Leis gydyti priverstinai
Siekiama suvienodinti dviejų teisės aktų – Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir Civilinio kodekso – nuostatas, nes pastarajame nustatyta, kad psichikos sutrikimų turinčius žmones priverstinai hospitalizuoti galima tik jų pačių sutikimu ar teismo leidimu.
 
Seimo narės Rimantė Šalaševičiūtės inicijuotomis pataisomis siūloma numatyti, kad sergantis psichikos sutrikimu žmogus priverstinai galėtų būti gydomas tais atvejais, jei yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalą ne tik savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei, bet ir turtui. Pavyzdžiui, nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų priklausomi žmonės gali sudaryti sandorius dėl nekilnojamojo turto.
 
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas Aleksandras Slatvickis atkreipė dėmesį, kad priverstinio gydymo taikymo psichikos liga sergančiam žmogui svarstymas visada yra pakankamai jautrus klausimas.
„Žmonių su psichikos sveikatos sutrikimais yra labai daug. Kai kalbama apie realią grėsmę kito žmogaus ar savo paties sveikatai ar gyvybei, kas gali pamatuoti, kada ta grėsmė yra teorinė, o kada gali pavirsti praktine? Be to, dažnai žmonės painioja realų pavojų sveikatai ir gyvybei su neteisingu elgesiu“, – pastebėjo pašnekovas.
 
Įžvelgia piktnaudžiavimo pavojų
Neaiškumų A.Slatvickis įžvelgė ir siekiant įvertinti realią grėsmę turtui. „Apie kokį pavojų kokiam turtui kalbama? Jei žmogus ruošiasi suplėšyti mano striukę, kuri yra mano turtas, į gabalus, ar tokį žmogų jau reikia hospitalizuoti, ar pakaks tik policininkų įsikišimo, žmogaus sutramdymo ir nukreipimo konsultacijai? Visur turi būti ribos, nes kitu atveju kyla piktnaudžiavimo pavojus. Kiti sakys, štai, jis „psichas“, guldykit jį“, – svarstė pašnekovas.
 
Vis dėlto, jo teigimu, tokie atvejai, kada pacientas gydomas priverstinai, pasitaiko pakankamai retai. „Nefiksuojame jų, bet mūsų įstaigoje gal iki 10 atvejų per metus ir buvo. Tai pakankamai nedaug, – pastebėjo psichiatras. – Jei jau neišeina apsieiti be priverstinio gydymo, jo taikymas turi būti labai apgalvotas, kryptingas, viskas labai aiškiai teisiškai reglamentuota.“
 
Lieka daug neaiškumų
Tai, kad priverstinis gydymas yra kraštutinis veiksmas ir taikomas išmėginus visus kitus savanoriško gydymo metodus, pabrėžė ir Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovas doc. dr. Alvydas Navickas.
 
„Be abejo, kad Civiliniame kodekse ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nurodytos priverstinės hospitalizacijos ir gydymo aplinkybės turi būti vienodos. Dabar šį gydymą skiria teismas. Pirmą kartą įprasta šio gydymo trukmė yra mėnuo, o vėliau teismas dar gali pratęsti 6 mėnesiams. Priverstinį gydymą žmonėms su priklausomybėmis buvo galima taikyti ir anksčiau, tačiau tai buvo reta praktika, pavyzdžiui, kai žmogus mėgindavo nusižudyti vaistais ar pasikarti, ar nušokti nuo tilto ir panašiai. Taip pat susirgus psichoze ir tapus psichomotoriškai sujaudintais, agresyviais, keliantiems pavojų sau ir aplinkiniams. Smurto atvejai dažniausiai buvo policijos kompetencijoje, nors tai galėjo būti priklausomybės alkoholiui pasekmė, pvz., alkoholinio pavydo kliedesio metu“, – komentavo jis.
 
Tačiau pašnekovas pabrėžė, kad visa tai – tik aisbergo viršūnė. „Kalbant apie priklausomybių gydymą savanoriškas gydymas nėra daugeliui žmonių prieinamas ir tinkamas. Dabar vykstanti reforma kol kas nėra baigta ir neaišku, kiek bus prieinama žmonėms su priklausomybėmis ateityje. Didžioji dalis žmonių su priklausomybėmis ir jų aplinkiniai lieka be pagalbos. Taip yra dėl to, kad nors teisiškai yra priverstinio gydymo galimybė, tačiau praktiškai nėra aišku, kokias paslaugas ir kur sveikatos priežiūros specialistai turėtų teikti,“ – sakė A.Navickas.
 
Nėra sąlygų gydyti?
Pasak Lietuvos psichiatrų asociacijos vadovo, didžiausia problema ta, kur organizuoti tinkamą priverstinį sergančiųjų priklausomybėmis gydymą – ar specializuotose įstaigose, ar psichiatrijos skyriuose? Priklausomybės ligų centrai kratosi tokių ligonių, nes sako neturintys tinkamai paruošto personalo, negalintys užtikrinti priežiūros visą parą.
 
„Tada lieka psichiatrinės ligoninės. Tačiau daugelyje jų nėra specialių skyrių tokiems pacientams. Jie yra gydomi kartu su visai kitomis ligomis sergančiais žmonėmis. Tai labai apsunkina kokybiškos ir saugios pagalbos teikimą pacientams. Šiuo metu priklausomybių gydymas psichiatrijos ligoninėse yra galimas tik detoksikacija ir galima skirti keletą psichologo konsultacijų bei rekomenduoti medikamentinį gydymą. Šiuolaikiško gydymo elgesio terapija ir kitų psichosocialinės reabilitacijos metodų organizuoti neįmanoma, ypač priverstinai gydomiems pacientams. Mėnesio gydymui ligonių kasos skiria 697 eurų, t. y. apie 23 eurus dienai: gyvenimas, maitinimas, priežiūra, gydymas ir kt. Tai visiškas bankrotas. Palyginimui, Vakarų ES šalyse gydymui skiriama per tūkstantį eurų parai, t. y. mėnesiui – 30 tūkst. eurų“, – lygino A.Navickas ir pridūrė, kad psichiatrų bendruomenė laukia iš SAM priverstinio gydymo rekomendacijų, algoritmų.

---

 
Komentaras
VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentė Nijolė Goštautaitė Midttun:

- Gerai, kad teisinio reglamentavimo suvienodinimo siekiama ne teikiant pavienes pataisas, bet sistemingai atnaujinant visą Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. Kaip pataisos paveiks gydymo prieinamumą arba žmogaus teises, bus galima įvertinti tik pamačius realų pataisų projektą.
Visgi veiksmingai gydyti priklausomus asmenis šiandien trukdo ne įstatymų stoka, bet tai, kad dalis paslaugų yra mokamos, kai kuriose vietovėse neprieinamos. Neveiksminga nedarbingumo pažymėjimų tvarka. Gydymo prieinamumą menkina ir riboti žmogiškieji ištekliai. Priklausomybės ligų centruose beveik nuolat yra neužimtų darbo vietų, vis sunkiau rasti žmonių, dirbančių sunkų darbą už itin mažus šiandienos atlyginimus. Be to, prieš plečiant priverstinio gydymo institutą, reikėtų pasistengti geriau išnaudoti savanoriško ir gydymo pagal įpareigojimą galimybes.

Planuojant priverstinio gydymo indikacijų išplėtimą visada būtina įvertinti ir iš to kylančias rizikas. Pavyzdžiui, kaip bus pranešama arba sprendžiama, kokie asmens veiksmai kelia grėsmę turtui? Ar rizikinga investicija – yra tokia grėsmė? Ar apie tokias grėsmes galės pranešti artimieji ar ir verslo partneriai? Ne mažiau svarbu kaip gydymo prieinamumo išplėtimas atsilieps paslaugų apimčiai. Ar tikrai biudžete numatyta pakankamas finansavimas šių paslaugų apimties didėjimui? Daug klausimų, į kuriuos kol kas neturime atsakymų. Yra ir didesnė stigmos rizika, kai spaudoje atsiras diskusijų dėl įvykusių priverstinių hospitalizacijų, galimo piktnaudžiavimo atvejų.