- Puikiai pasirodėte rugsėjį vykusiose Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse – iškovojote penktąją vietą. Kokios nuotaikos?
 
- Labai pakylėtos. Aišku, mano lūkestis Paryžiaus paralimpinėse buvo aukštesnis negu vieta, kurią užėmiau. Treniruotėse mano rezultatas buvo daug geresnis, nei parodžiau stadione „Stade de France“. Kiekvienam sportininkui norisi medalio. Žinojau, kad jeigu būčiau numetusį diską tiek, kiek numečiau treniruotėse, man tai būtų garantavę trečią ar antrą vietą. Bet tai neturėjo įtakos nei mano, nei trenerės nuotaikai, nes mano rezultatas proporcingai kyla treniruotėse ir varžybose. Tad ir į „Stade de France“ žengiau su šypsena, šypsodamasi ir išėjau.
Šį kartą man pavyko susitvarkyti su stresu ir startiniu jauduliu, kurį jaučia kiekvienas sportininkas. Jei Tokijuje visiškai nejaučiau kūno, tik plakančią širdį, Paryžiuje puikiai jaučiau kūną ir emocijas, žinojau, ką reikia daryti, kad nekiltų jaudulys. Nepavyko tik įveiklinti varžybų metu išsiskiriančio adrenalino. Bet man kur kas svarbiau buvo girdėti į varžybas atvykusių draugų ir artimųjų balsus: „Oksana, Lietuva, mes už tave!“. Tai – pats didžiausias apdovanojimas.
 
- Smagu, kad rezultatai nenuvylė. O kaip apskritai atradote sportą?
 
- Iki 18 metų apie sportą nežinojau beveik nieko. Iki 10 klasės mokiausi integruotoje mokykloje. Mokytojai nežinojo, kaip reikia dirbti su regos negalią turinčiais vaikais, o mano regėjimas vis silpo. Turėjome kūno kultūros pamokas, nuo kurių aš, vaikas su regos negalia, buvau atleista. Buvau nenustygstanti vietoje, visada rasdavau būdų pajudėti. Kai nebegalėjau tęsti mokslų paprastoje mokykloje, nusprendžiau pereiti į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Ten nuo pirmų dienų pradėjau pažintį su sportu: mokykloje privaloma buvo ne tik kūno kultūra, bet ir sporto būreliai. Užsiregistravau į visus būrelius, į kuriuos galėjau spėti fiziškai. Pradėjau nuo plaukimo, išbandžiau golbolą, aklųjų stalo tenisą, o tuomet ir lengvąją atletiką – pirma bėgimą, šuolius, rutulio stūmimą.


 
- Nors mokykloje neteko susidurti su disko metimu, dabar jūs – profesionali disko metikė.
 
- Diską į rankas paėmiau tik 2019 metais, nuėjusi į fizinę treniruotę pas silpnaregį trenerį Joną Burakovą, kuris yra paruošęs ne vieną paraatletę. Jis paklausė, ar norėčiau mesti diską. Nežinojau, nei kas yra diskas, nei kaip jis mėtomas. (Juokiasi.) Kadangi esu įpratusi nieko neatsisakyti, sutikau. Jis per du mėnesius parengė mane vietiniam aklųjų čempionatui, kuriame užėmiau pirmą vietą. Tą pačią dieną man paskambino iš paralimpinio komiteto ir paklausė, ar norėčiau profesionaliai sportuoti. Pasiūlymas nukrito iš giedro dangaus, nes buvau save „nurašiusi“. Koks profesionalus sportininkas gali būti nesportavęs iki 18 metų? Šis pasiūlymas sugriovė visas galvoje pastatytas sienas ir nėriau į profesionalų sportą.
 
- Kaip vertinate kolegas ir konkurentus – ar pavyksta palaikyti šiltus santykius kovojant dėl medalio?
 
- Vienas treneris labai gerai pasakė: kai vyksta varžybos, draugų nėra. Tu esi taške, kurio siekei ilgus metus, treniravaisi, kad būtum pirmas. Prieš varžybas konkurentams paspaudžiu ranką ir palinkiu sėkmės, bet varžybų metu stengiuosi būti tik su savimi. O po varžybų, kai jau aišku, kokią vietą užėmei ir kokią vietą užėmė priešininkas, būna ir pasišnekučiavimo – atsiranda visai kitoks, draugiškas ryšys.


 
- Vytauto Didžiojo universitete mokėtės teisę ir finansus. Toli nuo sporto!
 
- Visiškai! Bet tikrai nesigailiu, nes žinios suteikė tvirtumo. Rinkausi tarp psichologijos ir teisės. Šios sritys yra panašios savo tikslumu. Mano mėgstamiausi dalykai mokykloje ir buvo matematika, fizika, chemija. Mokiausi ne dešimtukais, bet jie buvo priimtiniausi. (Šypsosi.) Mano mąstymas schematiškas, visur ieškau sistemos, kad galėčiau suskirstyti punktais.
 
- Dar viena ypatinga jūsų veikla – vedate žygius norintiems išmėginti asmens su regos negalia „batus“...
 
- Pasiryžtu įvairiausioms avantiūroms, o fizinis aktyvumas yra sąrašo viršuje. 2020 metais buvo planuojamas pirmasis dviejų dienų įtraukusis žygis, jame dalyvavo apie 30 žmonių, pusė – su regos negalia, o kita pusė – savanoriai, turintys gerą regėjimą. Susibendravome ir sugalvojome, o kas, jei savanoriams užrišime akis ir lydėsime juos? Patys drąsiausi pasiryžo, užsirišo akis ir praėjo atkarpą pasitikėdami mumis, neregiais. Vakaro pabaigoje įvyko savirefleksija. Savanoriai buvo nustebę emocijomis, kurias jautė. Jie stebėjosi, kiek daug atrado, išgirdo, užuodė, palietė. Pasaulyje analogiškos veiklos nėra, tik pasivaikščiojimai uždarose erdvėse. Taip kilo mintis sukurti paslaugą kiekvienam norinčiam ir gimė projektas „Pojūčių turizmas – NeRegĖjimo galia.“
 
- Kas šiuose žygiuose jums įdomiausia?
 
- Labai patinka stebėti, kaip žmogus pasikeičia, kai užsideda akinius, ir kuo tampa, kai po kelių valandų juos nusiima. Tai būna du skirtingi žmonės. Uždėjus akinius jis susikūprina, palenkia galvą žemiau. Man net nereikia matyti – jaučiu, kad pasidaro žemesnis. Dalyviai minėjo, kad jiems atrodo, jog „dangus spaudžia prie žemės“. Pirmieji žingsniai būna maži, vos po kelis centimetrus. Mat sunku pasitikėti savimi ir žengti pirmus žingsnius visiškoje tamsoje, sunku pasitikėti ir šalia esančiu nematančiu žmogumi. Bet ir mes, vedliai, kelius pasirenkame atsakingai – nuo pačių lengviausių, kur yra mažai triukšmo, iki triukšmingiausių. Kelionė vainikuojama kavinėje, kurioje atsisėdame vis dar su akiniais, žmogus paragauja kavos ar arbatos, palavina skonį ir tada nusiima akinius.


 
- Ar žygiuojant pasitaiko kokių nors kliūčių?
 
- Dažniausiai tai yra ant žemės palikti daiktai, nes to numatyti neįmanoma. Taip pat neatidūs žmonės. Jei žmogus eina tyliai, jo išgirsti yra neįmanoma – galime už jo užkliūti. Daug lemia oro sąlygos. Brendant per pusnis nesijaučia jokių kelio orientyrų, jautiesi kaip lygiame lauke. Didžiausias mūsų priešas yra triukšmas, nes tada dingsta klausos aštrumas,o klausa orientuojamės labiausiai. Ir galiausiai, baimę kelia aktyvūs remonto darbai – jie kelia sunkumų ir matantiems, ir regos negalią turintiems žmonėms.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!