- Vaikščiojimas dažnai yra įvardijamas kaip lengvesnė sporto forma. Kodėl nusprendėte pradėti žygiavimo veiklą ir įtraukti susidomėjusiųjų?
 
- Ši mintis kilo prieš daugiau nei dešimt metų. Atradau organizuojamus žygius ir pradėjau juose dalyvauti. Taip užsikabinau bei užkrėčiau draugą. Kartu nusprendėme kurti žygį iš Vilniaus į Prienus – miestą, iš kur jis yra kilęs. Sutikau su šia beprotiška idėja. Planavome, kad žygis bus su dviem nakvynėmis. Šito žygio metu pradėjome svarstyti galimybę aktyviau organizuoti žygius žmonėms, kuriems reikia atitrūkti nuo rutinos. Sugalvojome, kad idėjai reikia duoti vardą, taip ir gimė „TrenkTuras“. „Facebook“ platformoje sukūrėme grupę, į kurią pakvietėme draugus, pamažu susibūrė pažįstamų ratas, su kuriais nuolatos žygiuodavome, dalyvavome kitų organizuotuose žygiuose, taip pat įvairiose kelionėse ir bėgimuose.
 
- Pastaruoju metu galima pastebėti daugiau žygeivių grupių, o anksčiau jos būdavo kur kas retesnis reiškinys...
 
- Taip, dabar žygeivių grupių net ieškoti nereikia, jos pačios tave suranda. Be abejo, besidominčiųjų skaičius išaugo. Pirmais metais susirinkdavo daugiau nei penki tūkstančiai, žygiavome 50-100 kilometrų atkarpą, vėliau pridėjome dar vieną maršrutą – 25 kilometrų distanciją, į ją prisijungė du tūkstančiai dalyvių, o trečiais metais kvietėme į 12,5 kilometrų žygį ir į jį susirinko aštuoni tūkstančiai dalyvių. Šimto kilometrų žygio tikslas yra jį įveikti per 24 valandas – be miego ir be nakvynės. Kas penkis kilometrus įrengiame pagalbos punktus, kuriuose yra tualetų, vandens, užkandžių, praėjus ilgesnį atstumą duodamas ir karštas maistas. Jeigu žmogus nebegali tęsti žygio dėl traumos arba, pavyzdžiui, nutrynė koją, pasirūpiname, kad galėtų saugiai grįžti. Startuoti galima žygeiviui patogiu metu, duodamas laiko intervalas ir dalyvis pasirenka, kada nori pradėti žygį.


 
- Ar žygiuojant savarankiškai pasitaiko atvejų, kad dalyvis nuklysta nuo kelio ir nebežino, kaip sugrįžti į trasą?
 
- Mes pažymime kelią aiškiai, kad žmonės pastebėtų ženklus ir nepasiklystų. Taip pat turime mobilią programėlę, kurioje yra suvesti visi maršrutai ir galima pažiūrėti, kur eiti, kiek kelio liko, kur yra artimiausias punktas. Kartais sulaukiame pagalbos prašančiųjų skambučių, bet mes vietoves gerai pažįstame, todėl padedame jiems grįžti į trasą. Žygiuoti naktį dažniausiai tenka pasirinkus ilgąsias trasas, kurias dalyviai pradeda ryte ir nespėja užbaigti iki vakaro. Todėl reikalaujame, kad kylant rizikai žygiuoti tamsoje žmonės patys iš anksto pasirūpintų žibintuvėliais, nes markiruotės turi šviesą atspindinčius elementus.
 
- Kaip susidomėjusių žygeivių skaičius keičiasi priklausomai nuo metų laiko ar orų prognozės?
 
- Didžiausias susidomėjimas yra rudenį, tada pavasarį ir žiemą, o vasarą jis yra mažiausias. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, nes išgirdus apie žygį pirma asociacija yra vasara, bet tuo metų laiku žmonės užsiima daugybe kitų veiklų, o žygiui oras ne tiek daug įtakos ir turi. Stengiamės kurti unikalius maršrutus, pasirinkti vis kitokias lokacijas. Jeigu toje vietoje žygis jau vyko, einame kitais takais ar kilpomis. Kartą per metus organizuojame žygį pajūriu, laikome jį tarptautiniu, todėl jį pavadinome „Coastline Trek“. Renginio vieta vis keičiasi. Vienais metais jis vyksta Kuršių nerijoje, o kitais metais – Liepojoje. Būtent šis žygis yra patraukliausias bendruomenėje ir pritraukia daugiausia žygeivių.


 
- Išeiti į žygį su žmonėmis, kurie dalijasi tais pačiais interesais ir mėgaujasi žygiavimu, tikriausiai yra neįkainojama patirtis.
 
- Nemaža dalis žygeivių pradeda dalyvauti būtent dėl bendruomenės. Esu pastebėjęs, kad žygiuoti susirenka mandagūs, inteligentiški žmonės, kurie nebijo bendrauti ir vieni kitiems mielai padeda. Didžioji dauguma dirba sėdimą darbą, yra programuotojai, teisininkai, logistikos darbuotojai. Vidutiniškai žmogus sumoka šiek tiek daugiau nei 20 eurų, bet kaina priklauso nuo laiko, kada jis užsiregistravo bei maršruto ilgio. Trumpiausias maršrutas gali kainuoti iki dešimt eurų, o ilgesni būna perkantiems paskutinėmis dienomis, apie 40-50 eurų. Po pandemijos pasikeitė įpročiai: dabar žmonės dažniau perka iš anksto, nes kartais atsitinka, kad registruojantis paskutinę savaitę nebelieka vietų. „TrenkTuras“ ieško tokių takų, kur galėtų tilpti bent penki tūkstančiai dalyvių.
 
- Taip pat skelbiate, kad žygiai yra populiarūs ir tarp bendradarbių – jiems netgi siūlote specifines veiklas...
 
- Įmonės gali dalyvauti kaip komanda masiniame žygyje, kur suskaičiuojame, kiek kilometrų komanda įveikė, pirmas tris vietas apdovanojame statulėlėmis, apie juos rašome spaudoje ir savo kanalais. Tačiau galime įmonei suorganizuoti ir uždarą privatų žygį, kuriame dalyvauja tik įmonės darbuotojai. Ši paslauga užsakoma dviem atvejais: jei vyksta įmonės, departamento ar skyriaus komandos formavimas arba susirenkama paminėti kokios nors progos. Mus rinkosi „Gjensidige“, „Swedbank“, Lietuvos draudimas, „Eglės sanatorija“ ir dar nemažai kitų įmonių.


 
- Ką patartumėte žmogui, kuris yra susidomėjęs išbandyti šią veiklą, tačiau nežino, kaip pasiruošti, ką pasiimti į žygį?
 
- Prieš iškeliaujant į žygį svarbiausia tinkamai apsirengti, apsiauti patogius batus ir pradėti nuo mažesnių distancijų. Rekomenduojama pradėti nuo dešimties kilometrų atstumo, o su laiku galima vis daugiau ir daugiau. Žygeiviai yra dviejų tipų, vieniems patinka bendrauti ir įsijungti į bendruomenę. Kiekviename punkte žmogus gali ką nors atrasti, yra rengiami žaidimai, galima susipažinti su žmonėmis, kurie turi panašių interesų.
Kita grupė žmonių nelabai mėgsta minias, jie labiau linkę vaikščioti vieni. Šiems žygeiviams siūlome pasinaudoti mūsų programėle ir keliauti maršrutą savarankiškai. Programėlėje yra įregistruota apie 400 maršrutų, daugiausia Lietuvoje. Keliaudami savu tempu jie gali grožėtis gamta, ypač vėlyvą pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį atrasti tikrai gražių vietų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!