Nef­ro­lo­gi­ja bu­vo ap­verk­ti­na
Gy­dy­to­ja Al­mi­na Ka­si­liaus­kie­nė – vie­na Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus sen­bu­vių, at­vy­ku­si į uos­ta­mies­tį dirb­ti po stu­di­jų Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­te, tei­gia, kad nef­ro­lo­gi­jos, kaip spe­cia­ly­bės, ta­da iš vis ne­bu­vo. „Mes bai­gė­me te­ra­pi­jos in­ter­na­tū­rą. Ka­dan­gi nef­ro­lo­gi­jos te­ra­pi­jos kur­sas bu­vo mi­ni­ma­lus, ta­pę gy­dy­to­jais sem­tis ži­nių apie nau­ją sri­tį vy­ko­me į Lie­tu­vos ir už­sie­nio uni­ver­si­te­tus, – pa­sa­ko­jo A.Ka­si­liaus­kie­nė. – Šian­dien ap­si­žval­gius po sky­rių tar­si ir ne­ma­tai nie­ko ypa­tin­go, bet kai ge­riau pa­gal­vo­ji, ypa­tin­ga čia vis­kas.

Vien jau dėl to, kad pa­tiems vis­ką te­ko kur­ti nuo nu­lio. Kai 1988 m. at­vy­kau dirb­ti į tuo­me­ti­nę Klai­pė­dos mies­to li­go­ni­nę, Va­ka­rų Lie­tu­vo­je nė vie­no­je įstai­go­je ne­bu­vo at­lie­ka­mos dia­li­zės, o nef­ro­lo­gi­ja te­bu­vo su­dė­ti­nė te­ra­pi­jos sky­riaus da­lis. Žmo­nės mir­da­vo dėl lė­ti­nės inks­tų li­gos ir ne­ži­no­jo­me, ką da­ry­ti. Bu­vo liū­de­sys, nef­ro­lo­gi­ją tuo­met ma­čiau pa­čio­mis juo­džiau­sio­mis spal­vo­mis, kol 1993-ai­siais pra­dė­ju­sio­je veik­ti nau­jai pa­sta­ty­to­je Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je bu­vo įsteig­ti Nef­ro­lo­gi­jos ir He­mo­dia­li­zių sky­riai. Pa­lai­ko­mi li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos sie­kė­me to­bu­lė­ti ir šiuo­se sky­riu­ose dieg­ti nau­jau­sius pa­sie­ki­mus.“
 
M.Dir­ži­naus­kis pri­si­me­na, kad nors Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė ofi­cia­liai ati­da­ry­ta 1994 me­tų ba­lan­dį, Nef­ro­lo­gi­jos sky­rius pra­dė­jo veik­ti 1993 me­tų lap­kri­čio 30 die­ną – ta­da, kai į jį bu­vo pa­gul­dy­tas pir­ma­sis pa­cien­tas.
„Nef­ro­lo­gi­jos pa­gal­ba Klai­pė­do­je vi­sa ap­im­ti­mi pra­dė­jo funk­cio­nuo­ti ta­da, kai 1994 ko­vo 15 die­ną pir­mą­jį pa­cien­tą su­ti­ko He­mo­dia­li­zių sky­rius“, – nef­ro­lo­gi­jos is­to­ri­ją uos­ta­mies­ty­je pri­si­me­na M.Dir­ži­naus­kis.
 
Kai kū­rė­si li­go­ni­nė, He­mo­dia­li­zių ir Nef­ro­lo­gi­jos sky­riai bu­vo su­pro­jek­tuo­ti at­ski­rai, net­gi skir­tin­guo­se aukš­tuo­se. Tik pra­ėjus kiek lai­ko nu­spręs­ta, kad nef­ro­lo­gi­ja ir he­mo­dia­li­zės ne­tu­rė­tų veik­ti kar­tu ir 1996 m. du sky­riai bu­vo pe­ror­ga­ni­zuo­ti į vie­ną su dviem pa­da­li­niais, ku­riuo­se vi­sos su nef­ro­lo­gi­ja su­si­ju­sios veik­los tę­sia­mos iki šiol.
„Šios smul­kme­niš­kos de­ta­lės iliust­ruo­ja su­vo­ki­mo apie nef­ro­lo­gi­ją kai­tą, – at­krei­pia dė­me­sį M.Dir­ži­naus­kis. – Dar po de­šimt­me­čio sky­rius įkur­din­tas ir vie­nam aukš­te, vie­no­je vie­to­je, nau­jai su­re­mon­tuo­to­se pa­tal­po­se, ta­po pa­to­gus pa­cien­tams bei per­so­na­lui. Iki šiol sky­rius vei­kia su 20 lo­vų nef­ro­lo­gi­jos pa­da­li­ny­je ir 10 lo­vų he­mo­dia­li­zės pa­da­li­ny­je pa­kai­ti­nei inks­tų te­ra­pi­jai“.
„Ta is­to­ri­ja mums į krau­ją įsi­gė­ru­si, – sa­ko A.Ka­si­liaus­kie­nė, pri­si­min­da­ma men­ką apa­ra­tū­rą, lai­kus, kai li­go­ni­nė už­si­ė­mė pe­ri­to­ni­ne dia­li­ze.
 
Jos min­tį pra­tę­sia Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­toja Na­ta­li­ja Ku­cha­re­va. „Kai at­ėjau dirb­ti į sky­rių, te­ko mo­ky­tis nuo nu­lio. Ne­bu­vau ir gir­dė­ju­si, kas yra to­ji dia­li­zė, vy­kau į kur­sus Kau­no kli­ni­ko­se. Anais lai­kais vi­si dia­li­zės apa­ra­tai Lie­tu­vo­je bu­vo gau­ti pa­ra­mos bū­du, o mū­sų įstai­gos va­do­vas nu­pir­ko du nau­jus šve­diš­kus, kas bu­vo nau­jie­na ša­ly­je“, – pri­si­me­na N.Ku­cha­re­va, ku­ri tuo­met džiau­gė­si, kad ne­rei­kė­jo ga­min­ti tir­pa­lų kon­cen­tra­tų, kaip ki­to­se įstai­go­se. Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė juos gau­da­vo jau pa­ga­min­tus ga­myk­lo­je. „Tai lei­do sau­giai at­lik­ti pro­ce­dū­ras be pa­pil­do­mų ty­ri­mų ir tik­rai pa­leng­vi­no dar­bą. At­si­ra­dus bi­kar­bo­na­ti­nei dia­li­zei, vėl bu­vo skir­tos lė­šos apa­ra­tū­rai at­nau­jin­ti“, – to­bu­lė­ji­mą žings­nis po žings­nio pri­si­mi­nė vyr. slau­gy­to­ja.
 
Sky­riaus pa­triar­chai

Gy­dy­to­ja Ja­ni­na Pri­luc­kie­nė – buvusi il­ga­me­tė sky­riaus ve­dė­ja, ku­rią ge­riau­siai žo­džiais mi­ni tiek Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus ve­dė­jas, tiek ir ki­ti ko­le­gos, va­din­da­mi ją mo­ky­to­ja, ne­pra­ra­du­sia mei­lės pa­cien­tams. „Ne­įma­no­ma ne­pri­si­min­ti mū­sų gy­dy­to­jos pa­triar­chės, mo­ky­to­jos Ja­ni­nos Pri­luc­kie­nės in­dė­lio, – sa­kė A.Ka­si­liaus­kie­nė. – Drau­ge mo­kė­mės dau­gy­bės da­ly­kų – nuo inks­to biop­si­jos iki ka­te­te­rio įve­di­mo. Ji bu­vo vie­na pa­grin­di­nių va­ro­mų­jų jė­gų, stū­mu­sių sky­rių į prie­kį“.
Prieš ke­le­tą me­tų ta­pu­si sa­vait­raš­čio „Lie­tu­vos svei­ka­tos“ or­ga­niuo­ja­mo kon­kur­so „Me­tų va­do­vas“ no­mi­na­ci­jos „Me­tų pro­fe­si­jos au­to­ri­te­tas“ lai­mė­to­ja, J.Pri­luc­kie­nė ta­da at­sklei­dė mei­lę pro­fe­si­jai ir pa­pa­sa­ko­jo apie il­gą ke­lią, iki šios die­nos pa­sie­ki­mų.

„Nef­ro­lo­gi­ja – pla­ti moks­lo sri­tis. Ap­ima kli­ni­ki­nę nef­ro­lo­gi­ją, he­mo­dia­li­zę ir he­mo­fil­tra­ci­ją, pe­ri­to­ni­nę dia­li­zę ir transp­lan­ta­ci­ją. O kiek įvai­rių spe­cia­ly­bių gy­dy­to­jų tal­ki­na nef­ro­lo­gams, kad pa­cien­tams bū­tų at­lik­ta transp­lan­ta­ci­ja, sun­ku bū­tų ir su­skai­čiuo­ti. Tad inks­tų li­gų gy­dy­to­jai pri­va­lo bū­ti ne tik sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, tu­ri pla­čiai iš­ma­ny­ti ir daug ki­tų te­ra­pi­jos sri­čių. Kai Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je bu­vo įkur­tas pir­ma­sis Klai­pė­dos kraš­te Nef­ro­lo­gi­jos sky­rius, mū­sų sva­jo­nė bu­vo mor­fo­lo­gi­nė diag­no­zė. Uro­lo­gai tuo me­tu dar mums ne­tal­ki­no, to­dėl su ko­le­ge Al­mi­na biop­si­jas prak­ti­ka­vo­mės at­lik­ti su bul­vė­mis. Bet ne­ga­liu skųs­tis, pro­fe­si­ją pa­mi­lau ir šian­dien nė ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs ki­tur“, – pa­sa­ko­jo Janina Pri­luc­kie­nė.

Pa­sie­ki­mai įspū­din­gi
M.Dir­ži­naus­kis džiau­gia­si, kad iš pen­kių li­go­ni­nė­je be­si­dar­buo­jan­čių nef­ro­lo­gų ke­tu­ri yra sen­bu­viai. Net 70 proc. per­so­na­lo dir­ba nuo li­go­ni­nės įsi­kū­ri­mo pra­džios, tai­gi dar­buo­to­jų kai­ta nė­ra di­de­lė. „Bet kar­tu no­riu pa­si­gir­ti, kad sky­riu­je tu­ri­me jau­ną nef­ro­lo­gę Kse­ni­ją Bud­rę, ku­ri yra mū­sų at­ei­tis, džiaugs­mas ir ja la­bai di­džiuo­ja­mės. Leis­ki­te pa­šmaikš­tau­ti: dėl to­kios sen­bu­vių gau­sos ne­rei­kė­tų da­ry­ti iš­va­dos, jog esa­me ap­ker­pė­ję ir su­sta­ba­rė­ję. Da­rė­me vis­ką, ką ga­lė­jo­me, se­niau, ir ly­giai taip pat el­gia­mės da­bar, į sa­vo gy­dy­mo ar­se­na­lą dieg­da­mi nau­jo­vę po nau­jo­vės“, – kal­bė­jo pui­kiai nu­si­tei­kęs sky­riaus ve­dė­jas M.Dir­ži­naus­kis, su re­tai iš kal­bos iš­nyks­tan­čia hu­mo­ro gai­de­le.
 
„Ko­man­da čia yra pui­ki. Kai vi­si to­kios ge­ros nuo­tai­kos ir drau­giš­ki, dirb­ti ma­lo­nu ir leng­va“, – šyp­so­jo­si K.Bud­rė ir pri­dū­rė, kad ne am­žius, dar­bo me­tai, o po­žiū­ris le­mia spe­cia­lis­to dar­bo ko­ky­bę ir ga­li­my­bes. „Ma­no ko­le­gų pa­vyz­dys ro­do, kad jei sri­tis įdo­mi, pa­tin­ka, ne­svar­bu, kiek me­tų pra­ei­tų, vi­suo­met no­rė­si pri­tai­ky­ti nau­jo­ves dar­be“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.
 

„Mū­sų ko­lek­ty­ve vie­ni ki­tus su­pran­ta­me iš žvilgs­nio, – sa­ko Natalija Ku­cha­re­va. – Mū­sų žmo­nės ne tik ge­rai pa­ruoš­ti. Jie nuo­lat to­bu­lė­ja, kad ati­tik­tų aukš­čiau­sius rei­ka­la­vi­mus. Esu dė­kin­ga ko­lek­ty­vui, kad tiek me­tų dir­ba­me kar­tu ir per tiek lai­ko vie­ni ki­tiems ne­at­si­bo­do­me, o at­virkš­čiai – vi­sa­da ma­lo­nu bū­ti drau­ge.“

 
Pa­ly­gi­no su Da­ni­ja
K.Bud­rė juo­kau­ja, kad yra „šiuo­lai­kiš­ka“, nes bai­gė nef­ro­lo­gi­jos re­zi­den­tū­rą, ka­dan­gi jos vy­res­ni ko­le­gos pri­si­me­na lai­kus, kuo­met uni­ver­si­te­te šios spe­cia­ly­bės ne­bu­vo. „No­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus veik­la at­spin­di vi­są šiuo­lai­ki­nio moks­lo pa­žan­gą. Ne­bu­vau li­go­ni­nės is­to­ri­jos liu­di­nin­kė, ta­čiau klau­san­tis ko­le­gų pri­si­mi­ni­mų man net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad to­kie lai­kai bu­vo. Kai at­ėjau dirb­ti į šią li­go­ni­nę, vis­kas jau bu­vo aukš­čiau­sio ir mo­der­niau­sio ly­gio: me­to­dai, ben­dra­vi­mas su pa­cien­tais, pro­ce­dū­ros, li­go­nių pri­ėmi­mas, iš­ty­ri­mas“, – var­di­jo K.Bud­rė.
 

„At­ro­do, dir­ba­me tą pa­tį per ta pa­tį, vis­ką ži­no­me, bet mū­sų sri­tis kas­dien to­bu­lė­ja, vyks­ta nuo­la­ti­nė tech­ni­nių da­ly­kų kai­ta ir net pats ne­pa­ste­bi, kaip nuo­lat įsi­sa­vi­ni nau­jas ži­nias“, – ko­men­ta­vo Almina Ka­si­liaus­kie­nė.

 
Gy­dy­to­ja pri­si­me­na, kaip su ko­le­go­mis kaž­ka­da sva­jo­jo, jog Lie­tu­vos nef­ro­lo­gi­ja ne­nu­si­leis­tų va­ka­rie­tiš­koms vals­ty­bėms. „Ten ma­tė­me į he­mo­dia­li­zės sky­rius ve­žio­ja­mus žmo­nes, kaip pa­cien­tai ke­liau­ja po pa­sau­lį ir dia­li­zuo­ja­si to­se ša­ly­se, ku­rio­se jiems yra pa­to­gu. Da­bar ir pas mus tai at­ėjo – pa­cien­tams už­tik­ri­na­mas kom­for­tas, jie mai­ti­na­mi, žiū­ri te­le­vi­zo­rių. Il­sė­tis ga­li va­žiuo­ti į Grai­ki­ją, ap­lan­ky­ti vai­kų į Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją ir dia­li­zuo­tis ten. O ir į mū­sų sky­rių dia­li­zių at­vyks­ta Lie­tu­vo­je be­si­sve­čiuo­jan­tys už­sie­nio ša­lių pi­lie­čiai. Ste­buk­las, kiek ke­lio nu­ei­ta“, – džiau­gė­si gy­dy­to­ja.
 
M.Dir­ži­naus­kis pri­si­mi­nė pa­cien­tą, ku­ris dia­li­za­vo­si Da­ni­jo­je, po to par­vy­ko į Lie­tu­vą ir grį­žo į Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nę. „Man bu­vo įdo­mūs jo at­si­lie­pi­mai apie mū­sų dar­bą. Jis tei­gė, kad Da­ni­jo­je pro­ce­dū­ros iden­tiš­kos kaip ir pas mus. Tai tik dar kar­tą pa­tvir­ti­na, kad mū­sų at­lie­ka­mos pro­ce­dū­ros ir pa­slau­gos nie­kuo ne­si­ski­ria nuo tei­kia­mų ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se“, – tvir­ti­no M.Dir­ži­naus­kis ir pri­dū­rė, kad šiam pa­cien­tui bu­vo at­lik­ta transp­lan­ta­ci­ja ir šiuo me­tu jis gy­ve­na vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.
 

Sky­riaus ve­dė­jas Mindaugas Dir­ži­naus­kis ak­cen­ta­vo, kad Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je tai­ko­mas nau­jau­sias, koks tik pri­ei­na­mas, nef­ro­lo­gi­nis gy­dy­mas. „Nau­do­ja­me vi­sas pa­kai­ti­nės inks­tų te­ra­pi­jos tech­no­lo­gi­jas, nuo 2005 me­tų vyk­do­me il­gos truk­mės pa­kai­ti­nę inks­tų te­ra­pi­ją kri­ti­nių būk­lių pa­cien­tams. Šių pro­ce­dū­rų skai­čius šiuo me­tu sie­kia ar­ti 400 per me­tus. To­kio dy­džio li­go­ni­nei kaip mū­sų tai tik­rai daug“, – sa­ko M.Dir­ži­naus­kis.

 
Vyresnioji slau­gy­to­ja N.Ku­cha­re­va dė­kin­ga gy­dy­to­jams už jų švie­čia­mą­ją veik­lą: „Kur­sus apie he­mo­dia­li­zes, inks­tų li­go­mis ser­gan­čių pa­cien­tų slau­gą mū­sų gy­dy­to­jai ve­da ne tik li­go­ni­nės slau­gy­to­joms, bet ir vi­sa­me Klai­pė­dos kraš­te. Už tai no­ri­si jiems nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti – juk tai pa­pil­do­mas dar­bo krū­vis, ku­rį jie ge­ra­no­riš­kai pri­si­i­ma. Rei­kia ruoš­tis pa­skai­toms, skir­ti tam lai­ko, ta­čiau gy­dy­to­jai no­riai mo­ko slau­gy­to­jas, pa­de­da per­so­na­lui.“
 

Gy­dy­to­ja Vi­li­ja Dei­man­ta­vi­čie­nė, dir­ban­ti nuo pir­mų­jų sky­riaus gy­va­vi­mo die­nų, net ir ne­su­skai­čiuo­ja, kiek per tuos de­šimt­me­čius įvyk­dy­ta švie­čia­mo­sios veik­los. „Ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me Lie­tu­vos nef­ro­lo­gi­jos dia­li­zės ir transp­lan­ta­ci­jos aso­cia­ci­jos vei­ko­je, il­gus me­tus už­si­ė­mė­me šei­mos gy­dy­to­jų, vi­suo­me­nės švie­ti­mu, daug sten­gė­mės, kad inks­tų li­gų diag­nos­ti­ka, ste­bė­ji­mo tak­ti­ka bū­tų kuo pla­čiau pri­ei­na­ma, – var­di­jo V.Dei­man­ta­vi­čie­nė. – Mi­ni­me Pa­sau­li­nę inks­tų die­ną, esa­me su­ren­gę daug res­pub­li­ki­nių kon­fe­ren­ci­jų. Pri­si­dė­da­mi prie me­di­ci­nos moks­lo rai­dos da­ly­va­vo­me me­di­ci­ni­nė­se kli­ni­ki­nė­se stu­di­jo­se.“

 
M.Dir­ži­naus­kis tei­gia, kad pa­pil­do­mas ga­li­my­bes to­bu­lė­ti įne­šė ir pan­de­mi­ja, šiaip jau, ži­no­ma, vi­so­ke­rio­pai ap­sun­ki­nu­si dar­bą. „Pan­de­mi­ja iš­mo­kė dar­be pa­nau­do­ti vi­sas in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, vyk­dy­ti nuo­to­li­nes kon­sul­ta­ci­jas, kas anks­čiau ne­įsi­vaiz­duo­ta. Kaip spren­di­mo bū­das, tai vi­sai ge­ra pa­gal­bi­nė prie­mo­nė, ku­ri tik­rai pa­ge­ri­no pa­cien­tams pa­slau­gų pri­ei­na­mu­mą“, – ma­no M.Dir­ži­naus­kis.
 
Ta­čiau ve­dė­jas ap­gai­les­tau­ja, kad COVID-19 jo pa­cien­tams bu­vo sun­kiai pa­ke­lia­ma li­ga. „At­vi­rai kal­bant, nef­ro­lo­gi­niai pa­cien­tai tu­ri dau­giau­siai gre­tu­ti­nių pa­to­lo­gi­jų. Pa­vyz­džiui, vie­nas pa­cien­tas jų skai­čiuo­ja apie 20. Ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, ko­kie jie dau­giap­la­niai ir su­dė­tin­gi. Sa­ky­čiau, kad šiuo po­žiū­riu on­ko­he­ma­to­lo­gi­nių ir mū­sų pa­cien­tų būklės yra pačios sun­kiau­sios. Be abe­jo, tai ap­sun­ki­na ir mū­sų dar­bą. COVID-19 mū­sų pa­cien­tams tu­rė­jo blo­gą įta­ką – iki vak­ci­nos at­si­ra­di­mo dėl šios li­gos ar jos kom­pli­ka­ci­jų mus pa­li­ko ne vie­nas pa­cien­tas. Vak­ci­nų at­si­ra­di­mas si­tu­a­ci­ją žy­miai pa­ge­ri­no – nuo ta­da ne­tu­ri­me nė vie­no mi­ru­sio“, – kon­sta­ta­vo M.Dir­ži­naus­kis.
 
Pa­cien­tai tam­pa bi­čiu­liais

Ksenija Bud­rė pa­ste­bi, kad pa­gal­ba pa­cien­tams ne­ap­si­ri­bo­ja me­di­ci­nos pa­slau­go­mis: „Žmo­nėms daž­nai pa­de­da­me ir so­cia­li­ne pras­me, pa­vyz­džiui, ko­or­di­nuo­ja­me at­vy­ki­mą į dia­li­zes. Ku­riems rei­kia tęs­ti pro­ce­dū­ras, rū­pi­na­mės tiek lo­gis­ti­ka, tiek gy­ve­ni­mo bū­do po­ky­čiais.“
 

N.Ku­cha­re­va pa­aiš­ki­na, kad Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus pa­cien­tai la­bai ski­ria­si nuo ki­tuo­se sky­riuo­se gu­lin­čių­jų, kur jie pa­pras­tai gau­na rei­ka­lin­gą me­di­ci­nos pa­slau­gą ir iš­vyks­ta. „Dia­li­zuo­ja­mi pa­cien­tai su mu­mis bū­na il­gą lai­ką. Nė­ra taip, kad žmo­gus už­da­ro du­ris, iš­ei­na, ir mes jo dau­giau ne­ma­to­me. Jis at­ei­na į sky­rių kas an­trą die­ną, to­dėl tie­siog na­tū­ra­liai už­si­mez­ga glau­dus ry­šys tarp li­go­nių ir ko­lek­ty­vo. Esa­me ta gran­dis, ku­ri pa­de­da jiems iš­sau­go­ti li­ku­sią svei­ka­tą, ne­re­tai pa­de­da­me spręs­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas. Šie žmo­nės tu­ri di­džiu­lę ne­ga­lią, jiems rei­kia so­cia­li­nės, psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos, su­si­gau­dy­ti su­dė­tin­go­je kas­die­ny­bė­je. Ne­re­tai jie iš­si­kal­ba ne tik apie svei­ka­tą, bet ir as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, su­si­bi­čiu­liau­ja­me. Vi­si dar­buo­to­jai – nuo gy­dy­to­jų iki slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jų – sten­gia­si pa­gel­bė­ti kiek ga­li ir ak­ty­viai ben­dra­dar­biau­ja“, – kal­bė­jo vyr. slau­gy­to­ja.
 
Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je tvy­ro sa­va­no­rys­tės dva­sia – jos ko­man­da ne­abe­jin­ga nu­ken­tė­ju­siems dėl ka­ro Uk­rai­no­je, o gy­dy­to­ja A.Ka­si­liaus­kie­nė jau il­gus me­tus ak­ty­vi nef­ro­lo­gi­nių pa­cien­tų aso­cia­ci­jos „Gy­vas­tis“ Klai­pė­dos sky­riaus pa­gal­bi­nin­kė. Po dar­bo va­lan­dų ji at­si­dė­da­vo do­no­rys­tės idė­jos sklai­dai. „Vi­sam tam rei­kė­jo daug lai­ko ir jė­gų, – pa­brė­žė M.Dir­ži­naus­kis. – Tai ne­pa­ma­tuo­ja­ma ir sun­kiai įver­ti­na­ma dar­bo da­lis.“
 
„Do­no­rys­tės pro­pa­ga­vi­mas – tik dar vie­na mū­sų dar­bo da­lis“, – sa­ko A.Ka­si­liaus­kie­nė ir pri­si­me­na va­lan­das pre­ky­bos cen­truo­se ar te­at­rų fo­jė, kur ban­dy­da­vo, kaip pa­ti sa­ko „gau­dy­ti“ žmo­nes, ku­rie iš­klau­sy­tų apie do­no­rys­tės svar­bą, o iš­klau­sę, pri­im­tų spren­di­mą pa­si­ra­šy­ti su­ti­ki­mą tap­ti po mir­ties or­ga­nų do­no­ru, gau­tų do­no­ro kor­te­lę.
Pa­cien­tai ge­ra­no­riš­ku­mą ir ne­for­ma­lų po­žiū­rį į dar­bą jau­čia. Net ir po transp­lan­ta­ci­jos grįž­ta ap­lan­ky­ti jiems il­gus me­tus pa­dė­ju­sių me­di­kų, ta­pu­sių bi­čiu­liais ir šei­mos na­riais. „Vi­suo­met pa­cien­tams lin­ki­me pas mus už­suk­ti. Ir svar­biau­sia – šiaip sau, o ne su rei­ka­lu“, – nu­si­šyp­so­jo Nef­ro­lo­gi­jos ir dializių sky­riaus ve­dė­jas.

---

 
Komentaras
Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės di­rek­to­rius prof. dr. Jo­nas Są­ly­ga:

- Tvir­tin­da­mas nau­jo­sios li­go­ni­nės struk­tū­rą nef­ro­lo­gi­jai sky­riau di­džiu­lį dė­me­sį, ka­dan­gi mies­te ne­bu­vo spe­cia­li­zuo­tos nef­ro­lo­gi­jos pa­gal­bos. Jau­ni žmo­nės Va­ka­rų Lie­tu­vo­je mir­da­vo nuo šian­dien vi­sai ge­rai kon­tro­liuo­ja­mos lė­ti­nės inks­tų li­gos. Ta­da daug do­mė­jau­si įran­ga, kar­tu su spe­cia­lis­tais da­ly­va­vau tarp­tau­ti­nė­je me­di­ci­nos įran­gos pa­ro­do­je. Nu­ta­rė­me, jog bū­ti­na įsi­gy­ti du dia­li­zės apa­ra­tus. Tai­gi, mū­sų nef­ro­lo­gi­jos ke­lias – nuo ne­vil­ties dėl mirš­tan­čių jau­no am­žiaus pa­cien­tų prieš 30 me­tų, iki mo­der­niau­sių gy­dy­mo me­to­dų ir vi­sa­pu­siš­kos pa­gal­bos šian­dien.
 
Mū­sų li­go­ni­nė­je ne­at­lie­ka­me tik inks­tų transp­lan­ta­ci­jų. O vi­sa ki­ta ga­li­me: tiek at­lik­ti inks­to biop­si­jas, tiek pa­ruoš­ti pa­cien­tus transp­lan­ta­ci­jai, ku­ri vė­liau at­lie­ka­ma Vil­niu­je ar­ba Kau­ne, tiek gy­dy­ti au­to­imu­ni­nes li­gas, at­lik­ti ko­ro­nog­ra­fi­jas, įsta­ty­ti sten­tus, o dia­li­zuo­ja­miems li­go­niams at­lik­ti šir­dies ope­ra­ci­jas.
Tu­ri­me stip­rią ko­man­dą, kal­bu ne tik apie gy­dy­to­jus nef­ro­lo­gus, bet ir kar­dio­lo­gus, šir­dies, krau­ja­gys­lių chi­rur­gus, ku­rie vie­ni ki­tiems yra la­bai rei­ka­lin­gi.
Mums ir pa­cien­tams pa­si­se­kė, kad il­gus me­tus sky­riui va­do­va­vo vie­na nef­ro­lo­gi­jos Klai­pė­dos kraš­te pra­di­nin­kių Ja­ni­na Pri­luc­kie­nė. Ji pa­ti nuo­la­tos do­mė­jo­si šia sri­ti­mi, bu­vo kaip ma­ma pa­cien­tams, jos pa­ska­tin­tas ko­lek­ty­vas nuo­la­tos mo­kė­si. Šian­dien sun­ku bū­tų li­go­ni­nę įsi­vaiz­duo­ti be Nef­ro­lo­gi­jos ir dia­li­zių sky­riaus. 

---

Paciento  patirtis
Kas sa­vai­tę - šim­tus ki­lo­met­rų, bet į Jū­ri­nin­kus
Da­nu­tė (69 m.) iš Kal­ti­nė­nų dia­li­zuo­ja­ma jau apie še­še­tą me­tų, iš ku­rių pas­ta­- ruo­sius tre­jus me­tus in­ten­sy­viai – 3 kar­tus per sa­vai­tę. Inks­tų pro­ble­mos mo­te­riai at­si­ra­do dar stu­di­jų me­tais, kuo­met dėl nuo­lat at­si­nau­ji­nan­čios ak­men­li­gės tek­-da­vo daž­nai ope­ruo­tis. „Pa­ša­lin­da­vo ak­me­nis, bet jie ir vėl au­go, ta­da vėl tek­da­-vo ope­ruo­ti“, – ne­si­bai­gian­čią bė­dą, ly­dė­- ju­sią nuo jau­nys­tės pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Pa­ma­žu or­ga­nas sil­po, vė­liau pri­si­dė­jo ir dia­be­tas, ku­riuo Da­nu­tė su­sir­go prieš 12 me­tų.  Da­bar da­ry­tis dia­li­zių mo­te­ris vyks­ta į Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nę, ku­ri nuo jos na­mų nu­to­lu­si net 110 ki­lo­met­rų.
 
„Esu ban­džiu­si ir pri­va­čiai, ir ki­to mies­to kli­ni­kas, man daug kas siū­lo at­lik­ti dia­li­zes kur nors ar­čiau na­mų, bet net pa­gal­vo­ti apie tai ne­no­riu – kol vy­ras ma­ne ve­ža, tol vyk­siu tik į Jū­ri­nin­kus, nes ten grįž­tu kaip į ant­rus na­mus, – tvir­ti­na Da­nu­tė.  – Jau koks pui­kus ko­lek­ty­vas, tai tie­siog ne­ran­du tin­ka­mų žo­džių api­bū­din­ti! Ne­svar­bu, koks pa­cien­tas, vi­sa­da pa­klaus: „Kaip nuo­tai­kos, kaip va­žia­vo­te, kaip šei­ma, kaip svei­ka­ta, ar vais­tų tu­rit?“. Ša­lia ma­nęs va­kar bu­vo gar­baus am­žiaus se­no­lis – ma­čiau, kaip vis pri­ei­na, tei­rau­ja­si: „Tė­vuk, ar vis­kas ge­rai?..“ Da­nu­tė pa­brė­žia, kad to­kie li­go­niai kaip ji yra „pri­riš­ti prie apa­ra­to“: „Ga­li­ma sa­ky­ti, mes pa­te­kę į fi­ni­šo tie­si­ą­ją. Bet ko­lek­ty­vas ne­lei­džia mums iš­skys­ti. Su slau­gy­to­jom juo­kau­jam, ben­drau­jam, apie šei­mas, apie vis­ką.
 
Gy­dy­to­jai vi­si iki vie­no rū­pes­tin­gi... V.Dei­man­ta­vi­čie­nė, K.Bud­rė, M.Dir­ži­naus­kis, A.Ka­si­liaus­kie­nė, J.Pri­luc­kie­nė, ku­ri tik­ra mū­sų ma­ma – nė­ra nė vie­no, ku­ris bū­tų abe­jin­gas pa­cien­tui. Jie rū­pi­na­si ne tik inks­tų li­go­mis, už­ten­ka iš­sa­- ky­ti nu­si­skun­di­mą, tuoj pa­skirs rei­ka­lin­gus ty­ri­mus, vais­tus, de­ta­liai pa­aiš­kins jų po­vei­kį. Tai šim­tu pro­cen­tų at­si­da­vę pro­fe­si­jai žmo­nės. Bū­na vi­so­kių die­nų – kar­tais leng­viau, kar­tais sun­kiau. Ta­čiau į dia­li­zes vyks­tu be men­kiau­sios įtam­pos, be bai­mės. Ži­nau, kad jei nu­va­žiuo­siu ir su pras­čiau­sia nuo­tai­ka, vi­sa­da man ją pa­kels ir vyks­tant at­ga­lios gy­ve­ni­mas ro­dy­sis jau daug švie­ses­nis“, – už­bai­gė Da­nu­tė.   

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!