Ieško savęs pasirinkimų jūroje
 
Ką mato psichologė praktikė, kasdien dirbanti su vaikais ir paaugliais? Kiekvienas jaunas žmogus – kalba jis apie tai ar tyli – sprendžia tuos pačius raidos uždavinius: bando suprasti, kas jis yra, kuo nori tapti, kaip išlikti savimi ir tuo pat metu palengva atsiskirti nuo tėvų. Jis nuolat klausia savęs – kas yra sėkmė?
 
„Ar sėkmė yra gerai išlaikyti egzaminai? Ar apsisprendimas, ką studijuosiu? Ar suderinti močiutės slaugą ir nepraleisti pamokų? Ar turėti gerus santykius su draugais ir galbūt pradėti savo verslą sulaukus keturiolikos?“ – vardija psichologė ir priduria: kas šeimai atrodo sėkmė, draugams gali reikšti visai ką kita.
 
Pasirinkimų jaunam žmogui šiandien nepalyginamai daugiau. „Mano jaunystėje buvo paprastas gyvenimas geležinkelio bėgiais: baigei mokyklą, įstojai į aukštąją, stojai į eilę butui gauti, susituokei. Dilemų buvo ženkliai mažiau, spręsti jas buvo paprasčiau“, – lygina A.Kurienė. Šiandien rinktis tenka viską – nuo maisto parduotuvėje iki profesijos, draugų, laisvalaikio. Ir jaunam žmogui, anot psichologės, orientuotis tose dilemose nelengva: viena vertus, atsiveria daugybė galimybių ir pasirinkimų, kita vertus – spaudžia šeimos lūkesčiai, visuomenės nuostatos, vertina bendraamžiai.
 
Psichologė prisimena jauną merginą, kuri prisipažino norinti ištekėti baigusi mokyklą ir sukurti didelę šeimą. „Sako: įsivaizduojate, ar aš galiu kam nors pasakyti, kad to noriu? Aš gi turiu norėti mokytis, baigti, verslą kurti, namą pasistatyti, o paskui, gal sulaukus dvidešimt devynerių, galvoti apie santuoką. Dieve, papasakok prie Kalėdų stalo tokį planą – išgirsi apie save, ko negirdėjai“, – ironizuoja A.Kurienė.
 
Vis dėlto ji pastebi ir ryškių teigiamų pokyčių. Jauni žmonės atviriau kalba apie savo jausmus, drąsiau ieško pagalbos. „Jeigu anksčiau eiti pas psichologą reiškė, kad kažkas su tavimi negerai, dabar tai netgi gali kelti pasididžiavimą“, – sako A.Kurienė ir pasidžiaugia, kad šalyje atsiranda tęstinių iniciatyvų – atviros jaunimo erdvės, „terapinis ūkis“, projektas KOPA, leidžiantis sulaukti psichologinės pagalbos kiekviename Lietuvos rajone.
 
Patys davėme, patys priekaištaujame
 
Aplinka, kurioje bręsta ši karta, nėra rami. „Ką mums padarė pandemija? Dveji metai izoliacijos ir užsiėmimų nuotolyje. O tada mes „įvažiavome“ į karą, be jokios pauzės, be dienos pertraukos“, – primena A.Kurienė.
 
Tiesa, nežinia ir nerimas tęsiasi iki šiol, tačiau vietoje palaikymo jaunimas sulaukia daugybės priekaištų. „Buitiniame lygmenyje girdžiu: jie viską gauna, jie tokie neatsakingi, tokie tinginiai, silpni, jiems tiktai depresija. Man atrodo, tai nesąžininga jaunų žmonių atžvilgiu, nes tai nėra tiesa“, – tiesiai sako pašnekovė.
 
Ji ragina dalį atsakomybės prisiimti pačius suaugusiuosius: „Patys jiems davėme ekranus. Bet ar pakvietėme važiuoti dviračiu? Ar mes jiems pasiūlėme kokybišką laisvalaikį? Ar įdomiai pasikalbėjome prie stalo, ar tik pasiūlėme daug maisto? Davimas su priekaištu tikrai sutrikdo – mažų mažiausiai skrandį, o daugiausiai – protą.“
 
A.Kurienė prašo nepamiršti: atsakingas dešimtokas, kuris nori mokytis ir dar ką nors nuveikti, per dieną dirba mažiausiai dvylika valandų intensyvaus protinio darbo: „Jis tikrai pavargęs, nori poilsio. Bet jis įsijungia į savo socialinį gyvenimą, ir tas išsibalansavimas duoda neigiamą rezultatą.“
 
Prie to prisideda ir pervargę tėvai. Psichologės teigimu, daugelis jaučiasi bejėgiai – ir dėl aplinkybių, ir dėl to, kad nežino, kaip kalbėtis su paaugliu.
 

„Vakar manęs klausia: kaip priversti vaikus kalbėtis šeimos rate? Tai neįmanoma, bet galima įtraukti į įdomų pokalbį. Jeigu mama dalinasi, kas įvyko dieną, tai didelė tikimybė, kad vaikas irgi pasidalins. Bet jeigu pasisodiname ir kvočiame jį kaip tardyme – ką šiandien veikei, ką gavai, o ką gavo Jonas, o rūkėt, nerūkėt – tai čia ne pokalbis. Mums gal įdomu, bet jam tikrai ne“, – sako psichologė, vaikų ir paauglių psichoanalitinė psichoterapeutė Aušra Kurienė.

 
Pamatyti žmogų, ne diagnozę
 
Psichologė kalba ir apie vienatvę, maskuojamą šimtais draugų socialiniuose tinkluose. „Klausiu: kiek turi draugų? Šimtą keturiasdešimt, vakar dar du gavau. Gerai, o kada su jais kalbėjaisi? Kokie jų vardai? Esi kada nors juos matęs gyvai? Ne. Daug paauglių tiesiog nebešneka – nei lietuviškai, nei apie savo būsenas. Jie turi kažkokią tiktokų sistemą“, – pastebi A.Kurienė.
 
Ji atkreipia dėmesį, kad po pandemijos daugelis paauglių sunkiai mezga gyvą kontaktą, bet ryšys su suaugusiaisiais jiems tebėra svarbus – ir ne tik su tėvais.
 
„Keičiasi mokytoja, o kaip vyksta atsisveikinimas? Iškart į klasę ateina kas nors naujas, ir niekas nesivargina vaikams paaiškinti, kur ji dingo, nes gaištamas laikas. O sukeltas nerimas sugadins visas keturiasdešimt penkias minutes. Mokytojams svarbu nepamiršti, kad prieš juos sėdi žmonės, kurie myli, mėgsta, laukia, pasiilgsta“, – sako pašnekovė.
 
A.Kurienė pabrėžia – tai, kaip suaugusieji šneka su vaiku, tampa jo vidine kalba. „Jeigu mes su juo kalbame: tu nevykėlis, tą blogai padarei, tu žioplas, nesistengi – tai yra jo vidinė kalba. Kai jam kas nors nepasiseka, jis žino: juk jis žioplas, neatsakingas, jam nepavyksta“, – aiškina psichologė.
 
Kai dilemos lieka neišspręstos, jaunas žmogus griebiasi to, ką A.Kurienė vadina „nesprendimais“. Neramina didėjantis nerimo, depresijos, valgymo sutrikimų, savižalos mastas, kvaišalų vartojimas, perdėtas ekranų laikas, įsitraukimas į negatyvias veiklas socialiniuose tinkluose, patyčios, nesaugus elgesys.
 
Anot psichologės, apklausos duomenimis, paklausti, ar per pastarąsias dvi savaites jautėsi atsipalaidavę, teigiamai atsakė tik trisdešimt šeši procentai jaunuolių: „Ar jūs įsivaizduojate? Dabar nors sekundei stabtelkime ir pagalvokime, kada patys paskutinį kartą jautėmės atsipalaidavę.“
 
Ką daryti? „Jauną žmogų reikia sutikti ten, kur jis yra, ir tokį, koks jis yra. Pirmiausiai reikia jį pamatyti, o tik paskui jau ieškoti receptų, kaip jam pasikeisti. O gal to visai nereikės? Gal užteks pasišnekėti, gal suprasime vienas kitą, gal jis pats mums pasakys, kaip atsipalaiduoti“, – pataria pašnekovė.
Vaikas, primena A.Kurienė, nėra tik mokinys, tik pacientas ar tik būrelio dalyvis – jis viskas viename. Kol suaugusieji – mokytojai, tėvai, gydytojai, psichologai – nesikalbės tarpusavyje, jokia sistema nepajėgs jam padėti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!