Dažnai sukurpiu pavadinimą, kurio esmė atsiskleidžia tik nemažą rašinio dalį perkaičius. Šiandien bus ne tik atvirkščiai, bet dar ir taip, kad iškart rasis noras TAI užginčyti. O ginčijamasis teiginys yra toks: ikikalėdinis laikotarpis ne džiugina, o... liūdina. Nes keliskart – manau, nemažiau kaip tris – stiprina vienatvę.
Šiaurės pusrutulyje gyvenantieji Kalėdų sulaukia niūriausiu metų laiku. (Dabar jį lydi jau ne šaltis, o tik šlapdriba.) Tad eiti iš namų ir murdytis visaperkančiųjų minioje protingam žmogui nesinori. Nes artimieji, jei dar nėra numirę, šventėms patys ateis. O dovanų... nebereikia.
Todėl ir sėdi vienas (-a). Nosimi šniurkščioja. Koaliciją keiksnoja...
O štai ir netikėtieji skaičiukai: per pastaruosius 70 metų vienišųjų skaičius pasaulyje padidėjo nuo 6 iki 24 procentų. Ir jei jums – ne vienišiui – tuo patikėti sunku, kviečiu bent po savo namo laiptinę pasidairyti.
Dar vienas pastebėjimas: vienatvė yra užkrečiama ir... dauginasi. Suskaičiuota, kad našliai, išsiskyrėliai ir šiaip partnerio neturintys vienatvės mėgėjai net su pažįstamais susitinka dvigubai rečiau nei socialesnieji. Todėl toliau – apie ligas ir sveikatą. Tirta 470 tūkst. žmonių Jungtinėje Karalystėje, 16 tūkst. – Kinijoje ir 14 tūkst. – JAV. Nustatyta: vienišuosius tyrimo dalyvius ligos – nuo vėžio iki virškinimo sistemos bėdų – kankina dukart dažniau. Amerikos mokslininkai rado ir papildomos informacijos: nustatė, kad vienišiai ankstyvos mirties šansus padidina net 22 proc. Išvada: vienatvė sargdina labiau nei nutukimas. Ir kenkia tiek pat, kiek 15 cigarečių per dieną.
Vis dėlto... Kadangi žinome, kiek kartų, kada ir kaip dažnai meluoja statistika, pasitelkiame dar vieną būdą – savikontrolę. Vieno tūkstančio europiečių buvo paprašyta įvertinti savo vienatvę dešimties balų sistemoje (kuo didesnis vienatvės pojūtis, tuo balas mažesnis). Mažiau nei „penketą“ sau parašė pusė apklaustųjų.
Tų skaičių dar ne vieną galėjau surinkti. Bet svarbus yra ir pro jūsų sąmonės filtrus tikrai prasprūdęs pastebėjimas: vienatvė NELABAI priklauso nuo to, kiek draugų ar santykių per savaitę jūs turite.
Žinau, kad dabar jau laukiate paaiškinimų, kas toji vienatvė yra, ir kaip nuo jos pabėgti. Bet neskubinkite – receptai gyvenime duodami dviem atvejais: pirmasis – kad į jį dėmesio nekreiptumėte; antras įdomesnis – kad imtumėte barti tą, kuris receptą davė. Todėl reikalingas saliamoniškasis sprendimas, idant neliktų ką kaltinti. Ir čia kelias vienas: patarimai labiausiai priimami, kuomet jų siūlytojai... mirę. Tad dabar – citatos, kurios turėtų patikti. Bet teks pasirinkti tik vieną jų.
„Galima puikiai gyventi ir vienatvėje, ypač – jei ko nors lauki...“ – kažkuriame kūrinių teigė prancūzų rašytojas Žilberas Sesbronas.
Kiek prieštaringai APIE TAI kalbėjo 18-ojo amžiaus dramaturgas Efraimas Gotholdas Lesingas. „Vienam džiaugtis truputį... liūdna“, – konstatavo vokietis.
O anksčiau už tuodu gyvenęs prancūzų filosofas (dar fizikas ir matematikas) Blaise Paskalis teigė: „Visos pasaulio bėdos kyla iš nesugebėjimo pabūti vienumoje.“
Apie vienatvę kompanijoje retai kalbama. Dažnas, net būdamas vienas, vienatvės neįvardija. O tuomet ir prasideda paradoksai. Ar pastebėjote, kad vienatvė – kaip troškulys: kuomet norite gerti, ieškote vandens, kai jūs vienišas – ieškote kitų žmonių. Ir... užsikuria ratas: minioje (pavyzdžiui, „Black Friday“) pasijuntate vienišesnis, nei ligi tol buvote. Kaip viso to išvengti?
Viename lietuviškų tinklalapių psichoterapeutas (jo nuomonei nepritariu, todėl ir pavardės nerašau) pataria pradėti nuo trijų būdvardžių epitetų: girdi, užrašykite ant popieriaus lapo savybes, kurias norėtumėte turėti, bet neturite. Pavyzdžiui: nuo šiandienos tapsiu laimingas, dosnus ir... aistringas. Arba būsiu atviresnis, jautresnis ir energingesnis. Arba imsiu darytis stipresnis, drąsesnis, labiau žmones mylintis... Keistoki pasiūlymai: vargu, ar nuo užrašo ant popieriaus kas pasikeis. Reikalingos vidinės nuostatos. Charakterio pokyčiai. Ir... vaizduotė.
Apie tą vaizduotę: teks darsyk apmąstyti pasaulio sandarą ir įsisąmoninti, kad vienatvė kaip ir laimė, gimimas, mirtis ar džiaugsmas yra gyvenimo turinys. Beje, ir vieną žodį žodyne teks pakeisti: nuo dabar vietoje žodžio „vienatvė“ pradėkite sakyti „privatumas“. Nes privati teritorija nėra vienatvės teritorija. Priešingai – tai komforto zona.
Ir nors šie laikai nėra palankūs rusų (nesvarbu, kad klasikų) citatoms, privalau pateikti trumpą Levo Tolstojaus mintį. „Nori būti laimingas?“ – klausė jis. Ir pats atsakė: „Tai ir būk!“ Racionalizuokite šią rusų grafo mintį, pritaikykit ją savo vienatvės sąvokai!
Bet grįžkime prie fantazijų. Nes jau sakiau, kad jų, apie vienatvę kalbant, tikrai prireiks. Kaip ir žinių apie Nyderlandų režisierių Hugo Laviką, kūrusį filmus apie laukinę gamtą. Vienas jo dokumentinių filmų yra apie hieną, vardu Solo, kuri priklydo į svetimą gaują, buvo ujama, kandžiojama, badu marinama, tačiau bandymus išlaikė ir galiausiai tapo visateise būrio nare.
Analogiška yra antikinė Asirijos liūtės Arvi istorija (jos bareljefas kabo Britų muziejuje Londone). Kad įsitvirtintų praide, jai pagal padavimą, reikėjo nugalėti daugiau kaip dešimtį kitų liūtų. Nors buvo sužalota ir vos išgyveno, nugalėjo. Ir įsitvirtino.
Trečioji istorija – apie bizonus. Ar žinote, kad jie – vieninteliai žvėrys pūgoje bėgantys ne nuo jos, o einantys į patį audros centrą. Nes tik jame įmanoma nesušalti.
Kodėl čia iš eilės net trys antropomorfizmai? Todėl, kad, jei hieną Solo, liūtę Arvi ar bevardį bizoną perkelsite į savo vienatvę ir pasimokysite iš jų, vienatvės nebeliks.
O jei visa tai, kas iki šiol čia buvo, neįtikino. Jei liūdna vis vien ir kažkokia nepaaiškinama širdperša griaužia, imkimės skaičiukų (jie gali būti nelabai tikslūs, bet tendencijas rodo). 23 proc. vienišų mūsų piliečių aiškina, kad jų vienatvę lemia bendravimo įgūdžių trūkumas (nemokėjimas bendrauti, nedrąsa). Dar 15 proc. kaltina savo ar potencialių bendrautojų charakterio savybes. Artimų žmonių neturėjimu teisinasi 12 proc. (net!). Dėl pomėgių skirtumo (trūksta bendraminčių) su kitais „nedraugauja“ 8 proc. Likusieji – net 42 proc. (ir sunku tuo patikėti!) – bendravimo sunkumų patiria dėl materialinių bei vertybinių skirtenybių.
Ir netikėta pabaiga: daugelis lietuvių norėtų gyventi taip, kaip gyvena švedai: dvasingai, turiningai ir, žinoma, pasiturimai. Bet privalote žinoti: Švedija yra šalis, kurioje daugiausiai pasaulyje ne tik vieno kambario butų, bet ir... vienišių!
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: