Prasilenkiantys įstatymai
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, Šešėlinės vyriausybės sveikatos apsaugos ministras Antanas Matulas pasipiktinęs sveikatos apsaugos ministro V.P.Andriukaičio sprendimu, sutrumpinti valstybės lėšomis finansuojamą paliatyvios slaugos terminą – ne ilgiau kaip iki dviejų mėnesių.  Anot A.Matulo, tokiu įstatymu ministras tarsi leido suprasti, kad sunkus ligonis privaloma tvarka turi mirti per du mėnesius.
„Tai visiškai nelogiškas, nejautrus ministro sprendimas. Daugelis mūsų esame susidūrę su sunkios būklės ligoniais ir suprantame, kad juos slaugyti tenka kartais net metų metus. Mokamos paslaugos labai brangiai kainuoja, todėl valstybė, kompensuodama šią paslaugą pagal poreikį, gerokai palengvina su tokiais ligoniais susidūrusių artimųjų moralinę ir finansinę naštą, o sunkiems ligoniams garantuoja kokybišką sveikatos priežiūrą“, – sakė A.Matulas.
Pasak V.P.Andriukaičio, nuo 2007 m. galiojantis daug metų ruoštas Paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiesiems ir vaikams teikimo tvarkos aprašas buvo svarbus žingsnis, užtikrinantis tokios pagalbos teikimą. „Dar visai neseniai barė ministeriją dėl to, kad vienas žmogus ligoninėje gali praleisti kelerius metus, taip švaistant PSDF lėšas, – primena V.P.Andriukaitis. – Taip, piktnaudžiavimams kelią užkirsime, tačiau akivaizdu, kad dabartiniai įsakymų pakeitimai negarantuoja, jog sunkių būklių pacientai gautų paliatyviąją pagalbą tiek, kiek reikia, o piktnaudžiauti ja neliktų galimybių“, - pripažįsta ministras.
 
Neatsižvelgia į pastabas
„Tiems, kurie parengė šį įsakymą, ir tam, kas jį pasirašė, reikia psichiatro konsultacijos. Mes, valdybos nariai, praėjusios savaitės pabaigoje parašėme laišką sveikatos apsaugos ministrui V.P.Andriukaičiui, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei Dangutei Mikutienei ir Valstybinės ligonių kasos vadovui Algiui Sasnauskui. Tame laiške paprašėme nurodyti, kur siųsti ligonį, jeigu jis nenumirė per 60 dienų. O kur dėti į komą nugrimzdusį ir ilgiau, nei įsakyme nurodyta, gulintį žmogų? Ir paskirtai, kalbant apie paliatyvią slaugą yra išties nemažai taisytinų dalykų, kuriuos reikia spręsti šiandien, kad galėtume užtikrinti efektyvias ir žmogui naudingas paslaugas. Bet dažnai į mūsų pastabas nė neatsižvelgiama“, - teigia Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas prof. Arvydas Šeškevičius.
Ministro manymu, ambulatorinę ir dienos stacionarų paliatyviąją pagalbą turėjęs skatinti įsakymas Lietuvoje dar pernelyg ankstyvas. Tačiau kol kas tikina, kad paliatyviąją pagalbą gaus visi, kam jos reikia ir tiek, kiek reikia.

---

Komentaras
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė:

- Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į įkainio padidinimą – tai esminis dalykas. Įvykdyti visus reikalavimus, kurie paliatyviosios slaugos normoje numatyti, to įkainio nepakanka. Trūksta net darbo apmokėjimui pagal esamus krūvius. Dabar įkainis yra 136 litai už parą.
Pagal reikalavimus turi būti psichologas, slaugytoja, slaugytojos padėjėja, socialinis darbuotojas, reikia ir įvairių slaugos priemonių. Turbūt sutiksite, kad įgyvendinti visa tai pagal dabartinį įkainį praktiškai neįmanoma. Gerai, kad pas mus ligoninėje psichologas ir dvasininkai dirba savanoriškai.
Pernai pateikėme skaičiavimus, kurie aiškiai parodė, kad pagal dabartinį įkainį kaštai paslaugų gerokai didesnis.
Kad užtikrintume efektyvų funkcionavimą visų pirma reikia didinti lovų skaičių. Dar nuo seno galioja jog 100 tūkst. gyventojų skirtos 6 paliatyviosios slaugos lovos. Ir atšauktame įstatyme paliktas tas pats skaičius. Įvertinus dabartinį onkologinių susirgimų skaičių ir tendencijas lovų reikia daugiau. To prašėme ir prieš metus, deja.
Kitas dalykas, kuris dažnai nutylimas, kad pacientai papuolę į paliatyvią slaugą, stipriai pablogėjus sveikatai negali tikėtis aktyvaus gydymo, nes tokių paslaugų negalime teikti. Išeina morališkai dviprasmiška situacija. Tarkim, žmogui yra inkstų nepakankamumas, jam reikalinga dializė, bet jis guli paliatyvios slaugos skyriuje ir šių paslaugų jam negalime suteikti. Manau, kad situacija vertėtų pakeisti. Gal įvesti į paliatyvią slaugą aktyvaus gydymo elementus? Juk mes visi davėm Hipokrato priesaiką ir jaučiame moralinė atsakomybę prieš žmogų.
Paliatyvi slauga turi būti taikoma neribotai, taip kaip pasaulyje, neperžengiant žmogiškumo ribų. Ir valstybė galėtų leisti tiek palengvinti kančias, tiek ir oriai numirti. Taupymas prasilenkia su logika ir žmogiškumu. Gal laikas pagalvoti apie tai, jog reikia diferencijuoti palaikomojo gydymo ir paliatyvios slaugos paslaugas. Žinoma, norint taupyti, galima priimti politiškai nepopuliarių, tačiau naudingų sprendimų. Pavyzdžiui, senatvinėmis demencijomis sergantieji pacientai už gyvenimą ir maitinimą slaugos ligoninėje skirtų dalį savo pensijos. Manau, tokias galimybes vertėtų apsvarstyti, jei jau kalbame apie taupymą.
Nekaltinu ministro, jis negali įsigilinti į visas peripetijas, bet patarėjai arba specialistai, kurie ruošia šį įstatymą, jei nežino visų giluminių dalykų, juk galėtų pasitarti su slaugos specialistais.
 
Politiko nuomonė
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Alma Monkauskaitė:

- Daug problemų išsispręstų, jei atsirastų daugiau pinigų, bet kadangi jų yra tiek, kiek yra, reikia kaip nors spręsti susiklosčiusią situaciją. Reikėtų, manau, šią sritį plėsti atsižvelgiant į tai, kad ir visuomenė sensta ir vis daugiau žmonių ne tik pagyvenusių bet ir jaunų prireikia tokios pagalbos. Rajoninės ligoninės dažnai skundžiasi jog joms sunku išsilaikyti, todėl manau, kad paliatyvios slaugos skyriai joms tikrai būtų išeitis. Žinoma, finansavimas ne paskutinėje vietoje, reikia atrasti efektyvius ir veiksmingus būdus, tartis su specialistais ir išklausyti visas puses.