- Nomeda, jūs kuriate, vedate laidas, rašote knygas – kaip pavyksta viską suderinti ir tiek daug nuveikti?
 
- Iš tikrųjų nežinau, ar čia reikia kažkaip ypatingai derinti. Tiesiog laikausi labai paprasto principo – jeigu turiu ką padaryti tą dieną, tai ir darau. Visada yra koks nors terminas, deadline’as. Jeigu reikia, vadinasi, reikia. Viskas padaroma darant. Jeigu sėdi, slankioji ar nieko neveiki, taip ir lieka – nieko nepadaryta. Man atrodo, kad paslaptis paprasta: tiesiog darai, ir tai liečia ir kūrybą.
 
- Teko girdėti, kad keramika jūsų gyvenime atsirado netikėtai…
 
- Iš pradžių neįstojau į grafikos specialybę. Niekas manęs neužtarė, buvo sudėtingi laikai – kyšių laikai. Labai išgyvenau. Tais laikais net nežinojome, kas yra depresija – tiesiog gyveni ir tiek.
Antrais metais supratau, kad į grafiką greičiausiai neįstosiu, ir pasirinkau keramiką. O joje radau viską – liniją, spalvą, formą, tą pačią grafiką, tik kitu pavidalu. Taip keramika ir liko mano gyvenime. Jau daug metų sukuosi šiame lauke.
 
- Iš kur dažniausiai semiatės įkvėpimo savo kūriniams?
 
- Iš pasaulio. Aplink tiek stebuklų – kur bepasižiūrėsi, viskas įkvepia. Neturiu idėjų stokos – priešingai, jų yra per daug. Tiesiog visų nespėju įgyvendinti. Bet visada sakau: kiek spėsiu, tiek padarysiu. Ir to pakanka.
 


- Ar turite kūrinį, kuris jums asmeniškai ypatingiausias?
 
- Ne. Kaip ir su vaikais – juk nebūna vieno mylimiausio, visi jie vienodai svarbūs. (Šypsosi.) Kūrinys gimsta kaip vaikas – tu jį išleidi į pasaulį, ir jis jau nebe tavo nuosavybė. Man labai gražu, kai žmonės interpretuoja mano darbus savaip. Tuomet žiūrovas tampa bendraautoriumi. Tai ir yra stebuklas – kūrinys gyvena savo gyvenimą.
 
- O kaip atsidūrėte televizijoje? Ar jums pačiai toks posūkis buvo tikėtas?
 
- Visiškai netikėtas. Tiesiog niekada gyvenime nesakiau „ne“ galimybei. Man visada įdomu, smalsu – ar tai būtų automobilių lenktynės, ar televizija, o gal dar kokie nors netikėti pasiūlymai, kurie manęs dar laukia. Man paskambino prodiuseris ir pasakė, kad esu svajonių vedėja. Atsakiau, jog esu svajonių keramikė, moteris, bet tikrai ne laidų vedėja. (Juokiasi.) Jo verdiktas buvo: tu tiesiog nežinai, kad gali būti vedėja.
Ir tokiu būdu atsiradau televizijoje dešimtmečiams. Įėjau tarsi netyčia, bet viską dariau su aistra. Aš apskritai gyvenu su aistra – myliu žmones, darbą, draugus. Man patinka veiksmas, netikėtumas. Energiją atgaunu paprastai – pamiegodama. Man tiesiog labai patinka gyventi.
 
- Televizija pakeitė jūsų santykį su publika?
 
- Taip, pakeitė. Keramikai paprastai neturi tiek gerbėjų kaip muzikantai ar televizijos žmonės, influenceriai. Kai pradėjau vesti laidą būdama 37-erių, daug kas klausė: „O ką jūs veikėte iki tol?“ Tarsi prieš tai neegzistavau.
Atsakydama į Leonido Donskio klausimą, kaip televizija pakeitė mano gyvenimą, sakiau, kad pokalbiai su įvairiais žmonėmis man tapo tikra dovana, nes augau gana specifinėje, intelektualioje aplinkoje. Tačiau per laidą susidūriau su įvairiais žmonėmis ir tikru gyvenimu. Man buvo be galo įdomu jų klausytis, o žmonės jautė mano nuoširdumą ir pagarbą pašnekovams.
Man atrodo, kad laidos populiarumą lėmė ne tik formatas, bet ir tai, kad žiūrovai jautė saugumą, pagarbą, smalsumą be agresijos.
Rašymas man taip pat duoda nepaprastai daug. Iki šiol kaip vaikas stebiuosi, kaip iš vieno sakinio gimsta kitas, o paskui – visas tekstas. Tai – tikras stebuklas. Lygiai taip pat gimsta ir kūriniai iš molio – iš gabalo medžiagos atsiranda forma, kuri ima gyventi.
Tačiau nesu naivi – matau pasaulio žiaurumą, karą Ukrainoje, agresiją, istorines traumas. Suprantu, kas yra blogis. Bet nepasiduodu. Džiaugiuosi pasauliu ne todėl, kad nematau jo tamsos, o nepaisant jos.
Todėl dalyvauju protestuose, kultūrinėse iniciatyvose. Manau, kad kūrėjai neturi būti apolitiški. Turėti poziciją yra svarbu. Kartais pasinaudoju ir savo žinomumu tam, kad pasakyčiau tai, kas man atrodo svarbu.


 
- Užsiminėte apie rašymą. Ar rašydama jaučiate tą pačią kūrybinę laisvę kaip ir dirbdama su moliu?
 
- Skaityti pradėjau labai anksti, net anksčiau nei kalbėti sklandžiai. Skaitymas man buvo natūralus įgūdis, o kalbėti pradėjau vėliau. Turėjau stiprų kalbos jausmą – matydavau, kai žodis „ne taip“ parašytas ar netiksliai pavartotas.
Knygos gimė iš vidinio noro, ne iš ambicijos. Rašau savo malonumui. Jei kada nors parašyčiau romaną, nespausčiau savęs jo išleisti. Neskubinu savęs.
Praėjusiais metais mirė mano artimiausia draugė, ir rašymas man padėjo išgyventi netektį. Tokiais atvejais rašau į dienoraštį, ir tai lieka jame. Dienoraštį rekomenduoju rašyti visiems, nes tai terapija.
 
- Dėl savo veiklų Lietuvoje esate plačiai atpažįstama. Kaip jūsų gyvenimą pakeitė viešumas?
 
- Pirmiausiai praradau privatumą. Čia neįmanoma pasislėpti – žmonės atpažįsta, stebi, vertina. Kartais tas žinomumas vargina, nes jis apriboja paprastą, anonimišką buvimą.
Tačiau vos tik pervažiuoju Lietuvos sieną, viskas pasikeičia. Staiga tampu nematoma. Niekas apie mane nieko nežino, niekas neturi išankstinės nuomonės. Ir tai džiugina. Tuomet turiu galimybę bendrauti nuo nulio, parodyti, kas esu iš tikrųjų, be jokio „reitingo“ ar etiketės. Tas jausmas man patinka.
Lietuvoje žinomumas dažniau reiškia privatumo netektį. Vaikus nuo to labai saugojau ir saugau. Vis dėlto matau ir pliusų – dauguma žmonių man yra geranoriški. Mano socialiniuose tinkluose piktų komentarų nebūna. O viešąją erdvę jau seniai užvaldė troliai, botai ir nuskriausti žmonės.
Aš dėl to nepykstu. Gyviems žmonėms kartais atsakau, o su dirbtiniu intelektu nesiginčiju. Jeigu žmogus pyksta dėl to, ko nesupranta, tai jau ne mano atsakomybė. Neturiu poreikio kovoti ar agresyviai įrodinėti savo tiesos.
Aš užjaučiu žmones, kurie jau penktadienį bijo pirmadienio. Galvoju – tai juk jūsų gyvenimas. Bėkite iš vietų, kuriose jaučiatės nelaimingi, nerealizuojate savęs. Nedarykite savęs vergais – darykite sprendimus, net jeigu jie rizikingi, nes būti laimingam apsimoka.
Tikiu, kad vos tik žmogus padaro bent menką judesį svajonės ar laisvės link, galimybės pradeda rastis. Atsiranda pasiūlymų, žmonių, situacijų. Tiesiog pradedi jas matyti – tarsi akys atsiveria plačiau.
Kankintis gyvenime man atrodo baisiausia. Kentėti darbe ar santykiuose – tai per didelė kaina.
 
- O kas jums pačiai padeda nepasimesti – kuo vadovaujatės?
 
- Jei reikėtų įvardyti esmę – svarbiausia man yra dorumas. Būti dorai prieš save ir prieš kitus. Turėti stuburą. Neišduoti vertybių.
Nesvarbu, ar esu televizijoje, ar dirbtuvėse – aš niekada neperžengiu savo įsitikinimų. Kartą teko padaryti kompromisą, bet sau pažadėjau, kad antrą kartą to nebus. Sykiu už neetišką reklamą man siūlė didelius pinigus, bet atsisakiau, nes vertybėmis neprekiauju.
Galiu klysti, galiu mokytis, bet negaliu išduoti savęs. Ir tai man yra svarbiausia.


 
- Nomeda, jūs kuriate, vedate laidas, rašote knygas – kaip pavyksta viską suderinti ir tiek daug nuveikti?
 
- Iš tikrųjų nežinau, ar čia reikia kažkaip ypatingai derinti. Tiesiog laikausi labai paprasto principo – jeigu turiu ką padaryti tą dieną, tai ir darau. Visada yra koks nors terminas, deadline’as. Jeigu reikia, vadinasi, reikia. Viskas padaroma darant. Jeigu sėdi, slankioji ar nieko neveiki, taip ir lieka – nieko nepadaryta. Man atrodo, kad paslaptis paprasta: tiesiog darai, ir tai liečia ir kūrybą.
 
- Teko girdėti, kad keramika jūsų gyvenime atsirado netikėtai…
 
- Iš pradžių neįstojau į grafikos specialybę. Niekas manęs neužtarė, buvo sudėtingi laikai – kyšių laikai. Labai išgyvenau. Tais laikais net nežinojome, kas yra depresija – tiesiog gyveni ir tiek.
Antrais metais supratau, kad į grafiką greičiausiai neįstosiu, ir pasirinkau keramiką. O joje radau viską – liniją, spalvą, formą, tą pačią grafiką, tik kitu pavidalu. Taip keramika ir liko mano gyvenime. Jau daug metų sukuosi šiame lauke.
 
- Iš kur dažniausiai semiatės įkvėpimo savo kūriniams?
 
- Iš pasaulio. Aplink tiek stebuklų – kur bepasižiūrėsi, viskas įkvepia. Neturiu idėjų stokos – priešingai, jų yra per daug. Tiesiog visų nespėju įgyvendinti. Bet visada sakau: kiek spėsiu, tiek padarysiu. Ir to pakanka.
 
- Ar turite kūrinį, kuris jums asmeniškai ypatingiausias?
 
- Ne. Kaip ir su vaikais – juk nebūna vieno mylimiausio, visi jie vienodai svarbūs. (Šypsosi.) Kūrinys gimsta kaip vaikas – tu jį išleidi į pasaulį, ir jis jau nebe tavo nuosavybė. Man labai gražu, kai žmonės interpretuoja mano darbus savaip. Tuomet žiūrovas tampa bendraautoriumi. Tai ir yra stebuklas – kūrinys gyvena savo gyvenimą.
 
- O kaip atsidūrėte televizijoje? Ar jums pačiai toks posūkis buvo tikėtas?
 
- Visiškai netikėtas. Tiesiog niekada gyvenime nesakiau „ne“ galimybei. Man visada įdomu, smalsu – ar tai būtų automobilių lenktynės, ar televizija, o gal dar kokie nors netikėti pasiūlymai, kurie manęs dar laukia. Man paskambino prodiuseris ir pasakė, kad esu svajonių vedėja. Atsakiau, jog esu svajonių keramikė, moteris, bet tikrai ne laidų vedėja. (Juokiasi.) Jo verdiktas buvo: tu tiesiog nežinai, kad gali būti vedėja.
Ir tokiu būdu atsiradau televizijoje dešimtmečiams. Įėjau tarsi netyčia, bet viską dariau su aistra. Aš apskritai gyvenu su aistra – myliu žmones, darbą, draugus. Man patinka veiksmas, netikėtumas. Energiją atgaunu paprastai – pamiegodama. Man tiesiog labai patinka gyventi.
 
- Televizija pakeitė jūsų santykį su publika?
 
- Taip, pakeitė. Keramikai paprastai neturi tiek gerbėjų kaip muzikantai ar televizijos žmonės, influenceriai. Kai pradėjau vesti laidą būdama 37-erių, daug kas klausė: „O ką jūs veikėte iki tol?“ Tarsi prieš tai neegzistavau.
Atsakydama į Leonido Donskio klausimą, kaip televizija pakeitė mano gyvenimą, sakiau, kad pokalbiai su įvairiais žmonėmis man tapo tikra dovana, nes augau gana specifinėje, intelektualioje aplinkoje. Tačiau per laidą susidūriau su įvairiais žmonėmis ir tikru gyvenimu. Man buvo be galo įdomu jų klausytis, o žmonės jautė mano nuoširdumą ir pagarbą pašnekovams.
Man atrodo, kad laidos populiarumą lėmė ne tik formatas, bet ir tai, kad žiūrovai jautė saugumą, pagarbą, smalsumą be agresijos.
Rašymas man taip pat duoda nepaprastai daug. Iki šiol kaip vaikas stebiuosi, kaip iš vieno sakinio gimsta kitas, o paskui – visas tekstas. Tai – tikras stebuklas. Lygiai taip pat gimsta ir kūriniai iš molio – iš gabalo medžiagos atsiranda forma, kuri ima gyventi.
Tačiau nesu naivi – matau pasaulio žiaurumą, karą Ukrainoje, agresiją, istorines traumas. Suprantu, kas yra blogis. Bet nepasiduodu. Džiaugiuosi pasauliu ne todėl, kad nematau jo tamsos, o nepaisant jos.
Todėl dalyvauju protestuose, kultūrinėse iniciatyvose. Manau, kad kūrėjai neturi būti apolitiški. Turėti poziciją yra svarbu. Kartais pasinaudoju ir savo žinomumu tam, kad pasakyčiau tai, kas man atrodo svarbu.
 
- Užsiminėte apie rašymą. Ar rašydama jaučiate tą pačią kūrybinę laisvę kaip ir dirbdama su moliu?
 
- Skaityti pradėjau labai anksti, net anksčiau nei kalbėti sklandžiai. Skaitymas man buvo natūralus įgūdis, o kalbėti pradėjau vėliau. Turėjau stiprų kalbos jausmą – matydavau, kai žodis „ne taip“ parašytas ar netiksliai pavartotas.
Knygos gimė iš vidinio noro, ne iš ambicijos. Rašau savo malonumui. Jei kada nors parašyčiau romaną, nespausčiau savęs jo išleisti. Neskubinu savęs.
Praėjusiais metais mirė mano artimiausia draugė, ir rašymas man padėjo išgyventi netektį. Tokiais atvejais rašau į dienoraštį, ir tai lieka jame. Dienoraštį rekomenduoju rašyti visiems, nes tai terapija.
 


- Dėl savo veiklų Lietuvoje esate plačiai atpažįstama. Kaip jūsų gyvenimą pakeitė viešumas?
 
- Pirmiausiai praradau privatumą. Čia neįmanoma pasislėpti – žmonės atpažįsta, stebi, vertina. Kartais tas žinomumas vargina, nes jis apriboja paprastą, anonimišką buvimą.
Tačiau vos tik pervažiuoju Lietuvos sieną, viskas pasikeičia. Staiga tampu nematoma. Niekas apie mane nieko nežino, niekas neturi išankstinės nuomonės. Ir tai džiugina. Tuomet turiu galimybę bendrauti nuo nulio, parodyti, kas esu iš tikrųjų, be jokio „reitingo“ ar etiketės. Tas jausmas man patinka.
Lietuvoje žinomumas dažniau reiškia privatumo netektį. Vaikus nuo to labai saugojau ir saugau. Vis dėlto matau ir pliusų – dauguma žmonių man yra geranoriški. Mano socialiniuose tinkluose piktų komentarų nebūna. O viešąją erdvę jau seniai užvaldė troliai, botai ir nuskriausti žmonės.
Aš dėl to nepykstu. Gyviems žmonėms kartais atsakau, o su dirbtiniu intelektu nesiginčiju. Jeigu žmogus pyksta dėl to, ko nesupranta, tai jau ne mano atsakomybė. Neturiu poreikio kovoti ar agresyviai įrodinėti savo tiesos.
Aš užjaučiu žmones, kurie jau penktadienį bijo pirmadienio. Galvoju – tai juk jūsų gyvenimas. Bėkite iš vietų, kuriose jaučiatės nelaimingi, nerealizuojate savęs. Nedarykite savęs vergais – darykite sprendimus, net jeigu jie rizikingi, nes būti laimingam apsimoka.
Tikiu, kad vos tik žmogus padaro bent menką judesį svajonės ar laisvės link, galimybės pradeda rastis. Atsiranda pasiūlymų, žmonių, situacijų. Tiesiog pradedi jas matyti – tarsi akys atsiveria plačiau.
Kankintis gyvenime man atrodo baisiausia. Kentėti darbe ar santykiuose – tai per didelė kaina.
 
- O kas jums pačiai padeda nepasimesti – kuo vadovaujatės?
 
- Jei reikėtų įvardyti esmę – svarbiausia man yra dorumas. Būti dorai prieš save ir prieš kitus. Turėti stuburą. Neišduoti vertybių.
Nesvarbu, ar esu televizijoje, ar dirbtuvėse – aš niekada neperžengiu savo įsitikinimų. Kartą teko padaryti kompromisą, bet sau pažadėjau, kad antrą kartą to nebus. Sykiu už neetišką reklamą man siūlė didelius pinigus, bet atsisakiau, nes vertybėmis neprekiauju.
Galiu klysti, galiu mokytis, bet negaliu išduoti savęs. Ir tai man yra svarbiausia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!