- Kuo Moldovos sveikatos sistema yra panaši į mūsiškę, kokius didžiausius trūkumus joje įžvelgiate?
- Abiejose šalyse gyvena po 2,8 milijonų gyventojų, vienodu principu veikia valstybinės sveikatos draudimo sistemos. Moldova pagal lietuvišką Valstybinės ligonių kasos modelį irgi turi sveikatos draudimo kompaniją, kuri lygiai tokiu pačiu principu iš gyventojų surenka pinigus per mokesčių sistemą ir sudaro sutartis dėl sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo su gydymo įstaigomis. Abiejose šalyse egzistuoja panašus skaičius ligoninių. Problema ta, kad moldoviškų ligonių kasų biudžetas yra penkis kartus mažesnis negu Lietuvoje. Medikų vidutiniai atlyginimai į rankas Moldovoje triskart mažesni nei Lietuvoje, bendrosios praktikos slaugytojų – dar du kartus mažesni negu gydytojų. Akivaizdu, kad pragyventi iš atlyginimų medikai neturi jokių galimybių. Todėl korupcija medicinoje yra nacionalinė Moldovos problema. Mano pagrindinė darbų sritis buvo – sveikatos sistemos reformos, o kova prieš korupciją medicinoje – antraeilis tikslas.
Moldova jau nuo seno turėjo keletą ligoninių pertvarkymo projektų, parengtų vakariečių ekspertų, kur buvo viskas suskaičiuota vos ne iki kiekvienos smulkmenos. Bet jiems reikėjo didelių finansų – apie šimtą-du šimtus milijonų eurų. Tad šių projektų jie iš esmės negalėjo įgyvendinti, nes Vyriausybė neturėjo tam finansų. Tuomet jie pradėjo nuo mažesnių pertvarkymų. Ką pavyko per 2018 metus nuveikti: įtikinti Vyriausybę ir Parlamentą pakeisti įstatymus ir pradėti įgyvendinti – tai visuotinę šeimos gydytojų kaimuose reformą, idant šiems specialistams būtų leidžiama verstis privačia praktika.
 
- Negi jų medikai nesteigia privačių kabinetų?
- Jeigu mokėjimas iš ligonių kasų už veiklą neatitinka išlaidų, o tai yra šimtaprocentinis bankrotas. Dėl to medikų, norinčiųjų verstis privačia praktika, – vienetai. O kadangi šeimos gydytojo darbas yra sunkus ir rezultatai matomi ne taip greitai kaip chirurgų, 2018 metais šių specialistų kaimo vietovėse trūko apie 25 procentus. Tiesa, jų kaimai – ne taip kaip Lietuvoje, yra po du tūkstančius gyventojų. Bet kadangi atlyginimai yra daugiau negu kuklūs, aprūpinimas gaunant finansavimą iš ligonių kasų – dar kuklesnis, jiems nebuvo jokių didelių prošvaisčių. Taip, pavyko tuo metu ministeriją įkalbėti, kad bent iš dalies leistų medikams verstis privačia praktika, kuomet patalpos ir aparatūra yra valstybės, bet pinigus iš ligonių kasų gauna jau gydytojas, o ne poliklinika. Bet Moldovos vadovybė nenorėjo suteikti visų laisvių privačiai praktikai – tik pusę jų. Nepaisant to, per 2019 metus atsirado apie penkiasdešimt privačių kabinetų. Tiesa, prieš kelias savaites dabartinė sveikatos apsaugos ministrė Ala Nemerenko pateikė įstatymų projektus, norėdama tuos privačius kabinetus uždaryti, tačiau parlamentas jos siūlymus atmetė iš karto. Tos pačios ministrės iniciatyva buvo pateiktas ir kitas įstatymų projektų paketas, kad visas rajonų ligonines reikia prijungti prie ministerijos. Žinoma, tai sukėlė didžiulį ažiotažą, dabar vyksta aštrios diskusijos. Tokiais griežtais sprendimais bandoma pagerinti sveikatos apsaugos sistemą. Ar tai yra geras kelias, kuris tikrai duotų teigiamų rezultatų – niekas negali atspėti.
Nors sveikatos draudimą Moldova įsivedė dar du tūkstančiai ketvirtais metais (Lietuva – 1997 metais), per tą laikotarpį jie daugiau nieko nepatobulino sveikatos sistemoje. Jeigu paimtume buvusią tarybų sąjungą, iš penkiolikos respublikų sveikatos draudimą turi tik penkios. Kodėl kitos neturi? Vienos darė – nepavyko. Kitos nedrįso net daryti. Iš tikrųjų reformos nėra lengvas dalykas. Ukrainoje sveikatos draudimo sistema pagal lietuvišką modelį pradėta įgyvendinti 2020 metais, bet karas ir kovido pandemija viską pakeitė.
 
- Kaip Moldovos medikai reaguoja į pastangas naikinti vadinamą mažąją korupciją, tai yra kyšininkavimą gydymo įstaigose, kas jų šalyje, kaip suprantu, stipriai išviešėję? Sunku pakeisti žmonių su baltais chalatais mentalitetą?
- Tikrai sunku. Pirmą kartą Moldovos istorijoje 2018 metais parengėme trejų metų kovos su korupcija medicinoje planą, kuris buvo patvirtintas vyriausybės ir turėjo būti įgyvendintas pagal visas priemones. Jam 2020 metais pasibaigus, ataskaita yra tokia: planas neįgyvendintas devyniasdešimčia procentų. Kitas irgi svarbus dokumentas – Moldovos kaip šalies vystymosi strateginis planas iki 2030, į kurį sveikatos apsauga buvo įtraukta pirmą kartą. Aš irgi aktyviai dalyvavau jį rengiant, jis buvo patvirtintas Vyriausybės. Parlamentas iki šiol jo nepatvirtino, o Vyriausybė, suprantama, nevykdo. Kur yra šuo pakastas? Ar tai – politikų baimė, ar kitos priežastys, kad tokie svarbūs dokumentai arba nepatvirtinami, arba tiesiog nevykdomi, net jei patvirtinami?
Atsakant į jūsų klausimą, medikai jaučiasi kaip ir visi kiti Moldovos gyventojai: „Visi visus apgaudinėja, tai kodėl aš turėčiau būti balta varna?“ Ir jie ima kyšius. Kartą į ketvirtį jų spectarnybos praneša: pagavo penkis advokatus ir du teisėjus, kitą ketvirtį pagavo penkis daktarus ir du vyr. gydytojus, trečią ketvirtį pagavo tris mokytojus ir šešis mokyklų direktorius. Ir taip tvarkingai jie yra pagaunami su pinigais, bet dar negirdėjau, kad nors vienas jų būtų pasodintas.
 
- Ar Moldovos gydymo įstaigos aprūpintos gera modernia medicinos įranga kaip Lietuva, kuomet net pašiepiama, kad pas mus brangi įranga stovi vos ne kiekvienoje kaimo ligoninėje?
- Kadangi jų sveikatos sistemos finansavimas, kaip minėjau, vyksta iš to paties sveikatos draudimo fondo kaip ir Lietuvoje, tačiau jame yra penkis kartus mažiau pinigų negu pas mus, o gyventojų tiek pat, galite suprasti, jog aparatūrai lieka centai. Buvo atlikti tyrimai, kad didžioji dauguma jų greitosios pagalbos automobilių net neturi kardiografo, nekalbant apie tai, kad į iškvietimus vyksta trisdešimties metų senumo automobiliai. Tad per pastaruosius metus jie nupirko du šimtus naujų greitosios medicinos pagalbos automobilių su dideliais korupciniais šleifais. Nuėjo iki teismų, bet po to nieko nepasodino.
Kai pareigas užėmė prezidentė Maia Sandu, Moldova tikrai pasuko Europos link. Galbūt ir sveikatos sistemoje kas nors bus geresnio. Nors šių metų valstybės biudžete lėšų sveikatos sričiai yra skirta mažiau nei pernai (turint omenyje infliaciją, kuri Moldovoje yra 30 procentų). Bet sveikata politikams retai būna prioritetas.
 
- Įdomu, o kaip vertinate mūsų sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio pastangas reformuoti šalies sveikatos sistemą?
- Kad nutarė sujungti greitosios pagalbos stotis į vieną įstaigą, centralizuotai valdomą, manau, yra teisingas žingsnis. Įdomu tai, kad Moldova tai padarė du tūkstančiai ketvirtaisiais. Taigi šiuo požiūriu mes netgi nuo jų atsiliekame. (Nusijuokia.) Tai buvo sakyta ne vienam ministrui, bet iki šiol nė vienas neišdrįso to padaryti. Dabartinis ministras išdrįso. Kaip jam pavyks, pažiūrėsime, nes visi jungimai, prijungimai yra skausmingi. Dabar ministras siūlo sujungti šeimos gydytojų ir rajono ligoninės veiklas vienoje įstaigoje ir tikisi medikų-specialistų pagausėjimo bei medicinos paslaugų aukštesnės kokybės periferijoje. Tai – akivaizdus sovietų sąjungoje veikusio neefektyvaus modelio imitavimas, kurio visos rytų ir centrinės Europos šalys atsisakė griuvus ,,geležinei uždangai“. Jeigu šeimos gydytojus prijungsime prie rajono ligoninės, ten nei anesteziologų, nei laborančių daugiau neatsiras. Todėl man kyla klausimas, ko ministras siekia darydamas tokius sujungimus. Pasakymas, kad bus geriau – ne argumentas.
 
Moldova jau nuo seno turėjo keletą ligoninių pertvarkymo projektų, parengtų vakariečių ekspertų, kur buvo viskas suskaičiuota vos ne iki kiekvienos smulkmenos. Bet jiems reikėjo didelių finansų – apie šimtą-du šimtus milijonų eurų. Tad šių projektų jie iš esmės negalėjo įgyvendinti, nes Vyriausybė neturėjo tam finansų. Tuomet jie pradėjo nuo mažesnių pertvarkymų.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!