Sąjungos ištakos ir tikslai
Veterinarijos akademijos muziejaus vedėja Lina Baršauskienė pasakoja, kad ketvirtajame veterinarijos gydytojų suvažiavime įsteigta Sąjunga padėjo kurti valstybinės veterinarijos struktūrą. Nepaisant gausybės nuomonių, nariai turėjo bendrą tikslą – siekti valstybės gerovės. Sąjunga sutelkė skirtingų įstaigų atstovus: Veterinarijos departamento, aukštų mokyklų darbuotojus, mokslininkus ir privačius gydytojus. „Daugelis Sąjungos pirmininkų ir redaktorių už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanoti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais“, – teigė muziejaus vedėja. L.Baršauskienei įdomiausia parodos dalis – veterinarinės medicinos ir gyvulininkystės mokslo bei praktikos reikalams skirto laikraščio „Veterinarija ir zootechnija“ leidybos ypatumai.  
 
Pastarasis laikraštis buvo leidžiamas nuo 1924 iki 1940 metų. Akylesnė leidinio raidos tyrinėtojų akis netruks pastebėti, kad turinio kūrėjai ir leidėjai susidūrė su sunkumai. „Veterinarija ir zootechnija“ dienos šviesą išvysdavo nereguliariai. Kita vertus, redakcijoje darbuotasi sunkiomis ekonominėmis sąlygomis.
 
„Stengtasi, kad laikraštis išliktų nepriklausomas, nors finansiškai tai buvo sunkus uždavinys. Galima teigti – iššūkis. Tik didelio organizatorių entuziazmo dėka laikraščio leidyba nenutrūko. Šis palikimas – svarbus indėlis į Lietuvos veterinarijos istoriją“, – pasakoja L.Baršauskienė. Pasak pašnekovės, veterinarijos sritis Lietuvoje kol kas nėra gerai pažinta, todėl Sąjungos šimtmečio progai skirta paroda siekiama supažindinti visuomenę su instituciškai organizuota tarpukario veterinarija.  
 
Dr. A.Kučinskas netiesiogiai antrina kolegei. Pašnekovas žavisi kolegų gabumais žvelgti priekin ir puoselėti profesinę vienybę. Anot jo, šiuolaikiniai Lietuvos veterinarai tikrai nepasižymi tokia darna kaip praeities kolegos. Pirmininko teigimu, tarpukario veterinarai susidūrė su kitais iššūkiais. Vienas jų – patikimų profesinių žinių poreikis.        
 

„Pirminis Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos tikslas – informacijos sklaida. Tuo metu nebuvo daug veterinarijos gydytojų, o svarbi informacija buvo sunkiai pasiekiama. Gydytojai matė didžiulį informacijos sklaidos poreikį. Be to, organizacijos įkūrimo iniciatyva gimė ne iš privačių veterinarijos gydytojų, o būtent iš profesorių, kurie tyrinėjo, dėstė, matė pasaulio. Įkurta Sąjunga vienijo beveik visus Lietuvos veterinarijos gydytojus. Ko galėtų pasimokyti šių laikų veterinarai? Mes neturime jokios vieningos organizacijos, kuri vienytų (visų lygių) veterinarijos gydytojus. Šiuo metu tai yra turbūt didžiausia problema. Anais laikais veterinarijos gydytojai buvo toliaregiai – suprato, kad yra svarbu susivienyti“, – teigė Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos pirmininkas dr. Audrius Kučinskas.

 
Pasak pašnekovo, dabar veterinarijos gydytojų situacija yra kur kas keblesnė. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) dirba vienaip, o LVGA – kitaip. Pašnekovas, apmąstydamas blyškias veterinarų vienybės perspektyvas šiandienėje Lietuvoje, prabyla ir užsimena apie Veterinarų Rūmų (Europoje žinomą praktiką) galimybę.
 
„Mes turime ko pasimokyti iš protėvių. Šią parodą privalo pamatyti kiekvienas veterinarijos gydytojas. Ir tada pats suprasti, kaip puikiai jie sugebėjo susitvarkyti tikrai sunkiu laikotarpiu“ – įsitikinęs LVGA pirmininkas.      
 
Vakar ir šiandien
Tarpukariu, pasak dr. A.Kučinsko, veterinarijos gydytojai užėmė svarbesnę nei dabar vietą agrarinio krašto gyvenime. Juk gyvuliai labiau nei dabar buvo gyvybiškai svarbūs žemdirbiams ir ūkininkams. „Gyvūno vertė buvo didelė. Gyvūnas kartu buvo ir transporto priemonė, ir šeimos maitintojas. Ar kiaulė, avis, ožka, arklys – visa produkcija buvo skirta šeimai išmaitinti. Gyvulio vertė buvo auksinė“, – pasakojo LVGA pirmininkas.
 
Veterinarai gydydavo ne tik širdžiai artimus gyvuliukus, tačiau ir siekdavo, kad šeimininkas neprarastų naudą teikiančio ūkio subjekto. „Žinome, kad kaime buvo trys svarbiausi žmonės: kunigas, medikas ir veterinaras. Tai buvo trys labiausiai gerbiami asmenys. Paskui ir mokytojo profesija tapo labai gerbiama“, – įvardino dr. A.Kučinskas.   
 
Profesiniai veterinarų iššūkiai – tai diagnostinių ir gydomųjų priemonių stygius arba jų nebuvimas. Gydomosios ir diagnostinės priemonės tarpukario veterinarijos gydytojams, kaip edukuoja dr. A.Kučinskas, buvo tam tikra prabanga. Kita vertus, veterinarijos gydytojai kitaip nei dabar galėjo atrasti įvairių papildomų būdų užsidirbti duonai.      
 
„Veterinarai galėjo turėti privačią vaistinę. Turėjo teisę pardavinėti vaistus gyvuliams (užsidėdamas antkainį). Galėjo juos ir gaminti. Veterinaras turėjo gydyklą ir vaistinę. Šiais laikais – tai yra sunkiai suvokiama“, – pasakoja dr. A.Kučinskas.    
 
Lietuvos tarpukario ir šiandienė informacinė sklaida kardinaliai skiriasi. Veterinarai, kaip svarsto dr. A.Kučinskas, užsiima praktiniu darbu, todėl ištisas valandas graužti knygas gali būti keblu. Tiesiog nėra laiko. Todėl LVGA pirmininkas viliasi, kad lapkričio viduryje organizuojamas pirmasis veterinarų kongresas padės, panašiai kaip Sąjunga tarpukario kolegoms, sukurti patikimų profesinių žinių gardą.   
 
„Internete apie vieną klausimą galime rasti dešimt skirtingų nuomonių. Tikroji mokslinė informacija nėra laisvai prieinama – informacija yra mokama. Mums reikia koncentruotos ir teisingos informacijos, kuri turi būti pateikta tinkamu laiku ir tinkama forma“, – įsitikinęs dr. A.Kučinskas. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!