O dabar – keletas „kabliukų“, bent laikinai neleisiančių jums nuo teksto atitrūkti. Pastebėjimas pirmas: žmones, kurie juokiasi iš mūsų pokštų (kartais visai nejuokingų), iškart imame vertinti kaip itin patrauklius. Pastebėjimas antras: remiantis pažinčių analize nustatyta, kad profesija, intelektas ar seksualinis patrauklumas užima žemesnes vietas nei geras humoro jausmas ir jo supratimas.
 
Bet humoro ir juoko šiandien į vieną lėkštę nekrauname: šnekėsim tik apie juoko mokslą – gelOtologiją. Žinoma, juokinga yra, kad vos vieną raidelę neteisingai užrašę ir pavadinę tą mokslą gelAtologija, gausime... drebučius: mokslą apie želatiną.
 
O kas juoką gimdo? Pranešiu jums apie tai, kam apgalvoti iki šiolei vis laiko nerasdavote: viskas priklauso nuo to, koks tas jūsų juokas yra. Nuoširdusis kyla iš tikro linksmumo. Nervinis – iš streso ar nejaukumo. Kvailas – iš absurdiškų dalykų ar kai jūs pavargęs. Ir dar būva Juokas Ne Vietoje. Jis susijęs su stresu.
 
O žinote, kas ir kaip tą gelotologiją „surado“? Normanas Kozinsas, JAV žurnalo „Saturday review“ redaktorius, sirgo sunkia jungiamojo audinio liga. Vaistai nepadėjo. Tuomet jis ėmė „gydytis“ ištisas dienas žiūrėdamas komedijas. O vėliau išleido ne vieną knygą apie tai, kaip tos komedijos jam padėjo pasveikti. Nors dalis specialistų N.Kozinso pagijimą laiko placebo efektu, jo knygos apie psichoneuroimunologiją yra populiarios ir šiandien.
 
Dabar – apie... žiurkes. Nebūtinai apie tas, kurios Kariotiškėse (būtent taip, be raidės J pavadinimas rašomas) gyvena. Bet ir apie tas, kurias kai kas namuose vietoje katės ar šuns laiko. Pakutenkite ją: pamatysite, kaip ims juoktis. Juokiasi ir šimpanzės. Ir tie šunys. Tik, žinoma, ne iš pokštų, o todėl, kad juokdamiesi gyvūnėliai – visai kaip žmonės – nori parodyti savo laimę ir sustiprinti santykius.
 
Ar ir mes juokdamiesi siekiame tų pačių tikslų? Ne visai.
Štai pagrindinės juoko priežastys. Netikėtumas. Jei situacija nuspėjama, juokinga nebūva, o jei lūkesčiai pažeidžiami ir situacija tampa absurdiška, jau juokinga. Dar vieną priežastį gelotologai keistai įvardijo: tai – „saugi klaida“. Jei per švelnu – nuobodu, jei per stipru – įžeidu, o jei „ant ribos“ – dažnai juokinga.
 
Dar juokiamės dėl asmeninės patirties (iš anksto žinom, kad tai – juokinga), dėl nuotaikos (pavargusio net ir geras pokštas nepaveikia). Bet dažniausiai mus juokina socialinis kontekstas (juokas – užkrečiamas: kai juokiasi visi, ir jūs pasiduodate tėkmei). Bet yra vienas „bet“: kas vienam juokinga, kitam gali būti keista ar dėl tam tikro „humoro“ net nejauku. Pavyzdžiai visuomet smagesni už teorijas, todėl leiskim sau prabangą šiandien – pasitikrinkim humoro jausmą. Du anekdotai.
 
Pirmasis – iš interneto: kavinėje vyrukas užsisako kavos su pienu ir cukrumi. Bet padavėja sako: „Atsiprašau, mes galime duoti tik juodą kavą arba vandens stiklinę.“ Vyrukas nustebęs: „O pienas su cukrumi?“ Padavėja: „Neturime.“ Vyrukas: „Bet aš norėjau kavos su pienu ir cukrumi...“ Padavėja: „Neturime nei pieno, nei cukraus, nei kavos, jei norite, atnešiu vandens...“  (Man, nesusipratėliui, nuo tokio „humoro“ verkti norisi... – H. V.).
 
Dabar kitas: iš atminties atgamintas ir kiek panašus. Vyrukas pardavėjos prašo parduoti jam pirštines. Sako, norėtų rudos spalvos, prie palto priderintų. Pardavėja atneša. Bet jam netinka: „Norėčiau šviesesnių, tokių kaip kava su pienu...“ Kuomet vėl atneša, pirkėjas vėl patikslina: „O gal tokių, kaip kava su grietinėle?“ Pardavėja vėl ilgai ieško, o grįžusi dar sykį pasitikslina: „Jums su cukrumi ar be cukraus?“
 
Kodėl vieniems TAI juokinga, o kitiems ne? Todėl, kad mes skirtingi. Vieni mėgsta sarkazmą, kiti absurdišką humorą, o tai, kas vienam juokinga, kitam gali būti per jautru. Tačiau beveik visada mums juokingi žmonės, kurie – norėdami arba nenorėdami – laužo socialines normas ar lūkesčius. Smegenys iš jų tikisi vieno, o gauna – visai ką kitą. Ir visada mums juokingi yra paslydimai (kai niekas nesusižeidžia), susipainiojimai kalbant (kai kalba politikai) bei kitokie panašūs „feilai“.
 
Dar keletas momentų Jūsų savarankiškiems pamąstymams. Kodėl kūdikiai pravirksta vos gimę, o juokui „išmokti“ reikia net keleto mėnesių? Todėl, kad juokas – ne tik emocija, bet ir intelekto požymis. O jis per minutę neatsiranda. Naujagimiai juoktis ima tada, kai ima suprasti, jog baisoka mamos mimika – tik gąsdinimas, o ne būsena.
 
Niekaip negalime apeiti dar vienos juoko formos – politinės. Nuo tolo pradėčiau: ar pamenate tas knygas, kuriose visi karaliai turėdavo juokdarius? (Paieškokite atitikmenų ir Lietuvoje. Ir nebūtinai istorijoje: šiandien mūsų Seime, Prezidentūroje ar Vyriausybėje taip pat rastumėte ne vieną juokdarį.)
 
Karalių gyvenimas buvo pilnas įtampos ir intrigų. O juokdariai padėdavo atsipalaiduoti. Jie nekliudomai stebėdavo dvaro nuotaikas ir iš anksto pranešdavo karaliui apie jo laukiančias problemas. Jie vieninteliai nebuvo baudžiami už tiesos sakymą į akis.
 
Analogų ir šiandien pasaulis turi. Ir tikrai ateis laikas, kai amerikonai supras, jog prezidentu išsirinko klouną. O ukrainiečiai – keista, bet dėl tos pačios priežasties – dėkos apvaizdai. Ar ne todėl ir sakoma, kad juokas – dalykas rimtas? Bet šitą senąją formuluotę galėtumėm ir patikslinti. Ir dabar jau galėtume sakyti, kad juokas – dalykas neįtikėtinai įtakingas bei svarbus.
 
Tikrai taip. Bet – su viena sąlyga. Reikia, kad blogo skonio ir nusenusių tradicijų atsisakytų visko mus mokanti lietuviškoji televizija. Šiaip ne taip atsikratę pasenusių V.Vižinio anekdotų ir moralę praradusių „antragalinių“ Orlausko-Zakarausko bei J.Zavaliausko „bajerių“, iki J.Erlicko humoro sampratos kelių vis dar ieškome. Ir juoką (o gal net pasipiktinimą) mums kelia tik žodžių samplaika... „lietuviškasis humoras“. Nes jame pilna stereotipų (blondinės, kaimas-miestas, vyrai moterys) ir nuspėjamų struktūrų. Bet pagrindinė bėda – prašome tai įsidėmėti! – ta, jog lietuviai dažniausiai juokiasi ne iš situacijos, o iš kito asmens. Ir pamiršta, kad šiuo atveju patys tampa pažeidžiami.
 
Dingo šaržų žanras. Prapuolė netikėti siužeto posūkiai. Bijoma kurti anekdotus apie pabrangusį benziną ar oro balionus. Nes tauta jau ėmė bijoti, kad Kam Nors Kažkas Kažkodėl gali nepatikti.
 
Todėl ir gatvėje juokas vis tylesnis. Bei retesnis.
O kai žmogus nustoja juoktis, pirmiausia jis teperžiūri savo darbotvarkę. Tepasitikrina, ar pakankamai laiko jis skiria poilsiui. Aišku, pasirodys, kad nepakanka.
 
Todėl ačiū, kad radote laiko rašinį perskaityti iki pabaigos. Ir atsiprašau, kad nebuvo juokinga.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!