- Į Norvegiją emigravote prieš ketverius metus ir teigiate, jog nė akimirkai nesigailėjote sprendimo. Tiesa, emigrantai dažnai sako, kad svečioj šaly visuomet jautiesi svetimas. Medicinoje viskas kitaip?
- Norvegija ir Lietuva turi tik vieną panašumą – abiejose šalyse yra gydytojai ir ligoninės. Visa kita skiriasi. Norvegijoje gydytojai turi teises, o pacientai – pareigas. Tiksliau, Norvegijoje manoma, jog gydytojų bendruomenė yra tokia pati socialinė grupė kaip ir pacientai. Antra, prie ko man ir šiandien sunku priprasti, neturiu viršininkų. Ligoninė neturi direktoriaus, tik administratorių. Tačiau priimamų pacientų skaičius yra ne administratoriaus, o tik gydytojo reikalas. Šeimos gydytojai per dieną vidutiniškai priima po keturiolika pacientų – vienam skiriama dvidešimt minučių. Lietuvoje, kiek žinau, tenka keturiasdešimt ir daugiau, o konsultacijai skiriama po septynias minutes. Populiariame portale skaičiau, kad lytinis aktas trunka septynias minutes. Man labai įdomu, kaip gydytojo konsultaciją įsivaizduoja politikai.

- Lietuvoje populiaru sakyti, jog gydytojai davė Hipokrato priesaiką. Vadinasi, gali ir pakentėti. Mat profesiją rinkosi patys, varu jų niekas nevarė.
- Hipokrato priesaika Lietuvoje naudojama kaip valdžios botagas priversti gydytoją dirbti daugiau, nei jis gali fiziškai. Yra šalių, kuriose šios priesaikos medikai neduoda, bet ten jie dirba taip pat gerai. Kitas svarbus momentas, į ką medikai nori atkreipti dėmesį, – rizika. Skirdami septynias minutes konsultacijai mes nebegalime užtikrinti kokybiškos paslaugos. Klysim, žmonės sirgs ir mirs, o gydytojai bus teisiami. Esam įspausti į kampą.

- Lietuvius medikus suprantu, jiems atsibodo būti pastumdėliais. O kas paskatino jus prisijungti prie šio, galima sakyti, medikų sąjūdžio?
- Aš ir pats to savęs klausiu. Matyt, kaip ir visi gydytojai vis dar esu idealistas. Žmonės, kurie tai organizavo yra mano bičiuliai, sako atvažiuok, sudalyvauk. Tai pasiėmiau laisvą dieną, nusipirkau bilietus ir atskridau.

- Sunku gydytojui Norvegijoje pasiimti laisvadienį, juolab kad vykstate ne į mokslinę konferenciją, o ieškoti išeičių, kaip išspręsti Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos problemas?
- Gydytojas Norvegijoje turi daug privilegijų ir lanksčių sąlygų.
Pavyzdžiui, jis pats reguliuoja darbo krūvį, tai yra, kiek gali gydyti pacientų. Turi teisę skirti dieną dokumentams tvarkyti, mokslinei literatūrai ar gilintis į vaistų sąveiką. Man pačiam teko priprasti prie suvokimo, kad pacientas neįsiverš pas tave į kabinetą, kada jam tik norisi. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje ateis diena, kai biurokratinėse institucijose sėdintys valdininkai ne gydytojams nurodinės, ką reikia daryti, bet girdės, ką mes sakome, ką reikia keisti, kad galėtume teikti kokybišką paslaugą. Normaliame pasaulyje valdininkai stengiasi sukurti gydytojui sąlygas dirbti, o ne atvirkščiai.

- Medikai emigruoja tik dėl pinigų?
- Tai svarbi, bet ne vienintelė priežastis. Lietuvoje atsiranda baimė dirbti gydytoju. Turime prikūrę daugybę parazitinių institucijų, kurios plečiasi. Tarkim, Ligonių kasai išlaikyti nuo surenkamo PSDF biudžeto skiriami du procentai. Ką tai reiškia? Jei PSDF auga, ligonių kasos gali plėstis. Dar vienas dalykas, kuriam prieštarauja sveikas protas, kad ta pati institucija, kuria reikalavimus ir tikrina! Jei nuoširdžiai, aš jau laukiu, kada gydytojams pradės kabinti Dovydo žvaigždes. Šypsenų lipdukų akcija ant durų įvyko, visus pažymėjome, kad nebeima kyšių. Tik ar kam nuo to geriau? Aš irgi siūlau akciją Seimo nariams – ant durų užsiklijuoti lipdukus „Nebendradarbiauju su Rusija“.

- Diskusijos metu salėje nuskambėjo klausimas, kaip dažnai Norvegijoje jus tikrina ligonių kasos...
- Nė karto. Norvegija net ir būdama turtinga šalis yra nepajėgi finansuoti tokio didžiulio baudžiamojo aparato. Savo ruožtu Lietuvoje gydytojams ant galvos pasodintos mažiausiai penkios kontroliuojančios ir baudžiančios institucijos. Jautiesi kaip arklys su penkiais važnyčiotojais, mosikuojančiais botagais. O skaudžiausia, kad yra nemažai teisės aktų, kurie prieštarauja vienas kitam. Jei gydytojas bando gyventi pagal ligonių kasas, baudžia Akreditavimo tarnyba, ir atvirkščiai.  

- Ką gi daryti, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nors iš dalies būtų panaši į Norvegijos?
- Pasitikėti medikais. Be to, galiu drąsiai teigti, kad nė viena valstybė negali visiems maksimaliai užtikrinti nemokamos sveikatos pagalbos. Vienos tai sprendžia per papildomą draudimą, kitos įveda vizito mokestį. Norvegijoje, pacientai, kurie kreipiasi į šeimos gydytoją, moka penkiolika eurų. Žinoma, su išlygomis. Lietuvoje būtų galima imti penkių eurų mokestį. Norvegijoje apsilankymas pas gydytoją nėra nemokama pramoga kaip Lietuvoje. Vizito mokestis renkamas ne dėl to, kad įstaiga pasipinigautų, bet kad atkristų tie, kurie ateina šiaip sau. Ir kito kelio aš nematau. Suprantu, kad partija, kuri tai pasakys, bus pasmerkta, bet mes turime, berods, jau dvi partijas, kurios šiandien praktiškai žlugusios, gal kuri iš jų gali tai padaryti? Jei mes ir toliau tęsime kalbas apie visiems nemokamą mediciną, po poros metų pusė medikų bus emigravusių, o kita pusė sėdės kalėjime. Kodėl? Dirbdami tokiais krūviais gydytojai klys, pacientai mirs... Žodžiu, mintis aiški.

- Grįšite į Lietuvą?
- Galimybės neatmetu, bet kol kas tokių planų neturiu. Išvažiavimas dirbti svetur trunka ne vienerius metus, o kai išvažiuoji įsikuri, praeina metai kiti, atsiranda planų. Tarkim, aš pradedu dėstyti universitete. Vadinasi, norvegų kalbą jau valdau taip, jog galiu laisvai liesti psichiatrines temas ir savo žinias perteikti kitiems. Visa tai imti ir nutraukti būtų negražu.