- Taigi, kas įdomaus šiuo metu vyksta jūsų darbe?
- Mūsų klinikoje planuojama autologinė kamieninių kraujo ląstelių transplantacija mielomine liga sergantiems pacientams. Įvairios priežastys sąlygojo, kad iki šiol mūsų klinikoje nebuvo atliekamos šios procedūros: nepakako patalpų, trūko kamieninių kraujo ląstelių laboratorijos, bet dabar viską turime. Ir darbui pasiruošusius specialistus, kurie stažavosi šešiose pasaulio klinikose. Esame stažavęsi penkiese.
 
- Gal viena priežasčių buvusi ir ta, kad nesinorėjo atsilikti nuo vilniečių medikų, kurie tokias procedūras taiko jau senų seniausiai? Dėl to turėjote nuoskaudų?
- Ne, nuoskaudos jokiu būdu nėra. Mes daug metų ir bendradarbiavome, ir siuntėme jiems pacientus, ir patys ruošėmės aukštų dozių chemoterapijos taikymui. Man atrodo, tiesiog ateina laikas. Mūsų universitetinė ligoninė yra daugiaprofilinė, ir šis integracinis kelių ligų gydymo metodas turi būti taikomas.
 
- Jūs, pro kurio rankas praeina tūkstančiai pacientų, galbūt turite versiją, kodėl žmonės taip masiškai serga įvairių formų kraujo vėžiu?
- Manau, kad tai yra tam tikras genetinis polinkis, ką mes ir stebime, vieniems ar kitiems asmenims susirgti tam tikra liga, tarp jų – ir kraujo vėžiu. Kodėl atsiranda tam tikros mutacijos, kodėl pakinta tam tikri genai ir susiformuoja liga konkrečiam žmogui, nėra aišku. Jeigu žinotume, turėtume labai efektyvias profilaktikos priemones.
 
- Ar kraujo vėžys vis dar nuskamba kaip mirties nuosprendis?
- Man atrodo, jau keletą metų stipriai akcentuojama, kad kraujo vėžys tikrai nėra mirties nuosprendis.
Aišku, turime būti realistai, suprantame, kad kai kurios ligos formos itin sunkiai gydomos.
Bet yra daug atvejų, kurie anksčiau buvo tikrai nepagydomi, o dabar puikiai kontroliuojami. Neturiu omenyje visiško išgijimo, bet gerą ir ilgalaikę ligos kontrolę.
Optimizmo tikrai yra nemažai. Pirmiausiai lėtinė mieloleukemija. Pavyzdžiui, kai mokėmės, aš pats studijas baigiau jau prieš dvidešimt penkerius metus, mums profesorius sakydavo, kad nustačius šią ligą, žmogus išgyvena trejus ketverius metus. O dabar vieną vaistą vartojantys pacientai gyvena dešimt metų, ir ilgiau.
Praktiškai kalbama, kad tą vaistą jau galėsime nutraukti, nuslopindami ligą iki tokio lygmens, kad paciento imuninė sistema galbūt pajėgs ją kontroliuoti, o vaisto galėsime nebevartoti. Tai iš tikrųjų kažkas stebuklingo...
 
- Taigi, kokios yra ateities perspektyvos: kraujo vėžio formų  daugės ar mažės?
- Ligos, manyčiau, išliks tos pačios. Kaip ir minėjau, kad ta pati liga – mielominė, ūminė leukemija ar lėtinė limfoleukemija, galbūt bus suskirstytos į smulkesnius potipius ir tada galėsime jas ir tiksliau gydyti.
Bus ta pati liga, bet su labai skirtingais atspalviais.
Ateities medikai, man atrodo, galės labiau pritaikyti tam kiekvienam atspalviui skirtingą vaistą. Tuo praktiškai neabejoju, nes apie tai tarp medikų tik ir kalbama.
 
- Kaip jūs pats atėjote į šitą sritį, kur, kaip yra kalbama, gali „ištverti“ ne kiekvienas medikas?
- Tai - įdomi sritis. Mes to paties klausiame ir mūsų rezidentų, ir daug kas atsako: dėlto, kad hematologija stipriai plėtojama sritis, kur „suplaukia“ daug naujovių iš molekulinės medicinos, genetikos, imunologijos. Viskas persipina ir ateina į klinikinę praktiką.
Taip pat čia yra daug mįslių. Dažniau kalbame apie navikines liga, bet toli gražu tuo viskas nesibaigia. Hematologijoje atliekame daug diferencinio darbo. Dažnai pas mus patenka pacientai, kurie vėliau gydomi kitų specialybių gydytojų. Tai, kaip sakiau, yra nepaprastai įdomi sritis, reikalaujanti ir tikslumo, ir apsiskaitymo, ir domėjimosi mokslo laimėjimais.
 
- Turbūt kartais pasijaučiate it daktaras Hausas?
- Mums iki Hauso dar tolokai. (Juokiasi.) Bet dirbti tikrai įdomu. Tokių retų atvejų pasitaiko, apie kuriuos kitų specialybių gydytojai net nesusimąsto, o mums tenka privilegija diagnozuoti ligą.
 
- Kurie atvejai jums skaudžiausi?
- Sunkiausia gydyti ūmine leukemija sergančius vyresnius pacientus, kurių yra nemaža dalis. Visi supranta, kad dirbti su sergančiais ir mirštančiais žmonėmis nėra lengva. Visą gyvenimą jauti atsakomybę už paciento gyvybę. Gal jie ne visą laiką būna tavimi patenkinti, nes vis tiek susiduriame su tokiais atvejai, kai žmonės miršta, ir gydytojui nėra lengva. Bet, aišku, viską atsveria tie gerieji atvejai, kai žmogui gali padėti. Tai yra mūsų pašaukimo dalis: jeigu žmogui geriau ir nors kiek gali jam padėti, tau tai irgi teikia pasitenkinimą.
Požiūris į kraujo vėžį tikrai keičiasi. Reikia panaikinti tą pesimistinį požiūrį, kuris gyvavo prieš kelis dešimtmečius, ir pažvelgti pozityviau, optimistiškiau. Nesakau, kad reikia džiaugtis šia liga susirgus, bet ir „nurašyti“ savęs per anksti neverta.
 
Dosjė
1983 – 1989 m. baigtas Kauno medicinos institutas. (2003 m. daktaras).
1990- 1991 m. gydytojas internas (vidaus ligos) Kauno medicinos universiteto (KMU) Vidaus ligų katedroje.
1991 – 1992 m. KMU Vidaus ligų katedros asistentas.
1993 – 1997 m. KMU Hematologijos klinikos doktorantas.
Nuo 1995 m. KMU Hematologijos klinikos gydytojas hematologas.
1998 – 2003 m. Hematologijos klinikos asistentas.
2003 – 2013 m. KMU Hematologijos klinikos, kuri
reorganizuota į LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos kliniką, lektorius, docentas.
Nuo 2011 m. LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus vadovas.