Integruotis Lietuvoje šiek tiek lengviau
 
Ar pabėgėlių integracija bus sėkminga, priklauso nuo daugelio dalykų. Vienas jų – ir itin svarbus – yra integracijos aplinka, ar ji draugiška ir palanki integracijai, t. y. kaip visuomenė nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu reaguoja į pabėgėlių atvykimą bei buvimą šalyje, o taip pat į pagalbą jiems.
 
„Manyčiau Lietuvoje turime palankią integracijai aplinką pabėgėliams iš Ukrainos, kurie buvo šiltai priimti, nepaisant to, kad jų į Lietuvą 2022-2026 metais atvyko per 100 tūkstančių ir čia liko daugiau kaip 50 tūkstančių. Tai yra didžiausias pabėgėlių atvykimas ir pasilikimas Lietuvos istorijoje“, – teigia Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovė ryšiams su Lietuvos Respublikos Vyriausybe Renata Kuleš.
 
M.Žitkė mano, kad šiandien pabėgėliui integruotis Lietuvoje yra šiek tiek lengviau nei prieš kelerius metus. „Dirbdamos su pabėgėlių integracija institucijos, savivaldybės ir nevyriausybinės organizacijos sukaupė patirties bei praktikos. Taip pat atsirado daugiau informacijos, įvairių priemonių bei programėlių, padedančių naujai atvykusiems žmonėms orientuotis ir gauti reikalingą pagalbą. Dėl to pagalba pabėgėliams tapo labiau prieinama, o daugelis situacijų šiandien sprendžiamos greičiau ir efektyviau“, – sako ji.
 
Didžiausios kliūtys
 
Pabėgėliai dažnai įvardija kalbos barjerą kaip vieną didžiausių integracijos kliūčių, nes jis apsunkina bendravimą, darbo paiešką ir galimybę gauti reikiamas paslaugas. Sunkumų kyla ir ieškant būsto bei siekiant kvalifikacijos pripažinimo. Integraciją neretai apsunkina ir kai kurių vietos gyventojų neigiamos nuostatos ar priešiškumas. „Dėl šių priežasčių pabėgėliams ne visada lengva įsitvirtinti ir tapti visaverčiais vietos bendruomenės nariais“, – pastebi M.Žitkė.
 
R.Kuleš cituoja UNHCR socialinių ir ekonominių įžvalgų tyrimą (angl. SEIS). Jis parodė, kad įsidarbinimo lygis ir vaikų įsitraukimas į švietimo sistemą negerėja, o tai gali kelti iššūkių ilgalaikei integracijai. Labiausiai pažeidžiamiems asmenims prieiga prie pastovaus būsto ir sveikatos priežiūros paslaugų išlieka problematiška.
 
Užimtumo lygis tarp darbingo amžiaus asmenų išlieka apie 50 proc., tačiau darbas, kaip ir ankstesniais metais, yra įvardijamas pagrindiniu prioritetiniu poreikiu. 1 iš 10 kalbos žinojimą mini kaip didžiausią kliūtį įsidarbinti. Darbingo amžiaus asmenims (18-59 m.) svarbiausi poreikiai yra darbas ir kalbos kursai.
 
Vyresniems nei 60 metų asmenims svarbiausi poreikiai yra būstas ir sveikatos priežiūra. Prieiga prie jos pamažu gerėja: pernai 88 proc. sveikatos priežiūros poreikių turinčių pabėgėlių galėjo gauti reikiamą pagalbą (2024 m. – 81 proc.), nors paslaugų prieinamumas ir kaina tebėra pagrindinės kliūtys.
 
Skiriasi ir visuomenės požiūris į skirtingų šalių pabėgėlius. „Manau, kad čia didelę reikšmę turi, kiek žmonės žino ir supranta, dėl kokių priežasčių pabėgėliai atvyko į mūsų šalį. Tokių klausimų dėl Ukrainos pabėgėlių mums, matyt, nekyla. Tačiau jei kalbame apie žmonės iš tolimesnių kraštų, mažiau pažintų kultūrų, jiems Lietuvoje visuomenė turi daugiau klausimų ir dėl to mažiau jais pasitiki“, – pastebi ji.
 
R.Kuleš taip pat mano, kad pasienio su Baltarusija krizė ir viešas komunikavimas apie atvykstančių žmonių tariamai keliamas grėsmes, kaip rodo viešosios nuomonės tyrimai, turėjo neigiamų pasekmių ir visuomenės nuostatoms dėl pabėgėlių.
 
Kaip vieną didžiausių sunkumų integracijoje M.Žitkė įvardija nepakankamą institucijų tarpusavio bendradarbiavimą ir komunikaciją, pabrėždama, kad ne visos įstaigos turi reikiamų resursų ar nevienodai aktyviai įsitraukia į pagalbą pabėgėliams. Taip pat dauguma pabėgėlių koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, nors regionuose taip pat yra visos galimybės įsitvirtinti, įskaitant įsidarbinimą.
 

„Didesnis dėmesys tolygesniam pabėgėlių pritraukimui į periferines savivaldybes galėtų padėti tiek jų integracijai, tiek regionų plėtrai“, – pažymi Priėmimo ir integracijos agentūros Integracijos koordinavimo skyriaus vedėja Monika Žitkė.

 
Integracijos procesas gali vykti tvariai
 
„Pabėgėlių integracijai reikia ir aktyvaus savivaldybių įsitraukimo bei įtraukties priemonių vietiniu lygmeniu. Nors Lietuvoje turime iniciatyvių ir aktyvių savivaldybių, dirbančių pabėgėlių integracijos srityje, matyt, tų pastangų dar nepakanka“, – akcentuoja UNHCR atstovė.
 
Su ja sutinka ir M.Žitkė, pridurdama, kad integracijos sėkmė itin priklauso nuo paties pabėgėlio motyvacijos bei noro aktyviai įsitraukti į visuomenės gyvenimą. „Tačiau svarbu pabrėžti, kad integracija nėra vienpusis procesas – jos sėkmei svarbios ne tik paties žmogaus pastangos, bet ir priimančios visuomenės atvirumas, įsitraukimas bei pasirengimas priimti“, – sako ji.
 
„Nors procesą kartais apsunkina visuomenėje vis dar pasitaikantys stereotipai ar neigiamos nuostatos, šiandien yra nemažai galimybių ir integracijos pagalbos priemonių. Jei žmogus nuosekliai naudojasi šiomis galimybėmis, o priimanti visuomenė sudaro sąlygas įsitraukti, integracijos procesas gali vykti nuosekliai ir tvariai“, – įsitikinusi PIIA Integracijos koordinavimo skyriaus vedėja.

---

Komentaras
 
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis:
 
- Pasibaigus Baltarusijos sukeltai migracijos krizei, prieglobsčio prašytojų skaičius Lietuvoje yra pakankamai nedidelis. Nepaisant to, kiek daug kalbėtume apie tuos iš kitų Europos Sąjungos šalių perkeliamus asmenis, kalbame maždaug apie 70 žmonių. Jūs puikiai suprantate, kad Lietuvos mastu 70 žmonių yra labai, labai nedaug.
 
Nors viešojoje erdvėje pastaruoju metu matome daug priešiškumo migrantams, reikia nepamiršti, kad Lietuvos darbo rinkai kasmet trūksta maždaug 10-17 tūkstančių žmonių. Todėl migracijos atsisakymas būtų panašus į ekonominę savižudybę. Jeigu nuspręstume nebeįsileisti migrantų, reikėtų pensinį amžių kelti dešimčia metų, o tai yra netoleruotina.
 
Kai kurios savivaldybės yra istoriškai pasiruošusios turėtų daug daugiau reikalų su prieglobsčio prašytojais. Tokios yra Jonavos, iš dalies – ir Vilniaus savivaldybės. Tų vietų, kur veikia pabėgėlių centrai, bendruomenės daugiau mažiau žino, su kuo turima reikalų.
 
Dauguma migrantų anksčiau ar vėliau pakelia sparnus ir įsikuria Lietuvos didmiesčiuose. Tarkime, sirų bendruomenė yra pasižymėjusi kaip socialiai mobili į viršų, kas reiškia, kad tarp jų yra ir gydytojų, ir žmonių, kurie įkuria savo smulkius verslus.
 
Galiu patvirtinti, kad prieglobsčio prašytojų integracijos procesas vyksta netolygiai.
 
Žinau, kad yra tokių savivaldybių kaip Naujoji Akmenė, kurios yra proaktyvios. Dėl gyventojų trūkumo tokie Lietuvos regionai entuziastingai žiūri į kiekvieną žmogų, kuris gali gyventi jų bendruomenėse, dirbti, kurti šeimas.
 
Beje, gal čia reikia pridurti, kad prieglobsčio prašytojų integracija ir priėmimas Lietuvai kainuoja nedaug, palyginti su visais kitais saugumo iššūkiais, kuriuos turime šiuo metu.

Projektas „Pagalbos tiltai“

 
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų



Partneriai: