Nors nesėkmės baimė lanko daugelyje gyvenimo sričių, tačiau viena tokių vietų, kur ji iškyla visu gražumu ir nori nenori tenka su ja dorotis – sportas. Todėl neatsitiktinai šia tema kalbiname sporto psichologijos konsultantę, psichologę Liną Vaisetaitę – savo darbe ne kartą turėjusią padėti įveikti vieną stipriausių priešų – nesėkmės baimę. Pašnekovė mielai sutiko pasidalinti ką daryti, kad ji netrukdytų siekti savo tikslų.
 
Laimėtojų kultūra
 

„Nesėkmės bijome tikriausiai visi“, - konstatuoja psichologė Lina Vaisetaitė. Ji pastebi, kad šių dienų kultūroje nesėkmė įgijo dar platesnę prasmę nei anksčiau, nes visi labai vertina ir pavyzdžiu laiko sėkmingus asmenis. „Sudaro įspūdis, kad sėkmė labai svarbu. Matome laiminčius žmones, socialiniuose tinkluose vaizduojančius savo tobulą gyvenimą“, - sako psichologė.
 

„Atrodo, kad jei negali pasigirti panašiais dalykais, esi nevisavertis“, - pastebi L. Vaisetaitė ir įspėja: išoriškai deklaruojami vaizdai niekaip neleidžia žinoti, ar iš tiesų tie žmonės jaučiasi laimingi ir sėkmingi.
 
Kas yra sėkmė?
 
„Kiekvienam tas matas, kas yra sėkmė, skirtingas, todėl tai reikia pasverti asmeniškai. Ko aš pats iš savo gyvenimo noriu? Kokios mano vertybės? Kokios sritys yra svarbios? Kokiu nori būti žmogumi?“ – klausimus, kuriuos turėtume sau užduoti vardijo L.Vaisetaitė.
 
„Svarbu, ar aš tiesiog noriu turėti šeimą, tarsi varnelę pasidėti, ar siekiu kokybiško santykio? Jei tai darbas, koks noriu būti darbuotojas, vadovas, kokiu mane turėtų laikyti kolegos, klientai? Atsirinkę savo vertybes galime vėl grįžti į kasdienybę ir paklausti savęs, ar atspindime tai, ką sau įsivardijome?“ – pataria psichologė.  
 
„Vienas klientas pasakojo apie pažįstamą, kuris tipiškas socialinių medijų sėkmingo žmogaus pavyzdys – daug pasiekęs karjeroje, turi pinigų, moterų, daiktų, visu tuo garsiai džiaugiasi ir didžiuojasi. Vis tik iš pradžių jam konkurenciją jautęs klientas galiausiai išsigrynino, kad jo vertybės visiškai kitos. Nuomonės formuotojai sėkmę darbe mato per populiarumą, pasiektus materialinius dalykus, bet mes negalime matyti, kas išties svarbu tiems žmonėms“, - pasakojo pašnekovė.
 
Lūkesčiai ir nesėkmė
 
„Nesėkmė ir lūkesčiai labai tiesiogiai susiję. Kai jie neišsipildo, laikome, kad mus ištiko nesėkmė, kurios ir bijojome“, - pastebi L.Vaisetaitė.
 
Mes galime kelti sau lūkestį daugelyje sričių – profesionalumas darbe, sugebėjimas uždirbti pinigus, atliktos pareigos šeimoje, nepriekaištinga išvaizda, gera sveikata, aplinkinių pagarba, jaunimui – įsitvirtinimas sociume, mokslai, karjera....
 
„Sėkmė visur ir visada – visuomenės formuojamas iššūkis. Reikia sąmoningumo suvokti, kad visur ir visada geriausias nebūsi ir galiausiai vis tiek atsiras geresnių. Svarbiausia pačiam daryti, kiek gali, kiek išeina, kiek nori. Bet jei neišsigryninsime, ko norime ir eisime automatu tik žiūrėdami į kitus – lūkesčius sau užsikelsime labai aukštus“, - įspėja L. Vaisetaitė. Negana to, įgyvendinę šiuos automatinius lūkesčius, nebūtinai pasijusime tikrai laimingi ar sėkmingi.
 
Reikia patarėjo
 
Tačiau psichologė pabrėžia, kad einant tikslo link nesėkmė ne tik neišvengiama, bet labai svarbi gyvenimo dalis. „Nes ji leidžia mokytis iš klaidų ir eiti į priekį“, - pažymi pašnekovė.
 
„Tad jei nesėkmės kartojasi panašiose situacijose, verta pažvelgti, kas ne taip. Kartais mes netinkamai įsivardijame nesėkmių priežastis ir dėl to kartojame klaidas, - atkreipia dėmesį L.Vaisetaitė ir pataria padaryti nesėkmių reviziją. „Gal galvoju, kad suklydau vienam dalyke, bet iš tiesų, priežastis slypi kitame. Gal ne žinių trūksta, gal pristatymo metodas netinkamas. Gal ne dėl jaudulio netinkamai pasirodau, gal technikos trūksta. O gal priešingai, tobulinu techniką, bet nemoku valdyti jaudulio...“ – vardijo pavyzdžius pašnekovė.
 
Ji teigia, kad kartais pačiam sudėtinga pastebėti tas priežastis ir tada labai praverčia žmogus iš šalies. „Puikus pavyzdys būtų sportas, kur yra treneriai. Sporto psichologijoje pastebima, kad nesant trenerio ar gero santykio su juo, nesėkmės baimė didesnė. Kito žmogaus buvimas šalia suteikia pasitikėjimo. Tai ir padrąsinimas, ir antros akys, kurios pasakys, kas nepavyko“, - sakė L.Vaisetaitė.
 
„Siūlau nebijoti susirasti žmonių, iš kurių galėtumėte priimti grįžtamąjį ryšį. O taip yra ne su kiekvienu. Nes bijome ne tik kad nepasiseks – gal net labiau bijome to, kad kiti pamatys, jog mums nesiseka. Dėl to grįžtamojo ryšio, o ypač nelabai malonaus, žmonės vengia“, - konstatavo L.Vaisetaitė.
 
Jaudulys pakerta kojas
 
O kaip dėl jaudulio, kurį labai sunku kontroliuoti – ar nuolat dalyvaujantys varžybose sportininkai to išmoksta? „Jaudulį kažkiek suvaldyti įmanoma, bet labai mažai, trumpai ir tam reikia labai daug pastangų. Todėl dabartinė sporto psichologija orientuota į jaudulio priėmimą, o ne bandymą jo išvengti“, - pabrėžė L.Vaisetaitė.
 
„Jaudulio barjerai yra skirtingi. Vienam varžybos, kur jis jaudinsis, yra olimpinės, kitam tarpmiestinės. Tačiau jeigu dalyvauji sau pačiam aukšto lygio renginyje – jaudinsiesi. Kaip gi įmanoma nesijaudinti, jei nežinai pavyks ar nepavyks tai, kas tau itin svarbu?“ - kalbėjo L.Vaisetaitė.
Ji teigia, kad mokėti jaudintis, tai visų pirma – priimti faktą, kad jaudulys bus ir stengtis to per daug nesureikšminti.
 
Antra – užsiimti veikla. „Dauguma iš mūsų turime patirties, kad kai jaudinomės, bet nekreipėme į tai labai daug dėmesio, jaudulys mažėjo. Neretai sportininkai pasakoja, kad jaudulys trunka iki išbėgant į aikštelę, o po to kažkur ištirpsta. Jei mes tik stebime jaudulį ir bandome nusiraminti, visi energijos resursai keliauja nusiraminimui, bet to vis tiek padaryti nepavyksta. Geriau tad energiją skirti veiklai“, - pataria L.Vaisetaitė.
 
„Jaudulys lyg nepatinkanti daina, kurią leidžia per radiją – galiu ją girdėti, bet neklausyti, tegul būna fone, o mano dėmesys lai būna kitur“, - pateikė pavyzdį pašnekovė ir teigia, kad geros ar blogos emocijos, jas sieja bendras bruožas – trumpalaikiškumas. Jos ateina ir išeina.
 
Dar viena paslaptis
 
L.Vaisetaitė pažymi, kad siekiant tikslų ir įveikiant nesėkmės baimę kartais kelią pastoja neteisinga motyvacija.
 
„Skatinu atrasti tas vertybes, kurios susijusios ne tiek su pasiekimais, rezultatu, o su tuo, kokiu noriu būti, kas man svarbu. Tai daug svarbiau nei pasiekimai, įvertinimai, kurie kartais tikrai nuo mūsų nepriklauso, nulemiami aplinkybių, kurių negalime sukontroliuoti. Kartais ne visai sąžiningas teisėjų sprendimas, kartais tiesiog kiti geresni... Daug svarbiau, kad noriu būti besistengiančiu, tobulėjančiu žmogumi. Tai galime bandyti įgyvendinti nepriklausomai nuo aplinkybių, kovoti iki galo net jei nesiseka, ieškoti, ką pakeisti, ką daryti kitaip, nors gal reikės daugiau laiko, kitokių veiksmų“, - kalbėjo L.Vaisetaitė.
 
Imtis veiksmo
 
Iš baimės neretai imamės dar vieno veiksmo – atidėliojimo. „Kai atidedame, pajaučiame momentinį palengvėjimą, pagerėja, dingsta tas sunkumo jausmas, kad reikės įdėti pastangų. Pavyzdžiui, baiminamasi skambinti užsiregistruoti į polikliniką. Nusprendžiame šį veiksmą atidėti rytojui. Atrodo, uch, kaip palengvėjo....“ – pastebi L.Vaisetaitė.
 
„Bet pasirinkę trumpalaikį palengvėjimą, mes gauname ilgalaikį nepasitenkinimą. Pratęsiame nemalonumo pojūtį, nes vis tiek tas darbas niekur nepabėgs, reikės jį atlikti vėliau, o bus likę dar mažiau laiko. Užtęsiam ir turime nepasitenkinimą savimi ir situacija apskritai“, - konstatuoja psichologė.
 
„Tad apibendrinant visas mintis, tiesiog patariu įsivardinti sau, kokiu noriu būti žmogumi, pasirenkant protingus, mažiau nuo aplinkybių priklausomus tikslus, tai, kas man svarbu. Galiausiai, pasiruošiu patirti momentinį jaudulį, kuris dingsta įsitraukus į veiklą, nes sunkiausia yra – pradėti. Tačiau tas trumpas nemalonumas atveda į ilgalaikį pasitenkinimą. Ir net jei ir pasiektas rezultatas ne tobulas, jaučiame pasitenkinimą padarę, kas nuo mūsų priklauso ir galime judėti tolyn. O po tokių nedidelių pergalių tai kaskart vis lengviau“, - užbaigė L.Vaisetaitė.
 
 
Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų



Partneriai: