Jei COVID-19 būtų kilęs pirmykščiais laikais...
Medicinos istorikas A.Žalnora teigia, kad pirmoji pasaulinė pandemija įvyko Romos imperijos laikais ir ją nuo dabartinės skiria daugiau nei aštuoniolika amžių. Romoje 164 m. prasidėjęs vadinamasis Antoninis-Galeno maras ir šiandien yra mįslė mokslininkams, nes iki galo neaišku, kokia tai buvo liga. Sutariama, kad greičiausiai tai kažkas tarp raupų ir tymų. Kaip manoma, pirmosios pasaulyje pandemijos židinys buvo Sirijoje. Ligoniai karščiuodavo, vemdavo, kosėdavo, sunkiai kvėpuodavo, atsirasdavo bėrimai, oda pajuoduodavo... Pasekmės buvo drastiškos: mirė  25 proc. imperijos gyventojų. „Kad gyviau įsivaizduotumėte, galite palyginti su dabartine Europos Sąjunga: kas būtų, jei koronavirusas būtų nusinešęs ketvirtadalio jos gyventojų gyvybes“, – pavyzdį pateikė A.Žalnora.
 
Pasiteiravus, kodėl pirmoji pandemija žmonijos istorijoje fiksuojama sąlyginai vėlai, A.Žalnora paaiškino, kad pirmykštėse, mažose ir mobiliose medžiotojų rankiotojų bendruomenėse dėl savaiminės izoliacijos užkrečiamosios ligos nebūtų išplitusios iki pandemijos lygio. „Pranašumas, leidęs kovoti su užkrečiamosiomis ligomis, buvo mišrūs maisto šaltiniai, maža dirvožemio tarša, minimalios galimybės žmonių gyvenamoje aplinkoje laikytis parazitams. Tarp bendruomenių nebūdavo daug migracijų, tad jei COVID-19 būtų atsiradęs priešistoriniais laikais, greičiausiai jis nebūtų išsivystęs į tokį mastą ir sukėlęs didesnių padarinių“, – svarsto tyrinėtojas.
 
Jis nesutinka su šiuo metu paplitusiu teiginiu, kad pandemijų ciklas kartojasi kas šimtmetį. „Po dviejų didelių Romos imperiją sukrėtusių pandemijų II ir VI amžiais, trečioji, pavadinta Juodąja mirtimi, pasirodė labai vėlai – praėjus bene aštuoniems šimtams metų – 1347-aisiais“, – mitą paneigė medicinos istorikas. – Pandemijoms atsinaujinti reikšmę turi ne koks nors magiška metų skaičius, o tam tikros epidemijai tinkamos priežastys. Kad pasaulis ilgai neturėjo pandemijos po Romos žlugimo, lėmė sulėtėjęs gyvenimas Europoje, civilizacijos dezintegravimasis iš didmiesčių į menkai tarpusavyje bendradarbiavusius kaimus. Tačiau kai visuomenės tarpusavio ryšiai, miestų augimas vėl pasiekia Romos imperijos lygį, Europą užklumpa Juodoji mirtis. Ir ji atkeliauja iš Azijos.“
 
Teisumas išaiškėjo tik po daug amžių
Nei kiek ne mažiau įdomu tai, kad Galeno maras tapo savotišku mokslo inkubatoriumi: jis to meto mokslininkus paskatino išgryninti dvi pagrindinės antikos idėjos apie pandemijos plitimo priežastis, kurių autoriai buvo Hipokratas ir Markas Terencijus Varonas. Pastarasis manė, kad ligą sukelia maži, nematomi padarėliai ore, todėl rekomendavo iš protrūkiais tapusių teritorijų sprukti kuo toliau. O Hipokratas dar IV a. pr. Kr. suformulavo miazmų teoriją. Ji skelbė, kad priežastis glūdi pelkėse, kur gulintys įrantys kūnai sukelia pavojingus garus, o jų poveikis – ligų protrūkius. „Nors remiantis šiandienos žinojimu, Varono mintys yra kur kas arčiau tiesos, tačiau, ironiška, dauguma juo netikėjo ir vadovavosi būtent Hipokratu“, – atkreipė dėmesį A.Žalnora.
 
Nepaisant valstybių sienų, tūkstančio ir šimtų metų, būtent šios teorijos, sutraukusios savus šalininkus, konkuravo tarpusavyje. Štai Juodosios mirties metu viduramžiais, nepaisant to, kad buvo rimtai žiūrėta į tokias pandemijos priežastis kaip planetų ir žvaigždžių išsidėstymas, lygiagrečiai rutuliotos ankstesnės Hipokrato ir Varono įžvalgos. Buvo ir panaši takoskyra tarp jų. Šįkart priešpriešon stojo du mokslininkai Girolamo Fracastoro ir Antonie von Leeuwenhoek. „Pirmasis tvirtino, kad neįžiūrimi ligų sukėlėjai keliauja oru per kontaktą, maistą ir sukelia ligas, tačiau vėlgi – juo niekas netikėjo. Dauguma vis dar palaikė Hipokrato teoriją. Kiti, tokie kaip A. von Leeuwenhoek, mikroorganizmus jau matė savo akimis, tačiau grėsmės neįžvelgė.“
 
Viskas apsivertė tik XIX a. prasidėjus choleros pandemijoms. Istorinė dvikova atsinaujino, tačiau tuo metu pasiekiamas reikšmingas lūžio taškas. Hipokrato miazmų teorija ilgainiui pagimdė sanitarijos mokslą ir organizuotas visuomenės sveikatos priemones siekiant išvengti ligų, o John Snow ir Rudolf. L. C. Virchow, R.Kochbei jų pasekėjai išplėtojo oru arba vandeniu plintančių užkrečiamųjų dalelių teoriją ir pradėjo bakteriologijos mokslą. „Tai leidžia suvokti, kad vienintelio teisingo atsakymo nėra. Vienas kitam prieštaraujantys aiškinimai gali bendrai pasitarnauti gilinantis į rūpimų reiškinių priežastis“, – konstatavo A. Žalnora.
 
Kaip elgėsi vadovai?
A.Žalnora pastebi, kad nors epidemiologijos mokslo nebuvo, Galeno maro metu daug gyventojų norėdami išvengti ligos intuityviai bėgo iš jos paplitimo teritorijos. „Žinoma, buvo tokių, kurie tikėjo maldų galia bei sunkumus stengėsi numaldyti kreipdamiesi į dievus, – pasakojo A.Žalnora. – Beje, iš miesto spruko ir tuo metu garsus gydytojas Klaudijus Galenas. Tačiau imperatoriai jam priminė gydytojo pareigas ir norom nenorom teko grįžti į Romą...“
 
Per Galeno marą valstybės vadovai stengėsi padėti žmonėms, o po to sekusio Justiniano maro metu (541-549) gyventojai buvo net papildomai apmokestinti! „Likusiems gyviems teko sumokėti atskirą mokestį už mirusiuosius giminaičius, tačiau ši priemonė nepasiteisino – nesustabdė finansinio imperijos kolapso“, – konstatavo A.Žalnora.
 
Didžiausią proveržį valdant pandemijas XIX amžiuje turėjo cholera, kuomet rasti mokslo ir visuomenės organizavimo atsakymai lėmė tai, kad buvo priimtos bendros visuomenės higienos normos, pradėtos rengti tarptautinės konferencijos, visuomenė ko gero pirmąsyk taip vieningai susitelkė ir buvo priversta iš esmės spręsti problemas, kurių nebebuvo įmanoma ignoruoti.
 
Tyrinėtojas pastebi, kad pagerėjusį žmonių atsparumą ligoms lėmė visavertiškesnė mityba iš Amerikos atsivežus bulves ir kitas daržoves, bet civilizacija kuria palankias sąlygas ligoms plisti. „Kuo civilizacija didesnė, kuo sudėtingesni žmonių tarpusavio ryšiai, tuo daugiau žmonių tai paliečia. Žinoma visada galima bandyti izoliuotai kaltinti kokį nors vieną mikrooganizmą, kuris sukėlė ligą žmogui, tačiau problemos sprendimas visuomenės lygmeniu visada yra kompleksinis. Nesirūpinimas sanitarinėmis sąlygomis, kuriomis gyveno darbininkai, lėmė choleros ir daugelio kitų epidemijų plitimą. Taigi visuomenės sveikatos taisyklės svarbios ne tik kovojant su kadaise vykusiomis ar neseniai nutikusiomis epidemijomis, bet ir užbėgant joms už akių“, – apibendrino medicinos istorikas A.Žalnora.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!