- Kaip Lietuvai sekasi integruoti užsieniečius į mūsų šalies rinką?
 
- Mano nuomone, sekasi visaip. Matome, kad tikrai daugėja užsieniečių. Matome įvairias institucijų pastangas, keičiant teisės aktus, kad palengvintų užsienio piliečiams galimybes įvažiuoti į mūsų šalį, lengviau susitvarkyti dokumentus. Taigi, viena vertus, skatinama ir padedama darbdaviams, kad jie galėtų atsivežti reikiamų specialistų. Kita vertus, lygiai taip pat turime ir socialinių problemų. Nors žengiame į priekį, bet yra ir įvairių kultūrinių, techninių, teisinių ir socialinių niuansų, kurie apsunkina procesą.
Statistika rodo, kad jau ketverius metus iš eilės didėja imigruojančių, o ne emigruojančių žmonių skaičius. Šiuo metu didesnė dalis yra užsieniečių, o ne grįžtančių lietuvių. Manyčiau, kad tikrai tas procesas gerėja, bet tokius dalykus kaip kultūriniai ar socialiniai aspektai nėra taip lengva pakeisti. Iš kitos šalies atvykęs žmogus elementariai turi susitvarkyti buitį, susirasti būstą, išsiaiškinti su mokesčiais susijusius klausimus, kitus aspektus.
 
- Kuo valstybei naudingas užsieniečių integravimas į darbo rinką?
 
- Pirmiausiai turime darbuotojų trūkumo problemą. Užsieniečiai padeda užpildyti darbo vietas įvairiuose sektoriuose, ypač statybų ir IT srityje. Mes, kaip IT įmonė, priimame aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Atvykę užsieniečiai moka mokesčius, prisideda prie mūsų ekonomikos augimo ir prie tų pačių sektorių stabilumo. Trūkstant darbuotojų, sunku kokybiškai teikti paslaugas, kurti prekes.
 
- Kas daro didžiausią įtaką lietuviui darbdaviui, priimant į darbą romą, lenką, rusą ar migrantą iš Ukrainos, Baltarusijos, rusijos, Artimųjų Rytų ar kitų tolimesnių šalių? Kompetencijos, kalbos įgūdžiai ar vis dėlto tautybė?
 
- Mano nuomone, problema turbūt priklauso nuo to, ar mes kalbame apie žemas pajamas, ar aukštas pajamas gaunančius darbuotojus, ir ar jie dirba aukštos kvalifikacijos, ar žemos kvalifikacijos darbus.
Manyčiau, kad tai labiau susiję ne su etniniu aspektu, bet su kvalifikacijos ir užimamų pareigų, gaunamų pajamų klausimu.
Kita vertus, mūsų visuomenė yra homogeniška ir lietuviai sudaro apie 90 procentų visos populiacijos. Tad natūralu, kad yra tam tikrų nusistatymų, ypač regionuose, kur gyventojai yra mažiau susidūrę su tarpkultūriškumu. Iš kolegų užsieniečių, kurie nėra atvykę iš Europos Sąjungos  valstybių arba yra kitų religijų, girdime, kad jie pastebi atsargesnį vietinių gyventojų požiūrį į juos.
 
- Kaip, jūsų nuomone, reiktų gerinti tautinių mažumų padėtį darbo rinkoje?
 
- Tai aktualus klausimas, ypač po Vilniaus mero Valdo Benkunsko pasisakymų ir pradėtos marketinginės kampanijos. Manau, kad svarbu kalbėti apie tas problemas, kurios yra, svarbu ieškoti sprendimų. Taip pat svarbu, kaip tai yra iškomunikuojama.
Užsieniečiai jautriai sureagavo į tai, kas buvo pasakyta. Nemažai buvo ir viešų pasisakymų, kad mes dirbam Lietuvai, mokam čia mokesčius, kuriam valstybės ekonominę gerovę, o į mus žiūrima kaip į antrarūšius ir netinkamus.
Komunikacinė žinutė iš tikrųjų lemia, kaip seksis įgyvendinti integraciją. Šiandien svarbu prisidėti būtent technine pagalba, pavyzdžiui, kad žmonės galėtų nemokamai lankyti lietuvių kalbos kursus. Nes jei, tarkime, negali uždirbti daug pinigų, tai natūralu, kad tada ir mokytis yra labai sunku.
Norint sėkmingesnės tautinių mažumų atstovų integracijos, turi būti pagalba ir iš valstybės, kad žmonės turėtų įrankius, kaip įveikti pagrindinius barjerus. Kalba yra vienas pagrindinių barjerų, trukdančių arba apskritai gauti darbą, arba socializuotis mūsų visuomenėje.
 
- Kaip visgi pakeisti požiūrį į užsieniečius darbo rinkoje?
 
- Požiūrį pakeisti sunku. Žmogus nori keistis ir priimti aplink esančius kitus žmones, arba nenori, bet per prievartą to nepadarysi.
Manau, kad sklaida ir žmonių, kurie sėkmingai integravosi Lietuvoje, istorijų viešinimas įvairiuose medijų kanaluose irgi padeda, nes dabar dažniau girdime istorijas apie tai, kad kas nors yra negerai, viešinamos istorijos, turinčios neigiamą atspalvį.
Nepriklausomai nuo to, apie ką kalbame, kai yra neigiamas požiūris į žmones, nesvarbu, ar etniniu ar kitokiu pagrindu, natūralu, kad tada, matant aplinkui tokį kontekstą, formuojasi neigiamas požiūris. Lygiai taip pat turime gražių pavyzdžių, kai pasakojant sėkmės istorijas galima atverti žmonėms duris ir padėti jiems keisti požiūrį.
Taigi turbūt nėra vieno teisingo atsakymo, kaip tą padaryti, nes susideda labai daug aspektų. Pagalba iš valstybės, savivaldybių, galimybės susitvarkyti dokumentus, teisinius aspektus, norint įsidarbinti. Beje, Lietuvoje užsieniečiams įsidarbinti taip pat labai padeda „Work in Lithuania“ talentų pritraukimo programa.
 
- Koks įdarbinimo pavyzdys jums pačiai įsiminė?
 
- Galiu pateikti pavyzdį iš įmonės, kurioje dirbu. Įdarbinome žmogų iš Alžyro. Jo įdarbinimo procesas užtruko devynis mėnesius. Tiesą sakant, tai buvo ne tiek pačios Lietuvos problema, bet pats Alžyras nenorėjo paleisti aukštos kvalifikacijos specialisto ir apsunkino dokumentų tvarkymo procesą. Advokatai patarė nė nepradėti šio proceso, nes tikrai nepavyks sutvarkyti dokumentų ir visko padaryti, bet su dideliu mūsų užsispyrimu ir to žmogaus noru atvykti, mums pavyko tai pasiekti per devynis mėnesius.
Įmonės investuoja laiką ir pinigus, kai mato, kad žmogus turi išskirtinių gebėjimų ir tikrai nori tokį žmogų turėti savo komandoje. Dar labai svarbu paminėti, kad atvykus tam naujam žmogui, komandos ir bendruomenė turėtų būti nusiteikusi padėti ir paaiškinti. Tas žmogus susirado būstą per mūsų bendruomenę, nes ieškodamas per viešus šaltinius sulaukė skepticizmo dėl savo kilmės. Vietiniai nepasitikėjo žmogumi iš Alžyro, nenorėjo nuomoti jam būsto.
Požiūrio keitimas ir gebėjimas pozityviai pažvelgti į įvairias situacijas padeda atvykstantiems žmonėms lengviau integruotis.

---

 
Komentaras
 
Lietuvos pramonininkų konfederacijos teisininkė Daiva Macijauskė:
 
- Lietuvos darbo rinka tampa vis įvairesnė, tačiau tautinių mažumų atstovai ar į Lietuvą atvykstantys darbuotojai vis dar susiduria su tam tikrais integracijos iššūkiais. Konfedaracijos vertinimu, dažniausiai jie susiję ne su pačia tautybe, o su praktiniais klausimais – lietuvių kalbos mokėjimu, kvalifikacijų pripažinimu, informacijos apie darbo rinką prieinamumu ar integracija darbo aplinkoje.
 
Kalbos barjeras išlieka vienu svarbiausių veiksnių, galinčių apsunkinti įsidarbinimą ir profesinį augimą.
 
Mūsų nuomone, tautinių mažumų integraciją labiausiai stiprintų didesnis lietuvių kalbos mokymo prieinamumas, spartesnis kvalifikacijų pripažinimas, perkvalifikavimo galimybės bei aiškesnė informacija apie darbo rinką. Ne mažiau svarbus ir darbdavių vaidmuo – įtrauki darbo kultūra, aiški komunikacija ir pagalba adaptacijos laikotarpiu.
 
Sėkminga integracija svarbi ne tik socialine prasme – ji tampa ir vienu iš Lietuvos ekonomikos konkurencingumo bei ilgalaikio augimo veiksnių.



Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų




Partneriai: