdę vieni per kitus ateina su prašymais padėti, nes čia niekas nevarinėja nuo institucijos prie institucijos – tai atperka visus vargus, net neabejoja savo darbui pasišventę profesionalai. R.Šoparienė aptarė ir skaudžią realiją – nuo sausio socialiniai darbuotojai užsiima savižudybės krizę išgyvenusių žmonių priežiūra: „Liūdna, kad pas mus ateina jauni, nepilnamečiai paaugliai. Būna, tėvai nesupranta, jog tai gali būti liga, kad reikia kuo skubesnės pagalbos, motyvuoti, gelbėti jauną žmogų...“
 
„Mūsų pacientai dažnai būna vieniši, – konstatuoja pašnekovė. – Jie neturi su kuo pasikalbėti, nes ir tas jų kalbėjimas gal truputėlį kitoks – gal kiek liguistas, sudėtingesnis ir artimieji neturi kantrybės. Šeimos nariams dažnai svarbiausia fizinis kūnas: kad būtum pavalgęs, turėtum stogą virš galvos, o apie emocinę būklę domisi retas. O jiems, kaip ir kiekvienam, reikia ir šilumos, ir bendravimo, ir naujų patirčių, įspūdžių. Mes stengiamės tai suteikti.“
 
Reikia šviesti ir bendruomenę – įsitikinęs S.Liekis: „Kai ligoniams pablogėja, jie mėto daiktus, beldžia naktį, o aplinkiniai dažniausiai nenori, kad tokie žmonės būtų šalia, geriau išvažiuotų kuo toliau. Mūsų misija – padėti savo žmonėms ir tarpininkauti tarp jų ir bendruomenės.“ Kaip teigia D.Martinkutė, pacientus tenka saugoti ir nuo norinčių pasinaudoti jų turtu, antstolių, greitųjų kreditų ir pan.
 
Socialiniai darbuotojai kartoja: didelis privalumas, jog nedirba po vieną, o gali pasitarti, pasidalinti patirtimi. „Mes esame tikra komanda. Drauge sprendžiame problemas, džiaugiamės jaunų gydytojų geranoriškumu, begaliniu noru padėti. Nuostabūs ir mūsų patyrę gydytojai, su kuriais visada galima pasitarti. Kai vienas kitą išgirsta skirtingų sričių specialistai, galutiniai sprendimai žmogui būna daug naudingesni“, – užbaigė R.Šoparienė.
 
Trys drambliai
„Kai skeptiškai vertiname privačių psichikos sveikatos centrų kūrimąsi, mums prikišama, esą norime iškreipti konkurencines sąlygas. Bet paradoksas: prabilę apie norą steigti dienos stacionarą susiduriame su griežta reguliacija taikoma valstybiniam sektoriui“, – tęsė temą apie sistemines problemas A.Slatvickis. Pagal numatytus gyventojų skaičiaus ribojimus, didžiausias ambulatorinis psichikos sveikatos centras Lietuvoje – Klaipėdos psichikos sveikatos centras šiuo metu negali įsteigti dienos stacionaro. „Galėtume suteikti pacientams pasirinkimą, tačiau šioje vietoje konkurencija buvo nepageidaujama“, – rankomis skėstelėjo A.Slatvickis. Tiesa, šiuo klausimu viltis neseniai atgimė, kadangi baigiamas ruošti naujas dienos stacionaro aprašas ir jei viskas klosis palankiai, galbūt Klaipėdos psichikos sveikatos centras galės jį įkurti 2024 metais.
 
Tiesa, vis dar nėra aiškus būsimasis paslaugų įkainis. „Jei jis bus nepakankamas, idėja pasmerkta žlugti, nes įkainiai yra viskas“, – konstatavo psichikos sveikatos centro vadovas. Savo teiginius jis ne iš piršto laužia – tai ne kartą parodė gyvenimiška realybė. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus pradėtas ir tuomet ministerijos skatintas psichosocialinių paslaugų projektas žlugo dėl per mažo finansavimo – tam buvo skirta 8 tūkst. eurų per mėnesį, kurių tiesiog nepakaktų užtikrinti kokybiškų paslaugų pacientams. „Dienos stacionare reikalinga didžiulė komanda: gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytoja, socialinis darbuotojas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, meno terapeutas, medicinos psichologas. Tai specialistai, kuriuos, pirmas dalykas, reikės surasti, antra – jie žino savo vertę ir tikrai nedirbs už minimumą. O dar reikės ir infrastruktūrą išlaikyti, užtikrinti kokybiškas darbo priemones...“
 
„Tačiau jei dienos stacionarą dar įsivaizduoju, tai mobiliąsias komandas – mažiau, nes nežinau, kaip reikės gauti darbuotojų“, – pridūrė A.Slatvickis.
„Kadaise buvo tikima, kad pasaulis stovi ant trijų dramblių. Taip ir reforma turėtų būti ne ant vienos kojos, o ant tų trijų dramblių: finansavimo, žmogiškųjų išteklių ir stiprios įstaigos. Bet jų buvimas priklauso ne nuo pačių dramblių, o nuo ministerijos“, – sakė A.Slatvickis palinkėjęs tvarių ir į ateitį orientuotų sprendimų.

---

 
Komentarai
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyr. slaugytoja Gražina Kaupienė:

Slaugytojų tikslas – mažinti psichiatrų krūvį
- Pagrindinis mūsų centre dirbančių psichikos sveikatos slaugytojų tikslas – visokeriopa pagalba gydytojui. Tai būtina, kadangi jų krūviai yra dideli. Praktiškai kiekvieno psichiatro darbo apimtys yra virš normatyvo. Suprasdamos jų įtemptą darbo grafiką slaugytojos padeda taip, kaip gali ir kaip prašo gydytojas: tvarko dokumentaciją, atlieka medicinines procedūras, padeda išrašyti receptus. Kartu jos turi savo pacientus, apylinkes, pažįsta žmones ir, kaip juokauju, tvarkosi kaip šeimininkės savo namuose.
 
Visą mūsų kolektyvą vienija bendras tikslas – kuo greičiau išspręsti problemą, kad klientai iš mūsų įstaigos išeitų patenkinti. Šiuo metu slaugytojų skaičius centre yra optimalus, darbuotojos yra jauno amžiaus. Tačiau jei jų poreikis ar darbo krūvis išaugtų, reikėtų ieškoti ir samdytis naujus darbuotojus – iš esamų resursų mobiliųjų komandų nesuformuotume.
Džiugu, kad mūsų įstaiga laikoma puikiu darbdaviu. Mano tikslas, kad nė viena slaugytoja nejaustų įtampos, kaip vadovė stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi. Tokiu principu gyvena ir kiti centro darbuotojai, todėl atmosfera čia yra draugiška ir darbinga.
 
Nusipelniusio Lietuvos gydytoja psichiatrė Stanislava Grigorjeva:

Gydytojas yra komandos dalis
- Viliamės, kad po reformos turėsime galimybes teikti visas pirminės priežiūros paslaugas komandiniu principu, kuris ir dabar veikia mūsų centre – komandą sudaro gydytojas, psichikos sveikatos slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Galima būtų išplėsti ne tik šeimos gydytojo slaugytojo kompetenciją, bet ir psichiatrų slaugytojų kompetenciją. Jos gali palaikyti kontaktą su pacientu, spręsti, kada reikalingas gydytojas, o kada paskirtą gydymą užtenka tęsti. Kaip komandos dalis nepamainomą funkciją atlieka socialiniai darbuotojai: jie lanko seniai matytus pacientus, įvertina situaciją, organizuoja pagalbą, esant reikalui, transportuoja žmogų į ligoninę, atlieka tarpinstitucinį tarpininkavimą.
 
Gydytojas yra komandos dalis ir tikrai ne jis viską turi spręstis. Po Nepriklausomybės atkūrimo bendradarbiavome su švedais, kur komandinis principas taikomas seniai. Ten dažnas lankymasis pas gydytoją tikrai nebūtinas, nes su pacientu dirba ir jį stebi komanda. Tikimės, kad reforma atvers galimybes mūsų įstaigai įsteigti dienos stacionarą, kad pablogėjus pacientų savijautai galėtume stebėti juos ilgesnį laiką neatitraukdami nuo šeimos, užtikrindami gydymą bei kitas svarbias paslaugas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!