- Daugeliui Jurgis Brėdikis – legenda. Jūs gi matėte šią asmenybę iš arti. Kokie profesoriaus bruožai bendraujant stebino, žavėjo labiausiai?
- Teko garbė būti jo gyvenimo pakeleiviu iki pat pabaigos. Jurgis Brėdikis net paskutinėmis minutėmis buvo aštraus proto, rodė dvasinį tvirtumą. Tolerancija jam buvo įgimta. Turėjo savo pažiūras, bet mokėjo jas išsakyti, žavėjo gebėjimas gražiai išeiti iš sudėtingų situacijų. Ne diplomatiniais metodais, o žmogiškąja prasme. Būtent toks jis ir buvo – giliai žmogiškas.
 
- Gerbiamas rektoriau, būtent Brėdikis pastūmėjo jus grįžti į Kauną?
- Baigęs institutą išvykdau dirbti, tačiau patenkintas nebuvau. Trumpam grįžęs į Kauną prie klinikų atsitiktinai sutikau profesorių. Jis mane atpažino, paklausė, kaip sekasi. Neslėpdamas atsakiau – nekaip. „Kodėl?“ – pasiteiravo. Paaiškinau, kad darbų apimtys mažesnės, nei norėčiau. „Tai grįžk į Kauną“, – pasiūlė. Grįžau.
Diskusijose išvykti iš Lietuvos ar likti, Brėdikis visuomet palaikydavo poziciją, kad reikia stengtis kovoti čia, Lietuvoje.
 
- Iš profesoriaus perėmėte Kardiochirurgijos klinikos vadovo vairą. Matėte, kaip baigė aktyvią veiklą įvairiose srityse. Ar jis lengvai tai išgyveno?
- Tai buvo žmogus, kuris ypač mokėjo priimti realybę. Sugebėdavo užbraukti brūkšnį ir pasakyti: aš jau nebe sportininkas, nebe ambasadorius, nebe kardiochirurgas. Adekvačiai įvertindavo pasikeitimus, adaptavosi prie situacijos.
Jurgiui Brėdikiui nustojus vadovauti klinikai daug kas keitėsi. Natūralu, kad atsirado dalykų, reikalaujančių naujo profesinio išmanymo. Profesorius visuomet domėjosi, norėjo suprasti, kas vyksta. Kai kuriais klausimais turėjo savo nuomonę, tačiau sprendimus palikdavo man.
Tais momentais, kai reikėdavo patarimų, visuomet būdavo šalia kaip tėvas, vyresnis patyręs kolega – būtent toks ir buvo vėliau mūsų tarpusavio santykis. Mudviejų bičiulystėje kai kada patarimų kreipdavausi aš, o kartais mano patirtis domino profesorių.
 
- Jums abiem patiko medžioklė. Ar turėjote ir daugiau bendrų interesų be medicinos?
- Jis buvo įvairiapusis žmogus – domėjosi švietėjiška veikla, kultūra, buvo aktyvus visuomenininkas. Medžioklė buvo bendras mūsų pomėgis, bet iš tiesų gal tik porą kartų esame medžioję kartu. Taigi mūsų santykiai iš esmės klostėsi per medicininę prizmę.
 
- Kai kuriais sprendimais profesorius pranoko ir laiko, ir specialybės ribas...
- Šefo planai visuomet buvo didžiuliai. Vienas tų planų rezultatų – naujas Kardiochirurgijos klinikos korpusas. Ir įgyvendinta tik pusė idėjos: pagal jo planą mokslo daliai ir pedagogikai turėjo būti pastatyta dar tokio pats dydžio korpuso dalis.
Tai buvo ekstraodinarinė asmenybė, kurios daug kas nepajėgė suprasti. Kai nesuvokdavo jo idėjų, tiesiog sakydavo: „vėl šefas sugalvojo“.
Autoritetu jis man išliko iki pat pabaigos. Mačiau ne tik jo spindinčią pusę, apie kurią buvo rašoma, kalbama, bet ir kritinius momentus. Mačiau, kiek tas spindesys kainavo. Kiek kainavo sprendimas dėl sąjunginio sudėtingų širdies ritmo sutrikimų chirurginio gydymo ir elektrostimuliacijos centro Kaune – už tai šefas turėjo atsisakyti siekio į akademiko statusą. Tiesa, gana greitai jį vis dėlto gavo.
 
- Šefas, kaip jūs vadinate profesorių, buvo stiprus žmogus, natūralu, turėjo ir priešininkų. Kaip reikėtų tai vertinti?
- Priešininkai – natūrali tokios didelės, įvairialypės asmenybės dalis. Vis dėlto kai kurie šiandienos komentarai spaudoje yra skaudinantys. Profesorius Jurgis Brėdikis buvo autoritetas ir mokytojas. O savo mokytojus reikia gerbti. Jie tau sudeda profesinį bagažą, atiduoda žinias ir patirtį. Be abejonės, niekas nėra tobulas, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, ką pasiimame iš kitų žmonių, ką matome juose svarbiausio ir sektino.
 
- Užsiminėte apie ypatingą Jurgio Brėdikio charakterį ir užsispyrimą. Kokius dar profesinius bruožus teko pastebėti?
- Su profesoriumi teko dalyvauti operacijose. Daug žmonių iš visos Tarybų sąjungos – sudėtingų, užleistų, beviltiškų ligonių – vykdavo pas jį ieškoti pagalbos. Kam buvo nelengva, kas sirgo – visi važiuodavo pas profesorių Brėdikį. Ne į Kauną, ne į Lietuvą. Visi vykdavo pas pavardę, kuri buvo aukščiausios kokybės ženklas. Tas spaudimas buvo išties didžiulis – pacientų, artimųjų, visuomenės. Profesorius sugebėjo jį pakelti ir atlaikyti.
Būdavo ir blogų išeičių, komplikacijų. Teko matyti šefą ir po kelis kartus iš eilės nesėkmingos operacijos. Paprastos psichikos žmogus gal jau būtų pradėjęs trauktis atgal, netekęs vilties ar tiesiog sustojęs. Tačiau jis judėdavo į priekį. 
Dirbant Brėdikiui diagnozė ir gydymas ėjo drauge. Dabar nereikia atverti paciento krūtinės, kad galėtum nustatyti diagnozę, o tada tai buvo vienintelis būdas sužinoti ligonio būklę. Operacinėje – būrys specialistų, prieš akis tiesiog matau slenkančius kilometrus popieriaus juostos, pusmetrio pločio, kurioje fiksuojami paciento rodikliai.
Pamenu pasiruošimus operacijai, kuomet pasitelkdami mirusiųjų kūnus analizuodavome, planuodavome eigą, žiūrėdami į širdį galvodavome, kaip geriausia pasiekti vieną ar kitą zoną, kaip įeiti, išeiti.
Substancialus pasiruošimas prieš sudėtingas operacijas – metodas, kurį savo ginkluotėje turime išsaugoję ir šiandien. J. Brėdikio darbo metodai buvo pažangūs, kai kurie tik vėliau imti taikyti visuotinai. Pavyzdžiui, aptarimai prieš operaciją ir rezultatų reziumavimas po jos.
 
- O koks profesorius buvo prie operacinio stalo?
- Inovatorius. Daugelis chirurgų gali puikiai dirbti kopijuodami, sekdami pavyzdžiu, o šefas buvo kūrėjas ir nuolat diegė naujoves: ištisai tobulindavo metodus, ieškodavo naujovių, kaip operuoti efektyviau. Jis visuomet stengėsi būti vienu dviem žingsniais priekyje.
Turėjau daug puikių mokytojų, tačiau šia savybe pasižymėjo tik Brėdikis ir Londono Karališkojo universiteto profesorius Magdi Yacoub, kurį taip pat vadinu didžiuoju savo mokytoju.
Tokios savybės, kokiomis pasižymėjo Jurgis Brėdikis, yra neišmokstamos – jos gaunamos su motinos pienu. Galima pasinaudoti kai kuriais pavyzdžiais, tačiau tai tebus fragmentai.
 
- Ar teko kada nors diskutuoti apie rytų mediciną, kuria jis taip domėjosi?
- Posūkis į rytus neįvyko per vieną dieną – jis perskaitė daug knygų, siejo rytų filosofiją su fiziniais reiškiniais, vyko į Indiją. Šioje vietoje jam buvau skurdus pašnekovas. Brėdikį dėl to vieni palaikė, kiti kritikavo. Tačiau norint teisingai įvertinti, reikia ir įsigilinti.
Brėdikio idėja, kuri, mano manymu, yra gyvybinga, tai holistinio požiūrio integracija į sveikatos apsaugos sistemą. Pritariu, kad gydant žmogų svarbi ne tik anatomija, funkcijos, būklės. Yra daug daugiau sveikatai reikšmingų dalykų. Daug kas tiesiog neištyrinėta. Pavyzdžiui, dažnos mirtys paryčiais, cikliškumai – mes juos pastebime, žinome, tačiau mažai į tai atkreipiame dėmesį.
 
- Kaip manote, iš kur Jurgis Brėdikis semdavosi jėgų – juk beveik nuolat dirbo?
- Iš tiesų, jis buvo be galo užsiėmęs žmogus – dieną profesorius laukdavo operacijos, vakare jis būdavo palinkęs prie disertacijų, straipsnių, nuolat žymėdavosi pastabas užrašų knygelėje.
Kol turėjo jėgų, užsiimdavo buriavimu, mėgdavo vaikščioti Nemuno pakrante Kulautuvoje. Tikriausiai šie pomėgiai leisdavo jam atgauti jėgas. Tačiau profesorius neturėjo nei šeštadienių, nei sekmadienių – visą laiką kas nors skambindavo, kreipdavosi. Ir toks jis išliko iki gyvenimo pabaigos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!