Branduolinis pavojus išlieka
 
Seimo plenariniame posėdyje pagerbtas prieš keturiasdešimt metų įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos aukų atminimas. Sprogimo metu žuvo 31 elektrinės darbuotojas ir ugniagesys, vėlesniais metais nuo vėžinių ligų mirė dar maždaug 100 tūkst. žmonių.
 

„Gyvename laikotarpiu, kai karas ir vėl vyksta šalia branduolinių objektų, kai branduolinės saugos klausimai tampa ne tik technologiniai, bet ir geopolitiniai, todėl Černobylio pamokos šiandien yra kaip niekada aktualios. Jos mums primena: saugumas nėra savaime suprantamas, atsakomybė negali būti atidėta, o tiesa negali būti slepiama“, – kalbėjo Seimo pirmininkas Juozas Olekas.

 
Seimo narė Ilona Gelažnikienė priminė, kad Černobylio tragedija neapsiribojo viena valstybe ar karta. „Turime kalbėti aiškiai: valstybės pareiga nesibaigia prisiminimu, ji tęsiasi per konkrečius sprendimus – sveikatos priežiūrą, socialines garantijas, pagalbą tiems, kurie sumokėjo savo sveikata už bendrą saugumą“, – sakė ji.
 
Ukrainos ambasadorė Olha Nikitchenko pabrėžė, kad branduolinis pavojus išlieka ir šiandien: „Černobylio uždaroji zona buvo viena pirmųjų teritorijų, kurią užėmė rusijos invazinės pajėgos. Agresorius užėmė ir Zaporožės atominę elektrinę – civilinis branduolinis objektas paverstas karine pozicija. Ginkluotos pajėgos yra ten, kur turėtų būti tik inžinieriai ir saugos specialistai.“
 
Pasisakė ir asociacijos Lietuvos judėjimas „Černobylis“ pirmininko pavaduotojas Antanas Turčinas: „Mes nesame prašytojai. Mes esame tie, kurie savo sveikata ir gyvybe nupirko švarų dangų virš Lietuvos ir Europos. Pagarba – tai ne tik gėlės prie paminklo kartą per metus. Pagarba – tai kai likvidatorius neturi įrodinėti gydytojui, kodėl jam skauda.“
 
Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas Alesas Bialiackis priminė branduolinę grėsmę netoli Vilniaus: „Baltarusijos atominė elektrinė yra hibridinio karo apraiška. Lietuvos pozicija principinga ir racionali, nusipelno visapusiško palaikymo.“
 
Tą pačią dieną Seime vyko ir mokslinė konferencija „40 metų po Černobylio: katastrofos pamokos“, kurioje mokslininkai pristatė naujausius tyrimus apie likvidatorių sveikatą ir psichologinę savijautą.
 
„Nieko mums neliko“
 
Konferenciją atidarė asociacijos Lietuvos judėjimas „Černobylis“ pirmininkas Kęstutis Kazlauskas, 1986 metų liepos viduryje į Černobylį išsiųstas su pirmuoju batalionu. Trisdešimties kilometrų zonoje jis praleido tris su puse mėnesio.
„Bijojom atsisėst ant žemės. Bijojom valgyt: į katiliukus pripūsdavo juodžemio su stronciais, ceziais. Baimė tvyrojo ne tiek dėl mirties, kiek dėl nežinomybės – priešo nematai, bet jis visur“, – prisiminė K.Kazlauskas.
 
Nors pagal tuometinius įstatymus avarijos likvidavimo darbams turėjo šaukti vyrus nuo 35 metų, iš Prienų-Birštono rajono buvo surinkta jauna – 21-30 metų amžiaus – keturiolikos vyrų komanda. Pasak K.Kazlausko, beveik visiems jų grįžus buvo nustatyti skydliaukės pakitimai ir mazgeliai.
 
„Namo grįžusius pasitiko ne palaikymas, o baimė. Traukinyje, kai pasakai, kad iš Černobylio – visi nuo tavęs toj kupė traukiasi“, – prisiminė jis.
 
Devyniasdešimtaisiais černobyliečiai pasiekė, kad valstybė apmokėtų vaistus, kelialapius, biuletenius. Pasak pirmininko, po 2000-ųjų dalis šių lengvatų buvo panaikintos. „Nesam patenkinti, kadangi dabar nieko mums neliko“, – apgailestavo K.Kazlauskas.
 
Depresija šešiskart didesnė
 
Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro vadovas prof. Evaldas Kazlauskas tyrė černobyliečių psichologinę savijautą praėjus trims dešimtmečiams po katastrofos. Iki tol Lietuvoje tokių tyrimų niekas nebuvo atlikęs. Paaiškėjo, kad likvidatoriai nuo potrauminio streso kentė dvigubai dažniau nei to paties amžiaus vyrai bendrojoje populiacijoje.
 
„Baisiausia buvo ta nežinia. Saulė šviečia, žolė žalia, o tau sako, kad viskas aplink nuodinga. Tas jausmas, kad tave žudo kažkas nematoma, liko visam gyvenimui“, – pasakojo vienas tyrimo dalyvių.
 
Vėlesniame tyrime, kuriame dalyvavo šimtas septyni likvidatoriai, pusei nustatyti ryškūs depresijos simptomai. Palyginus su bendrąja populiacija, likvidatoriai depresija sirgo beveik šešiskart dažniau.
 
„Būna dienų, kai tiesiog negali atsikelti. Atrodo, kad visa ta zona užgriūna tave ir nebematai jokios prasmės. Tai ne šiaip liūdesys, tai tamsa viduj“, – citavo profesorius.
 
Jis priminė, kad sovietmečiu psichologinė pagalba neegzistavo. „Kaip rašoma knygoje „Gyvenimas po lūžio“, mūsų karta užaugusi tylą apie trėmimus, tad ir Černobylis tapo dar viena tyla“.
Pasaulyje veikia programos, padedančios tokias traumas patyrusiems žmonėms, tačiau Lietuvoje, pasak profesoriaus, sistemingos pagalbos iki šiol nėra.
 
Tyrė be finansavimo
 
Nacionalinio vėžio centro gydytoja onkologė dr. Rita Steponavičienė ir Tarptautinio vėžio tyrimo centro mokslo darbuotoja emeritė, Lietuvos Černobylio medicinos centro vedėja dr. Aušrelė Kesminienė pristatė ilgalaikių sveikatos pasekmių tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei šeši tūkstančiai likvidatorių.
 
Tyrėjos pagal turimus duomenis apskaičiavo, kokias apšvitos dozes galėjo gauti likvidatoriai ir gyventojai, ir sudarė Lietuvos užterštumo žemėlapį. Labiausiai nukentėjo pietvakariniai rajonai: Varėnos, Alytaus, Neringos, Klaipėdos. Iš viso tarp likvidatorių nustatyta beveik šeši šimtai piktybinių navikų atvejų. Bendras sergamumas nesiskyrė nuo visos šalies vyrų, tačiau jaunesniems nei trisdešimties likvidatoriams skydliaukės vėžio rizika buvo akivaizdžiai didesnė.
 
Dažniau skydliaukės vėžiu sirgo ir labiausiai užterštų rajonų gyventojai – ypač tie, kurie avarijos metu buvo vaikai ar paaugliai. Bėgant metams rizika didėjo.
 
Tyrimą mokslininkės atliko be jokio finansavimo, laisvu nuo darbo metu – Lietuvos mokslo taryba paraiškos neparėmė.
 
„Žinau, kad kartais jaučiatės laboratoriniais gyvūnais. Bet šitie tyrimai be galo svarbūs – jie duoda atsakymus į klausimus, kurių, kai devyniasdešimtaisiais pradėjau dirbti Černobylio medicinos centro vedėja, tikrai nežinojau“, – salėje sėdintiems likvidatoriams dėkojo dr. A.Kesminienė.
 
Stebėsena veikia nuolat
 
Radiacinės saugos centro Ekspertizės ir apšvitos stebėsenos departamento direktorius Julius Žiliukas priminė, kad branduolinė grėsmė niekur nedingo – veikianti Baltarusijos atominė elektrinė stovi vos penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus.
 
Pasak J.Žiliuko, įvykus avarijai būtų taikomos skirtingos apsaugos priemonės priklausomai nuo atstumo iki elektrinės. Trisdešimties kilometrų zonoje gyventojai privalėtų nedelsiant gerti jodo tabletes, slėptis ir evakuotis. Vilnius patenka į šimto kilometrų zoną, kur gali būti taikomos jodo profilaktikos priemonės ar laikinas gyventojų perkėlimas, o beveik visa Lietuva – į trijų šimtų kilometrų zoną, kurioje reikėtų kontroliuoti geriamąjį vandenį ir maisto produktus.
 
Lietuva tam, pasak pranešėjo, ruošiasi. „Šiuo metu turime beveik šešiasdešimties stočių tinklą, kuris kiekvieną minutę matuoja radiacinį foną – sutankintą prie Baltarusijos atominės elektrinės. Turime programas, modeliuojančias taršos sklidimą pagal meteorologines sąlygas. Įvykus avarijai, stebėti situaciją galėtume ir sraigtasparniais, ir dronais“, – vardijo J.Žiliukas. Sveikatos ministerija šimto trisdešimties kilometrų zonoje jau du kartus išdalino jodo tabletes.
 
„Turime būti pasirengę bet kokioms radiologinėms avarijoms – nebūtinai branduolinei, gali būti teroristinis išpuolis ar karo veiksmai“, – sakė jis ir kvietė gyventojus atsisiųsti nemokamą Radiacinės saugos centro programėlę, kurioje galima stebėti radiologinio tinklo duomenis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!