- Kaip prasidėjo jūsų savanorystė pandemijos metu?
- Paprastai. Mūsų rinktinė įsitraukė, kai jau reikėjo pagalbos ligoninėse. Dirbome Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje, Priėmimo skyriuje. Reguliavome pacientų srautus (reikėjo atskirti sergančius COVID-19 nuo nesergančių, kuriems tiesiog reikalinga pagalba), kartu ligoninės prieigose ir viešąją tvarką palaikėme. Reikėdavo išsiaiškinti, ar asmuo jaučia tam tikrus simptomus, ar buvo užsienyje ir panašiai. Tada siųsdavome pas budintį mediką vadinamajam „namelyje“, o iš ten jau pajudėdavome arba į priėmimo skyrių, arba į karantino patalpas. Ten jau ateidavo ir medikai, kurie susirgusiuosius apžiūrėdavo. Tokios štai buvo pagrindinės mūsų funkcijos.
Na, ir dar greitųjų reguliavimas, kad į „boksą“ įvažiuotų tik skubios pagalbos reikalaujantys sunkūs ligoniai ir nevažiuotų tie, kurie pagalbos dar gali palaukti. Su neskubiais ligoniais greitąsias siųsdavom per „namuką“.
 
- Kai į šalį tik atėjo pandemija, daugelis jautėme stiprų nerimą. Ką išgyvenote jūs?
- Iš pradžių buvo ir nerimo, ir baimės. Vėlgi, tai yra... buvo... mums nežinomas dalykas, nematomas priešas. Bet po kelių budėjimų pradėjau viską normaliai priimti. Teko daug bendrauti su žmonėmis, nuo pagyvenusių iki vaikų, kurie kreipėsi į priėmimo skyrių. Nebeliko ir baimės, tiesiog įprastai dirbi ir tiek.
Buvo, prisimenu, net šitaip: atvežė į priėmimo skyrių pacientą iš slaugos namų. Kadangi jis nemokėjo nei rašyti, nei nieko, man teko užpildyti jam priėmimo dokumentus, juos laikiau rankose, teko bendrauti itin artimu atstumu. Paskui ateina besijuokdamas gydytojas ir sako: žinai kuo jis serga? Aš sakau: turbūt kovidas? O gydytojas besijuokdamas atsako: „COVID-19 tai čia baika, jam tuberkuliozė!“
 
- Kokios gi buvo jūsų apsaugos priemonės?
- Dėvėjome vienkartines pirštines, ir, be abejo, kaukes. Mus jomis aprūpindavo, turėjome ir medicinines kaukes, ir vėliau pagamino bei atvežė daugkartines. Tad saugos priemonių kaip ir pakakdavo. O kadangi didžioji dalis budėjimų vyko lauke, specialiųjų kostiumų nereikėjo. Užteko pirštinių ir kaukių.
 
- Ar greitai susistygavo veikla ir baigėsi organizacinis chaosas?
- Mane tas iki šiol stebina. Pakankamai greitai ir patys medikai, ir kitas personalas persiorientavo, perprato situaciją ir ėmėsi reikiamų veiksmų. Mes, be abejo, irgi matėme, kad medikams iš pradžių trūko apsaugos priemonių, sakykim, pradžioje nebuvo veido skydelių. Šauliai susimetė ir nupirko bei padovanojo priėmimo skyriaus medikams per pusšimtį vienetų.
 
- Ne vieną iššūkį tikriausiai teko įveikti savanorystės metu? Kokius įvardintumėte kaip didžiausius?
- Įvardinčiau srautų reguliavimą, o jie tikrai buvo nemaži. Juk Alytaus ligoninė buvo skirta visai apskričiai: į ją pacientai plūdo iš Druskininkų, Varėnos, Lazdijų... Įsivaizduokit, čia ir greitosios lekia, ir pacientai patys ateina... Medikams teko didžiuliai krūviai.
O man pačiam... Na, žinote, aš toks žmogus, kuris mėgsta iššūkius. Man kuo sunkiau, tuo įdomiau. Pacientų buvo nuo mažiausio iki seniausio, teko su visais bendrauti: ir padrąsinti, ir išklausyti, ir nuraminti. Ir psichologu padirbėti. Tai nėra taip jau lengva, kaip gali pasirodyti. Pasitinki žmogų prie įėjimo į priimamąjį ir turi per trumpą laiką išsiaiškinti, kas atsitiko, kaip atsitiko, glaustai perduoti informaciją medikui.
 
- Kiek laiko trukdavo vienas jūsų budėjimas?
- Įvairiai: kada keturias, kada šešias valandas. Kiek kas galėjo. Turėjome grafiką, bet, tarkim, mes su kolege atvažiuodavome iš Druskininkų, tad stengdavomės imti kuo ilgesnes pamainas, kad kuo ilgiau padirbėtume. Maksimaliai esu dirbęs aštuonias valandas.
 
- Darbas kovidinės ligoninės priimamajame – didelė rizika apsikrėsti, net ir naudojant apsaugos priemones. Ar pavyko apsaugoti šeimą?
- Tas ir buvo įdomiausia. Tikimybė parsinešti virusą didžiulė, bet kažkaip grįžęs namo net nejausdavau buvęs ligoninėje. Na, dažniau rankas plaudavau, namuose atsirado dezinfekuojamojo skysčio, bet tai iš esmės ir viskas. O su šeima visi sirgome. Aš net du kartus, bet abu buvo vėliau, kai mano savanorystė jau buvo baigta. Pirmąjį sykį užsikrėčiau kaip tik per Lietuvos kariuomenės dieną tų pačių metų lapkritį, bet sirgimo beveik nepajutau. Bet vis viena buvau pavyzdinis ligonis – iškart izoliavausi atskirame kambaryje, laikiausi visų saugumo priemonių, informavau savivaldybės gydytoją ir šeimos gydytoją, darbovietę, viršininką, temperatūrą matavausi triskart per dieną ir panašiai. O vėliau jau omikroną vaikas iš mokyklos parnešė – ir gulėm visi, nors ir buvome skiepyti. Iš visos šeimos man turbūt sunkiausiai kirto. Pasekmes jaučiam iki šiol: man, tarkim, nusilpo atmintis, o žmonai prasidėjo migreniniai skausmai, kurių iki tol jai niekada nebūdavo.
 
- Medikai prisitaikė prie pandemijos greitai. O ar Lietuva, kaip valstybė, jūsų nuomone, buvo pandemijai pasiruošusi?
- Buvo tokia pat nepasiruošusi kaip ir visas likęs pasaulis. Na, gerai, gal iš pradžių į koronavirusą žiūrėjo atsainiau, negu reikėtų. Ir kai kurie vėlesni sprendimai buvo nesuprantami, o kai kurie porą mėnesių pavėluoti. Mane, kaip pilietį, labiausiai piktino ribojimo nesugriežtinimas iš karto. Jei būtume porą mėnesių anksčiau užsidarę, gal ta pandemija būtų visiškai kitaip Lietuvoje atrodžiusi. Bet, kita vertus, aš nesu ministras ir negaliu spręsti.
 
- O šauliai? Ar jie buvo pasiruošę ir padarę namų darbus?
- Vienareikšmiškai taip. Šauliai eilinį kartą parodė, kad jei valstybėje iškyla krizė ar bėda, jie vieni tų, kurie patys pirmieji ateina pagalbon. Pirmieji oro uostuose, ligoninėse, reaktoriuose ir panašiai – visur buvo šauliai.
Jau vien tai, kad priklausau šiai organizacijai, yra didžiulė garbė ir kartu didžiulė atsakomybė. Žinau istoriją ir žinau kainą, kurią mokėjo Lietuvos šaulių sąjunga nuo pat valstybės atkūrimo iki pat devyniasdešimtųjų. Prisiminkime 1991-ųjų laisvės aukas. Pirmieji gyvybes padėjo būtent šauliai: Šimulionis, Gerbutavičius. Tad buvimas šauliu įpareigoja.
 
- Kiek iš viso truko jūsų savanorystė Alytaus ligoninėje?
- Dabar jau tiksliai datomis ir neprisiminsiu, bet visą pavasarį tikriausiai. Kai kovo mėnesį buvo paskelbta pandemija, iki pat ribojimų sumažinimo vasaros pradžioje. Tuomet pradėjo laisvėti ligoninės ir nustojo reikėti šaulių pagalbos. Nors medikai išlydėjo mus, galima sakyti, su ašaromis akyse: jūs esate, sakė jie, vadinasi, yra tvarka. Viskas sustyguota, kiekvienas žmogus už rankos atvestas, viskas paaiškinta, niekas nerėkia, per galvas nelipa, jokio bardako...
 
- Žiūrėdamas į savo savanorystę ligoninėje jau iš tam tikros perspektyvos, ar būtumėte ką nors daręs kitaip?
- Sunku pasakyti. Turbūt būčiau daręs tą patį ir gal dar šiek tiek daugiau. Nes buvo minčių be budėjimų ateiti į pačią ligoninę ir dirbti reaktoriuose. Kadangi teko iš vidaus matyti tą darbą... o juk priėmimo skyrius pagrindinis ligoninėje, ir jau iš jo ligoniai patenka kitur... Pirmas skyrius, į kurį patenka pagalbos prašantis žmogus, yra būtent priėmimo-skubios pagalbos skyrius. Mačiau, kiek dirba tie medikai. Buvo minčių daryti galbūt daugiau, buvo minčių apie savanoriavimą COVID-19 skyriuose. Nesvarbu ką daryti, kad ir grindis plauti, bet bent nors kiek atlaisvinti medikus ir duoti jiems bent porą minučių poilsio. Deja, dėl itin didelio užimtumo (tuo pačiu metu šauliai teikė pagalbą ir Lietuvos policijai) ši mintis taip ir liko neįgyvendinta.

Projektas „COVID-19: kalba ekspertai“ (4000 Eur)