Skaičiai kalba
 
Remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktais duomenimis, 2025-2026 mokslo metais Lietuvoje mokosi daugiau nei 357 tūkst. mokinių. Iš jų beveik 44 tūkst. – tai yra daugiau nei 12 proc. – turi nustatytus specialiuosius ugdymosi poreikius. Dauguma jų – per 85 proc. – ugdomi bendrosiose klasėse.
 
Formaliai tai rodo, kad įtraukusis ugdymas Lietuvoje nėra naujovė – jis įtvirtintas dar 1991 m. Tačiau pastaroji reforma iš esmės pakeitė taisykles: dabar pasirinkimas nebe mokyklos, o šeimos rankose.
 
Skaičiai leidžia kalbėti apie stabilumą, tačiau jie neatskleidžia visos realybės. Už procentų slypi kasdieniai iššūkiai klasėse, mokytojų krūvis ir vis dar nevienodas pasirengimas skirtingose mokyklose.
 
Procesas tęsiasi
 
Ministerija pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas nėra projektas su aiškia pabaiga. Tai – nuolatinis procesas, kuriame galutinio rezultato tiesiog nėra.
 
„Mokinių poreikiai yra įvairūs ir nuolat kinta. Kiekvienas atvejis – individualus, todėl sprendimai negali būti universalūs. Tai procesas, reikalaujantis nuolatinio reagavimo čia ir dabar“, – teigiama ministerijos komentare.
 
Pasak institucijos, per pastaruosius metus pastebima aiški pažanga: stiprėja mokyklų vadovų lyderystė, pedagogai aktyviau ieško nestandartinių sprendimų, o bendruomenės tampa atviresnės. Tačiau kartu pripažįstama, kad šis procesas nevyksta vienodai.
 
Aplinka gerėja
 
Vienas dažniausiai minimų iššūkių – fizinė aplinka. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, daugiau nei 68 proc. šalies švietimo įstaigų yra bent iš dalies ar visiškai pritaikytos judėjimo negalią turintiems asmenims.
 
Savivaldybės planuoja investicijas: liftai, keltuvai, pandusai, pritaikyti sanitariniai mazgai. Tai rodo kryptingą judėjimą į priekį, tačiau kartu atskleidžia ir netolygumus – dalis mokyklų vis dar atsilieka.
 
Sensorinės erdvės ir tylos zonos dažniausiai įrengiamos specialistų kabinetuose. Nors jos egzistuoja, jų prieinamumas ir kokybė skirtingose mokyklose išlieka nevienoda.
 
Trūksta žmonių
 
Didžiausias įtraukiojo ugdymo stabdžiu, anot ministerijos, išlieka švietimo pagalbos specialistų trūkumas. Psichologai, specialieji pedagogai, logopedai – jų poreikis auga greičiau nei pasiūla.
 
„Jei finansavimą švietimo pagalbai didintų ne tik valstybė, bet ir savivaldybės, būtų galima pasiekti esminį proveržį“, – nurodoma komentare.
 
Mokykloms padeda nacionaliniai centrai, tokie kaip Lietuvos įtraukties švietime centras ar Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, taip pat regioniniai specialiojo ugdymo centrai. Tačiau vien konsultacijų nepakanka, kai klasėje vienu metu reikia individualaus dėmesio keliems skirtingų poreikių vaikams.
 
Individualus darbas
 
SUP nustatymą atlieka pedagoginės psichologinės tarnybos, kurios kiekvienam vaikui pateikia individualias rekomendacijas. Pagal jas mokytojai pritaiko programas, skiria daugiau laiko, organizuoja sensorines pertraukas, į procesą įtraukia specialistus ar mokinio padėjėjus.
 
Net nacionaliniai pasiekimų patikrinimai ir brandos egzaminai pritaikomi pagal šias rekomendacijas. Tai rodo, kad sistema bando prisitaikyti prie kiekvieno vaiko.
 
Tačiau tai reiškia ir esminį pokytį mokytojo darbe – nuo standartizuoto mokymo pereinama prie nuolatinio balansavimo tarp skirtingų gebėjimų ir poreikių.
 
Konfliktai neišvengiami
 
Įtraukusis ugdymas neišvengiamai atneša ir sudėtingų situacijų. Mokyklose veikia Vaiko gerovės komisijos, kurios konfliktus sprendžia pasitelkdamos specialistus ir institucijas.
 
Ministerija pabrėžia, kad svarbiausia – ne konfliktų nebuvimas, o gebėjimas juos spręsti sistemiškai ir jautriai. Tai reikalauja aiškių tvarkų ir nuoseklaus darbo.
 
Tokios situacijos parodo tikrąjį sistemos pasirengimą – ne teorinį, o praktinį.
 
Tėvai partneriai
 
Vienas esminių sėkmės veiksnių – tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas. Ministerija akcentuoja, kad didžiausias efektas pasiekiamas tada, kai šeima ir mokykla veikia kartu.
 
Tai reikalauja ne tik informavimo, bet ir realaus įtraukimo į ugdymo procesą – sprendimų priėmimą, problemų sprendimą, kasdienį bendravimą.
 
Kai šis ryšys veikia, sukuriama nuosekli sistema, kurioje vaikas gali jaustis saugiai ir stabiliai.
 
Vertybės kinta
 
Nors sistema susiduria su akivaizdžiais iššūkiais, ministerija mato ir pozityvius pokyčius: visuomenė tampa jautresnė, daugiau kalbama apie skirtingus vaikų poreikius, mažėja stigmatizacija.
 
„Pasikeisti stereotipams reikia laiko, tačiau vertybinis pokytis jau vyksta“, – teigiama komentare.
 
Vis dėlto šis pokytis nėra greitas, o kai kuriose bendruomenėse jis vis dar tik prasideda.
 
Mokyklos kasdienybė
 
Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Violeta Karnišauskaitė pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas mokykloje nėra formalus reikalavimas.
 

„Mūsų mokykla dirba pagal pateiktas įtraukiojo ugdymo gaires – klasėse mokosi įvairių gebėjimų ir skirtingų poreikių vaikai. Neturime atskirų specialiųjų klasių, visi mokiniai ugdomi bendrosiose klasėse. Tai reiškia, kad kiekvienam vaikui pagal jo individualius poreikius stengiamės suteikti reikiamą pagalbą“, – sako Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Violeta Karnišauskaitė.

 
Ji pabrėžia, kad svarbiausias orientyras – specialistų rekomendacijos, tačiau neslepia ir iššūkių: „Tai reikalauja ne tik gerų norų, bet ir realių resursų. Sprendimus dažnai tenka priimti čia ir dabar.“
 
Nematoma riba
 
Tačiau realybė ne visada telpa į oficialius planus ir statistines ataskaitas. Viena mama iš Vilniaus rajono, sutikusi kalbėti tik su anonimiškumo sąlyga, atkreipia dėmesį į kitą, rečiau viešai aptariamą problemą – bendruomenės požiūrį, kuris neretai tampa didesne kliūtimi nei sistemos trūkumai.
 
„Mokyklos iš tiesų stengiasi, jos yra pasiruošusios. Mano vaikas turi pagalbininkę, gauna visą reikiamą pagalbą. Su sistema, su mokytojais problemų neturime“, – sako ji, pabrėždama, kad formaliai įtraukusis ugdymas veikia.
 
Tačiau, pasak moters, tikrasis iššūkis prasideda už klasės ribų – ten, kur susiduria skirtingi požiūriai, baimės ir stereotipai. „Yra kita problema – tėvai ir vaikai. Jie nenori, kad „kitoks“ vaikas mokytųsi su „normaliais“ vaikais. Tai man sakoma tiesiai į akis. Vaikai tai girdi ir pradeda atstumti mano sūnų“, – atvirai pasakoja ji.
 
Suaugusiųjų nuostatos
 
Anot jos, suaugusiųjų nuostatos tiesiogiai persikelia į vaikų elgesį. Tai, kas pasakoma namuose ar tarp tėvų, virsta tylia, bet labai aiškia žinute mokykloje – kas yra „savas“, o kas „kitoks“. Tokiose situacijose net ir profesionali pagalba klasėje negali visiškai kompensuoti socialinės atskirties jausmo.
 
„Kartais skaudžiausia ne tai, kad vaikui sunkiau mokytis, o tai, kad jis nėra priimamas. Jis nori draugauti, būti kaip visi, bet jaučia, kad yra stumiamas į šalį“, – sako mama.
 
Ji pripažįsta, kad mokytojai stengiasi kurti įtraukią aplinką, tačiau vien mokyklos pastangų nepakanka, jei platesnė bendruomenė tam nėra pasirengusi.
 
Visuomenė turi pasikeisti
 
„Įtraukusis ugdymas negali veikti tik mokykloje. Jei visuomenė nepasikeis, vaikai vis tiek jaus skirtumą. Kol vieni tėvai mokys savo vaikus priimti, o kiti – vengti, tol turėsime problemą“, – įsitikinusi ji.
 
Šis liudijimas atskleidžia esminę įtraukiojo ugdymo pusę: tai ne tik infrastruktūros, specialistų ar teisinių sprendimų klausimas. Tai visų pirma – visuomenės brandos, empatijos ir vertybių klausimas, kurio nei įstatymais, nei finansavimu greitai neišspręsi.
 
Tarp realybių
 
Įtraukusis ugdymas Lietuvoje šiandien yra tarp dviejų polių: ambicingos politikos ir sudėtingos praktikos. Teisinis pagrindas sukurtas, kryptis aiški, tačiau kasdienė realybė mokyklose vis dar reikalauja didžiulių pastangų.
 
Didžiausias klausimas išlieka tas pats – ar pavyks užtikrinti ne tik teisę būti klasėje, bet ir tikrą priėmimą joje.
 
Kol kas atsakymas nėra vienareikšmis. Ir akivaizdu viena: tikrasis įtraukties egzaminas vyksta ne dokumentuose, o žmonių požiūryje.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: