- Kaip susidomėjote visuomenės sveikatos sritimi?
 
- Baigusi medicinos studijas, dirbau gydytoja pulmonologe. Padirbusi porą metų ir susidūrusi su daugybe netekčių, mirčių, supratau, kad noriu ką nors keisti iš esmės. Su kiekvienu ligoniu ir sirgdavau, ir mirdavau, sunku buvo matyti, kad padėti ligoniui dažnai yra per vėlu. Tuomet pradėjau galvoti, kad vis dėlto reikėtų labiau orientuotis į tai, kaip padaryti, kad žmonės mažiau sirgtų.
Tais laikais, apie 1990-uosius, apie profilaktiką buvo kalbama mažiau. Profilaktinė medicina buvo, bet labiau teorinė, ir mes, gydytojai, orientuodavomės daugiausiai į simptomų slopinimą. Tuomet man pavyko išvažiuoti studijuoti visuomenės sveikatos magistrantūrą Švedijoje. Ten man atsivėrė akys. Pamačiau didžiulį pasaulinį judėjimą bei didžiules tiek mokslo, tiek praktikos galimybes. Tada ir supratau, kad noriu eiti šiuo keliu.
 
- Kokius pokyčius pastebite visuomenės sveikatos srityje?
 
- Šiuolaikinė medicina vis labiau atsigręžia į priežasčių paieškas.
Džiugu matyti, kad sveikatos priežiūros profesionalai gerai supranta, kas yra ligų profilaktika, kas yra gyvensenos medicina. Holistinis požiūris į sveikatą vis labiau plinta.
Matau, kaip technologijos artėja prie personalizuotos medicinos bei visuomenės sveikatos. Mes apie tai kalbame ir gyvensenos medicinoje, ir profilaktinėje medicinoje. Teoriniai paaiškinimai, kaip „nerūkykite“, „negerkite“ – neveiksmingi. Reikalingas individualizuotas, į žmogų orientuotas priėjimas. Vis labiau kalbama apie kūno, proto ir dvasios balansą.
 
- O visuomenėje pokyčių yra?
 
- Manau, kad visuomenė dabar tikrai labiau orientuota į sveikatą, bet tai nereiškia, kad orientuota visada teisingai. Neramina įvairios radikalios dietos ar gyvensenos būdai, kurie, mano manymu ir išmanymu, gali daugiau pakenkti negu padėti.
Masinės informacijos priemonės yra perpildytos įvairiausių patarimų, kaip būti sveikiems, kaip nesirgti. Man nerimą kelia tai, kad daug tokių patarimų yra diletantiški, nepagrįsti jokiais įrodymais. Šiandien žmonės be tinkamo išsilavinimo tampa „gydytojais“ ir tas pasitikėjimas keistais patarėjais, mano nuomone, yra didelė visuomenės bėda. 
 
- Jūs Lietuvoje gerai žinoma dėl akademinės veiklos, esate Lietuvos visuomenės sveikatos specialistė, profesorė, habilituota daktarė. Ko apie jus nežinome? Kuo domitės, ką mėgstate veikti?
 
- Manau, svarbiausias dalykas yra mano minėtas kūno, dvasios ir proto balansas. Stengiuosi jį išlaikyti. Turiu daug pomėgių, kurie man padeda atsipalaiduoti, atrasti vidinę darną, ramybę. Pirmiausia tai yra buvimas gamtoje, ilgi žygiai. Net tris kartus Ispanijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje esame su draugėmis šv. Jokūbo piligrimų keliu ėjusios.
Bent keletą kartų per metus mėgstu išvykti į kalnus, daug vaikščioti, slidinėti. Tokia aktyvi veikla gamtoje su dideliais fiziniais krūviais man padeda atrasti balansą.
Be ekstremalių kelionių renkuosi pažintines keliones, mėgstu patirti skirtingas kultūras, religijas. Niekada nevykčiau į tokias poilsines keliones, kur pajūryje gulima ant smėlio.
 
- Ar į aktyvią veiklą įtraukiate visą šeimą? 
 
- Mano sūnus jau yra suaugęs, turi šeimą. Bet jie, manau, anūkėlei paaugus, gyvens lygiai taip pat aktyviai, tiesiog dabar turi kitų prioritetų.
 
- Vadinasi, pailsėti mokate? Ar vis dėlto darbai nuolat sukasi galvoje?
 
- Žinote, kaip Konfucijus yra pasakęs, jeigu turi mėgstamą darbą, tai atostogų tau nereikės. Tikrai nėra taip, kad atskiriu darbą nuo savo laisvalaikio. Manau, kiekvienam žmogui svarbu turėti mėgstamą veiklą. Mano darbas yra mano hobis ir aš tai darau su dideliu džiaugsmu. To išmokau iš mamos, kuri buvo sveikatos vadybos profesorė, viena pradininkių Lietuvoje, Jadvyga Petrauskienė. Kiek prisimenu, namuose jos darbo stalas visuomet buvo apkrautas knygomis, pradėtais straipsniais. Mūsų namai visuomet buvo atviri jos doktorantams.
Atsimenu, kaip džiaugdavosi mama, kai pabaigdavo dar vieną knygą ar straipsnį. Aš lygiai taip pat: namuose ir vakarais, ir net savaitgaliais sėdu prie kompiuterio ir su džiaugsmu darau tuos darbus. Nemėgti savo darbo, mano manymu, yra žalojantis sveikatą veiksnys.
 
- Tai jums didelės lapų šūsnys ant stalo streso nekelia?
 
- Kelia, bet, metams bėgant, pradedi labiau save pažinti, įsigilinti į tai, kas tau gerai, kas ne, pradedi atrasti ribas. Anksčiau mėgau kartoti, kad man ramybės nereikia, man smagu jausti savo gyvybingumą, išeiti iš komforto zonos. Bet dabar galvoju, kad svarbiausia išmokti savo gyvybingumą nukreipti į savo ramybę. Dabar sakau, kad sveika ne išeiti iš komforto zonos ribų, bet tas ribas visapusiškai plėsti. O kai jau tavo komforto zona tampa ne sofa, ant kurios tu guli su kokiais nors užkandžiais prieš televizorių, bet visas pasaulis, kur gali dirbti, tobulėti, įkopti į kalnus, susipažinti su įvairiomis kultūromis, tuomet gali džiaugtis gyvenimu. Taigi, geras stresas, manau, nėra blogai. 
 
- O kokių geros visuomenės sveikatos taisyklių jūs pati nesilaikote?
 
- Gal per daug jaudinuosi dėl smulkmenų ir turiu labai blogą bruožą – perfekcionizmą. Užjaučiu tokius žmones ir save kartais. Negali nurimti ar atsipalaiduoti, jeigu žinai, kad koks nors darbas yra nebaigtas. Kartais atrodo, kad sugrius pasaulis ko nors nepadarius. Stengiuosi tai išgyvendinti, bet sunkiai pavyksta. Ir, aišku, to paties reikalauju ir iš kitų – studentų, artimųjų. O paskui išgyvenu, juk mes tokie skirtingi, negalima pagal vieną kurpalių visų kirpti. Tai žalinga tiek mano, tiek kitų sveikatai.
 
- Bet ši savybė jums padėjo įgyvendinti daug reikšmingų darbų ir iniciatyvų. Kokiu savo darbu džiaugiatės labiausiai?
 
- Džiaugiuosi, kad buvau viena tų žmonių, kuri atvedė gyvensenos mediciną į Lietuvą. Kolegos iš Amerikos jau keletą metų mums kalbėjo, kad reikia rengti tokią programą, ruošti specialistus, bet ilgokai nesulaukė konstruktyvaus atsako. Lietuvoje nebuvo nei įstatyminės bazės, nei tokio termino, programos ar specialybės. Surizikavome ir ėmėmės šios veiklos.
Teko daug dirbti ir universiteto, ir politiniame lygmenyje, įrodinėjant, kad tokių specialistų reikia. Ir mums tai pavyko. Man tai – vienas reikšmingiausių profesinių tikslų, pasiektų pastaraisiais metais.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!