- Per pastaruosius metus psichiatrijos srityje įvyko nemažai pokyčių. Ką išskirtumėte?
 
- Manau, reikšmingiausias pokytis yra vis labiau įsitvirtinantis biopsichosocialinis modelis. Negalėčiau teigti, kad visiškai atsisakoma medikamentinio gydymo ir pereinama vien prie psichosocialinių intervencijų, tačiau jų svarba šiandien jau yra lygiavertė vaistams arba labai prie to priartėjusi. Vien medikamentais nebepavyksta pasiekti nei geresnės gyvenimo kokybės, nei stabilios remisijos.
Ypač svarbus skirtingų psichoterapijos krypčių ir mokyklų stiprėjimas Lietuvoje. Daugėja specialistų, kurie yra nebūtinai psichoterapeutai, bet gali padėti žmonėms, turintiems psichologinių iššūkių. Kuriasi bendruomenės, vyksta socialinės intervencijos ir akcijos.
 
- Respublikinė Klaipėdos ligoninė – viena iš dviejų Lietuvoje, kur taikoma elektros impulsų terapija. Kada ji skiriama ir kam gali padėti?
 
- Atvirai pasakysiu: ji taikoma per retai. Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad elektros impulsų terapiją galima skirti tik labai sunkiais atvejais – kai išsemtos visos medikamentinės galimybės, kai vaistai netoleruojami, kai būklė kraštutinai sunki.
Bet, pavyzdžiui, Belgijoje, kur teko lankytis praėjusį rudenį, ji taikoma kur kas plačiau ir ne tokios sunkios būklės pacientams. Ten nelaukiama, kol depresija komplikuosis suicidiniais bandymais. Pagrindinė indikacija – sunki depresija, ypač su psichozės simptomais ar savižalos rizika, taip pat šizofrenijos paūmėjimai.
Belgijoje terapija pradedama taikyti ir pacientams, kurių liga dar nėra pasiekusi kraštutinės stadijos. Be to, beveik pusei pacientų procedūra atliekama ambulatoriškai: žmogus atvyksta iš namų, jam atliekamas seansas, ir jis tą pačią dieną grįžta namo. Kitą dieną ar po kelių dienų jis atvyksta pakartotiniam seansui.
 
- Ką rodo tyrimai – veiksminga ši terapija?
 
- Ir mokslas, ir statistika rodo, kad maždaug aštuoniems iš dešimties pacientų terapija tikrai padeda. Kai kurių sutrikimų atvejais kalbame net apie šimtą procentų – pavyzdžiui, esant katatonijos sindromui. Jeigu jį diagnozuojame, galime prognozuoti itin sėkmingą gydymą.
Praktikoje dažniausiai pasiekiame apie 80 procentų sėkmės rodiklį. Komplikuotais atvejais – kai pacientas serga gretutinėmis ligomis arba ligos trukmė labai ilga – šis rodiklis nukrenta iki maždaug šešiasdešimties procentų. Bet ir tai reiškia, kad daugiau nei pusei pacientų ši terapija duoda apčiuopiamos naudos.
 
- Skamba įspūdingai – aštuoniasdešimt procentų, o taikome tik dviejose ligoninėse ir tik sunkiems atvejams...
 
- Skubu pabrėžti, kad tai – ne panacėja. Yra toks paradoksas: kuo sunkesnis sutrikimas, tuo atsakas į elektros impulsų terapiją geresnis. Pagal terapinę logiką lengva depresija turėtų būti gydoma be vaistų – psichoterapija. Vidutinio sunkumo – psichoterapija plius medikamentais. Sunki depresija – jau medikamentais, o jeigu efekto nėra arba ji komplikuojasi savižala, tuomet skiriama elektros impulsų terapija.
Kodėl ne anksčiau? Nors procedūra tiesiogiai nėra invazyvi, jai reikalinga trumpalaikė anestezija – žmogus užmigdomas, viskas trunka iki penkių minučių, jis nieko nejaučia. Taigi, tam tikras nepatogumas yra. Be to, vėliau vis tiek reikia palaikomojo medikamentinio gydymo atkryčių prevencijai, nes depresijos linkusios kartotis.
Dar vienas svarbus aspektas – palaikomoji elektros impulsų terapija, kuri Lietuvoje kol kas beveik netaikoma sistemiškai. Užsienyje pacientai kartą per mėnesį atvyksta palaikomajam seansui ir taip gali tęsti gydymą metus ar net ilgiau, išlikdami darbingi.
 
- Kas konkrečiai vyksta smegenyse, taikant elektros impulsų terapiją?
 
- Pagrindinė hipotezė tokia: procedūros metu smegenyse dirbtinai sukeliamas epilepsinis priepuolis. Smegenys bando jį suvaldyti ir neutralizuoti, o tuo metu aktyvuojasi neurotransmiteriai – medžiagos, atsakingos už nuotaiką, pažinimą ir aktyvumą. Ypač tose smegenų srityse, kurios depresijos metu būna tarsi užslopintos.
Po terapijos tam tikrose smegenų srityse ženkliai padidėja kraujotaka ir ląstelių aktyvumas. Tai ypač matyti iš tų sustingusių būsenų: pacientas, kuris tris savaites negalėjo atsikelti iš lovos, po vieno dviejų seansų pradeda vaikščioti, kalbėti, laisvai bendrauti.
Efektas platus – paliečia ir skydliaukės veiklą, ir neurohormoninę sistemą. Būtent dėl to terapija gali būti taikoma ne vieno konkretaus sutrikimo, o įvairių būklių atvejais.
 
- Įdomu, kaip pacientai reaguoja, kai pasiūlote elektros impulsų terapiją?
 
- Žmonės dažnai atvyksta su didele baime ir nerimu. Kai kurie praeityje skaitė ar matė „Skrydį virš gegutės lizdo“ ir būna įsitikinę, kad procedūra pavojinga, baisi. Kita vertus, jaučiasi taip blogai, kad renkasi šį gydymo būdą nepaisydami baimės.
O kai praeina kursą, jau po pirmos procedūros nurimsta. Daugybė tyrimų rodo, kad tai – saugus gydymo būdas, rizika prilygsta endoskopinių procedūrų rizikai. Sunkių komplikacijų nestebime. Ir dar svarbu: beveik nėra absoliučių kontraindikacijų. Mokslinėje literatūroje išskirtos tik kelios: neseniai įvykęs miokardo infarktas ar insultas.
 
- Sparčiai keičiasi gydymo praktikos, o ar pacientai keičiasi?
 
- Čia labai įdomu, ir aš pats stebiuosi.
Anksčiau būdavau pasiruošęs: atsispausdinęs ištraukų iš mokslinių leidinių, rodydavau statistiką, atsiliepimus – bandydavau žmones nuraminti ir informuoti. O pastaruosius dvejus ar trejus metus stebiu didelį pokytį. Pacientai paklausia dirbtinio intelekto, pasitaria ir ateina pas mus: „Man sako, kad čia vienas gydymo būdų, kuris man tiktų.“ Baimės kur kas mažiau, nes tarsi sulaukia nešališkos nuomonės – galbūt aš, kaip šią procedūrą atliekantis gydytojas, esu šališkas, o dirbtinis intelektas nurodo ir privalumus, trūkumus, ir galimus šalutinius poveikius. Man belieka tai patvirtinti arba paneigti.
Žinoma, negaliu sakyti, kad visais atvejais rekomenduoju tartis su dirbtiniu intelektu. (Šypsosi.) Bet kai pacientas ateina ir klausia: „Daktare, ar iš tikrųjų man tinka šis būdas?“ – dalis darbo jau padaryta. Belieka aptarti detales.

---

 
Dosjė
2016 m. baigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Medicinos fakultetą, įgijo medicinos gydytojo kvalifikaciją.
2019 m. LSMU Neuromokslų institute baigė podiplomines kognityvinių-elgesio terapijos studijas, įgijo gydytojo psichoterapeuto kvalifikaciją.
2020 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje baigė suaugusiųjų psichiatrijos rezidentūrą.
Nuo 2021 m. dirba VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriuje.
Šiuo metu – Ūmių psichikos sutrikimų skyriaus vedėjas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!