- Ši vasara jums – pokyčių metas. Naujos klinikos atidarymo darbai Kaune, persikraustymas gyventi į Vilnių...
- Grįžimo vasara. Aš gimiau ir augau Kaune, studijavau Vilniuje, o Klaipėdoje pragyvenau kiek daugiau nei dešimtmetį. Į sostinę nusprendžiau grįžti dėl darbo galimybių, klinikų „Mama, aš sergu“ plėtros, didesnio pasiekiamumo tiems, kuriems manęs reikia. Kartais tekdavo atsisakyti nemažai pasiūlymų, nes kasdien neprivažinėsi iš uostamiesčio. Be to, sakyčiau, kad taip ir neprisijaukinau Klaipėdos savo gyvenimui...
Ir taip, jau netrukus atidarysiu kliniką vaikams Kaune, o dar po poros metų privačią vaikų ligoninę Vilniuje.
 
- Taip greitai? Drąsiai svajojate...
- Greitai? Prieš septynerius metus, nusivylusi lietuviška sveikatos sistema, apkeliavusi pasaulio, skirtingų didžiųjų gydymo centrų, atstovavusi jauniesiems gydytojams, Europos gydytojams pulmonologams Europos Komisijoje, gavusi pasiūlymų dirbti užsienyje, politikoje supratau, kad jeigu išvažiuosiu, galiu ir nebegrįžti. Kai pamatai didelius pinigus, lengvesnį gyvenimą, persiorientuoti atgal sunku. Bet vietoje to atidariau privačią vaikų kliniką Klaipėdoje, prieš pora metų Vilniuje, tuoj atidarysiu dar vieną Kaune. Nežinau, ar tai greitai, bet nuo pat pradžių žinojau, kad viena klinika neapsiribosiu. Aš nesvajoju, aš žinau, kad bus. Pamačius, kaip mūsų paslaugų reikia tėvams, negaliu nieko nedaryti. Pažįstami mane vadina medike su šeštu verslininkės jausmu. Esu ryžtinga, užsispyrusi ir dirbu daug, tad rezultatai ateina. Ir privati vaikų ligoninė tikrai nėra mano planų limitas. Norisi sukurti tokią vaikų sveikatos priežiūrą, kokios jie ir nusipelnė.
 
- Atrodo, negalit ramiai sėdėti vietoje – pacientai, klinikos, nauji planai. O kaip ir kuo gyvena ne gydytoja, o moteris, mama Indrė? Kas jus domina, kaip asmenybę?
- Be galo daug kas. Esu knygų maniakė, rašau pati ir skaitau kitų prašytas. Vasarą man reikia aukščio, sūpynių, ramybės, vienatvės ir knygų. Save vadinu socializuota intraverte, kuri priversta bendrauti, bet kai tik galiu, renkuosi vienatvę. Sau skiriu nemažai laiko ir tikrai galiu pasėdėti ramiai, galbūt tik iš mano buvimo eteriuose taip neatrodo. Užsiimu ir meditacija, kad neišeičiau iš proto būdama ir gydytoja, ir mama, ir verslininkė. Daug mokausi, nuolat investuoju į žinias. Turiu šunį, su kuriuo vaikščiodama pasitinku rytus... Nesakyčiau, kad mėgstu keliauti, nebent vardan vaikų atostogų, nes dirbant ir važinėjant po Lietuvą man kartais kelio ir viešbučių tampa per daug...
 
- Jūs ne tik gyvenate knygomis, regis, jas ir kolekcionuojate, tiesa?
- Teisingai, kadangi fotografuoju ir pati, kolekcionuoju fotografijų albumus. Esu atradusi mindfulness gyvenimo būdą, kuomet sugebama būti čia ir dabar. Kai gyveni akimirka, pamatai be galo daug gražių dalykų. Kolekcionuoju tik nespalvotų nuotraukų albumus, kuriuose yra istorija arba žmonių veidai, kur atsispindi šalių kultūra ir jų ieškau kiekviename man naujame mieste ar šalyje. Vieną nuotrauką galiu valandą nagrinėti ir tuo mėgautis – tai savotiška terapija.
 
- Ką skaitote dabar?
- Vienu metu skaitau kelias knygas ir lėtai. Kiti sėda, perskaito ir pamiršta, o aš knygomis mėgaujuosi kaip maistu, kuo lėčiau. Du trys perskaityti puslapiai, priverčiantys susimąstyti, man yra svarbiau, nei suskaityti knygą kuo greičiau. Kuo toliau, tuo sunkiau išsirinkti... Žinoma, mane domina verslas, medicina, lyderystė, nes esu labiau lyderė nei direktorė – man svarbu rodyti pavyzdį. Savo malonumui skaitau ir grožinę literatūrą, klasiką, tai, kas būna ant bangos, pavyzdžiui, „Petro Imperatorė“. Daugiausia skaitau elektronines knygas ir perku popierines tik tas, kurios man tikrai vertingos. O kartais iš knygos tik vieną sakinį gali pasiimti ir tai nėra blogai.
 
- O blogų įpročių jūs turite?
- Žinoma, turiu. Tobulų žmonių nėra. Svarbiausia būti sąžiningai su savimi ir pripažinti tas savybes, kurias galbūt nelabai mėgstu. Svarbu išskirti silpnybes ir trūkumus. Tik nelabai matau prasmės su jais kovoti – savęs gi nepakeisiu. Todėl vis ieškau būdų, kaip savo silpnybes paversti stiprybėmis ir aplink mane esančių žmonių paprašau pagalbos. Pavyzdžiui, neatsimenu žmonių vardų, dažniau diagnozes, nepamenu gimtadienių. (Juokiasi.) Bet turiu asistentę, kuri tai primena. Esu pilna idėjų, mėgstu pradėti darbus, įkvėpti žmones, bet visiems darbams užbaigti man nepakanka kantrybės. Tad šalia savęs parenku žmones, kuriems taškų ant „i“ sudėjimas yra pats maloniausias darbas. Mano mintys bėga taip greitai, kad kartais pasakau tik pirmą ir paskutinį sakinio žodžius, tada vaikai jau sako, kad mama mintimis jau toli toli ir jie sėdi nesupratę. Bet vaikus mokau, kad nesame auksiniai, turime pasijuokti iš savo silpnybių ir ne kovoti su jomis, bet tiesiog rasti sprendimus.
 
- Jūsų vaikai – jie supranta mamą gydytoją, mokslininkę, rašytoją, nuomonės formuotoją socialiniuose tinkluose? Neprieštarauja, kad didesnė laiko dalis skiriama pacientams, ne jiems...
- Kartais sulaukiu priekaištų, nes medicina yra pasiaukojimas ir gyvenimo būdas. Tenka laviruoti tarp savanaudiškumo, kad šiandien skiriu laiką šeimai ir laviruoti tarp to, kad dėl mano kaltės nebus išgelbėtas koks nors vaikas. Tai sunku. Vis dar graužia sąžinė dėl neatsakytų žinučių ir praleistų skambučių. Kartais sunku išlikti ramiai ir nekaltinti savęs. Man dažniausiai vietoj laiko su savo vaikais tenka rinktis tą, kuriam reikia padėti. Lekiu, gelbėju... Bet aš mokausi. Nes prasidėjus karantinui supratau, kokia buvau pervargusi. Buvo ir perdegimo etapas, kai nebegalėjau dirbti gydytojos darbo. Bene penkerius metus dirbau be atostogų ir leisdama sau tik vieną laisvą dieną per mėnesį. Kokius trejus metus klinikos telefonas buvo peradresuojamas man: atsiliepdavau naktimis, pacientai atvykdavo ir į mano namus, atiduodavau ir savo vaistus. Matyt, atėjo laikas išmokti sustoti ir suprasti, kad visiems padėti neįmanoma. Man pasisekė, kad mano vaikai tiek daug neserga. Jie greit užaugo, tapo savarankiški. Kita vertus, jie puikiai žino, kad jei reikės, aš už juos ir dėl jų siena stosiu, viską padarysiu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!