- Kiek dar žalos gali pridaryti kiaulių maras? Ar galima manyti, kad kiaulininkystei Lietuvoje lemta išnykti? 
- Afrikinio kiaulių maro situacija regione labai grėsminga, todėl esame priversti imtis vis griežtesnių kontrolės ir prevencijos priemonių. Kai kurie sprendimai iš tiesų sunkūs, skausmingi, ypač smulkiesiems ūkininkams. Tačiau kito kelio neturime, liga juk irgi nesirenka. Kiaulininkystės sektoriui dabar ypač sunkus laikotarpis. Kita vertus, jis moko, kad biologinių apsaugos priemonių būtina laikytis ypač griežtai, kad apribojimai ir sankcijos – ne biurokratų „išsigalvojimai“, o būtinos, priverstinės priemonės – vienintelis būdas sustabdyti užkrato plitimą. Nemanau, kad dėl maro kiaulininkystės sektorius Lietuvoje išnyks, tačiau akivaizdu, kad jis turės pasikeisti iš esmės.

- Jei vis dėlto kiaulių maras toliau plėsis, kuo galima pakeisti kiaulininkystę, turint omenyje ir tai, kad kiaulienos kaina, palyginti su kitos mėsos, yra nedidelė?
- Tikiuosi, kad ūkininkai šią negandą įvertins kaip galimybę ir atsigręš į kitų ūkinių gyvulių, pavyzdžiui, avių ar paukščių auginimą. Tarkime, aviena dabar gana brangi mėsa, galbūt didesnė pasiūla šią mėsą leistų atpiginti, o mūsų vartotojai tikrai būtų patenkinti turėdami įvairesnį pasirinkimą.

- Šiemet jūsų iniciatyva buvo pradėtas maitinimo įstaigų reitingavimas pagal puodelių sistemą. Kodėl kilo tokia mintis ir kaip vertinate rezultatus?
- Jau kelerius metus - tai viena sudėtingiausių sričių, kurioje nustatome nemažai pažeidimų, o ir vartotojų skundų sulaukiame daugiausia. Reitingavimo sistemą nutarėme įdiegti kaip motyvavimo priemonę, skatinančią sąžiningą ir į kokybę investuojantį verslą, o tuos, kas nevisiškai gerai tvarkosi, verčiančią pasitempti. Reikia pasakyti, kad iš 28 ES valstybių tik 6 turi įdiegusios panašias įmonių vertinimo sistemas, pavyzdžiui, Danija, Anglija, Suomija, Olandija ar Belgija. Visų šių valstybių patirtis rodo, kad viešai skelbiamais valstybinės kontrolės rezultatais paremta įmonių vertinimo sistema yra labai veiksminga. Lietuvoje sistema dar tik įgauna pagreitį: įvertinta dar gana nedaug įmonių, vartotojai taip pat dar ne visuomet žino ir atkreipia dėmesį į „puodelių“ lipduką ant kavinės durų. Viskam reikia laiko, bet ir pirmieji rezultatai rodo, kad sistema efektyvi. Verslininkai stengiasi pasitempti ir gauti kuo aukštesnį vertinimo balą. Juk jiems tai gera reklama.
 
- Jūsų vadovaujama tarnyba nemažai dėmesio skiria ir mokinių mitybai. Kalbate ne tik apie maisto saugą, bet vykdote ir švietėjišką veiklą. Ar ji turėtų būti jūsų tarnybos „galvos skausmas“? Juk tiek mokyklose, tiek darželiuose dirba visuomenės sveikatos specialistės, kurios ir atsakingos už šią sritį? 
- Šis klausimas pernelyg svarbus, kad turėtume dalintis atsakomybėmis. Tai tiek mūsų, tiek ir visuomenės sveikatos specialistų, tiek ir kitų atsakingų institucijų atsakomybė. Tarnybos specialistai nuolat kontroliuoja, kad vaikų maitinimui būtų naudojami tinkami produktai, kad maistas būtų ruošiamas laikantis numatytų receptūrų. Jei matome, kad galime padėti, patarti, kaip geriau organizuoti vaikų maitinimą mokyklose ar darželiuose, negalime nusišalinti, tardami, kad tai galbūt ne mūsų atsakomybė. Kaip tik todėl šiais metais Švietimo skyriams paruošėme rekomendacijas, kuriomis vadovaujantis, galima pasiekti, kad moksleivių maitinimas būtų organizuojamas ne pagal mažiausios kainos, o pagal kokybės kriterijus.

- Kelerius metus kartojote, jog lietuviai galėtų maitintis sveikai ir vertingai, bet tingi... Ar situacija keičiasi? 
- Manau, kad padėtis po truputį keičiasi. Vartotojai vis dažniau reikalauja ne tik geros kainos, bet ieško išskirtinės kokybės, sveikatai palankių produktų. Po truputį persiorientuoti verčiama visa rinka. Šios tendencijos džiugina. Kol kas žengiame pirmuosius žingsnius, bet tikiu, kad su laiku tai taps visos visuomenės gyvenimo dalimi.
Kol statistinis Lietuvos pirkėjas, rinkdamasis pirkinių krepšį, pirmenybę teiks pigiausiai prekei ir rūpinsis įpirkti kaip galima daugiau, bet ne kokybiškų, sveikatai palankių maisto produktų, tol matysime nuolat blogėjančią gyventojų sveikatos statistiką, antsvorio problemas, kraujagyslių ligų augimą.

- Vis garsiau kalbama, jog veterinarijos specialistai nevažiuoja dirbti į rajonus. Kyla problema, kad po kelerių metų jų ten iš viso neliks. Kadangi esate LSMU Tarybos pirmininkas, tikriausiai turite minčių, kaip jaunimą privilioti į rajonus?
- Apie šią problemą kalbu jau ne vienerius metus. Ne tik kaip Tarnybos vadovas ar LSMU Tarybos pirmininkas, šis klausimas man svarbus visų pirma kaip veterinarijos gydytojui. Drauge su daugeliu kolegų – veterinarijos gydytojų, profesijos patriotų, - ne vienerius metus nuolat raginame savivaldybių administracijas ieškoti priemonių, kurios padėtų pritraukti į regionus jaunus specialistus. Džiugu, kad vis daugiau savivaldybių imasi spręsti situaciją: steigia stipendijas veterinarijos studentams, siūlo pagalbą jauniems specialistams. Neįsivaizduoju, kaip galima tikėtis, kad kaime atsigautų ir imtų klestėti produktų gamyba, gyvulininkystė, jei ten nebus specialistų, užtikrinančių ūkinių gyvūnų sveikatą ir gerovę, o kartu ir produktyvumą. Todėl iš tiesų labai reikalingą sprendimą priėmė Žemės ūkio ministerija, numačiusi galimybes jauniems specialistams, besiverčiantiems privataus veterinarijos gydytojo praktika kaime, gauti paramą per specializuotas Kaimo plėtros programos priemones. Norint, kad veterinaro specialybė būtų patraukli jaunimui, būtina keisti požiūrį ir į studijas, mokymo organizavimą. Labai sveikintina LSMU Veterinarijos akademijos iniciatyva numatyti trejų metų veterinarijos gydytojų rezidentūrą, kurią studijas baigę specialistai atliktų konkrečiuose regionuose, už šią veiklą gautų stipendiją.

- Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai vadovausite dar ketverius metus. Kurios sritys bus prioritetinės?
- Žmonių sveikata plačiąja prasme – svarbiausias prioritetas. Tad ne tik nuolat kontroliuojame gamintojus ir prekybininkus, kad vartotojus pasiektų saugūs produktai, bet ir daug dėmesio skiriame jų švietimui apie maistinę produktų vertę, protingą maisto produktų pasirinkimą, sveikos mitybos įpročių formavimą. Nemažiau svarbu ir pagerinti viešojo maitinimo įmonių veiklą. Plėtosime šių įmonių reitingavimo sistemą. Be to planuojame įtvirtinti nuostatą, kad skaitydamas meniu, vartotojas matytų, kurie patiekalai pagaminti šviežiai, o kurie – iš užšaldytų pusgaminių. Gyvūnų gerovė ir sveikata taip pat tiesiogiai lemia, kaip jaučiamės, turi įtakos Lietuvos ekonomikai. Jeigu atsirastų nors viena vadinamoji A grupės užkrečiamoji liga, apie maisto produktų eksportą negalėtų būti nė kalbos. Tuo tarpu dabar Lietuvos maisto produktų gamintojai gali eksportuoti į daugiau kaip 140 šalių. Žinoma, naujų eksporto rinkų paieška taip pat dar ne vienerius metus bus prioritetinė sritis.
 
Dosjė
2001–2008 m. – Nacionalinės veterinarijos laboratorijos direktorius.
2008-07-01–2010-10-04 Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktorius.
Nuo 2010-10-04 eina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus–LR vyriausiojo valstybinio veterinarijos inspektoriaus pareigas.
Vadovavo Tarptautinio epizootijų biuro (Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos) šalių maisto saugos ir veterinarinės kontrolės sistemų analizės misijoms Indijoje, Tadžikistane, Bulgarijoje, Kirgizijoje, Mongolijoje, Kazachijoje ir kitose šalyse.
Pasaulio gyvūnų sveikatos - Tarptautinio epizootijų biuro veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Tarybos pirmininkas.
 
Tarp kitko
Netrukus turėtų paaiškėti, ar Europos Sąjunga sutiktų kompensuoti Lietuvai 100 proc. išlaidų, kovojant su afrikiniu kiaulių maru. Veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius ir žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė neformalioje žemės ūkio ministrų taryboje Liuksemburge pirmadienį išsakė šalies prašymą kompensuoti išlaidas.
Nuo 2013 metų kovai su maru jau išleista apie 6,6 mln. eurų (apie 22,8 mln. litų), o Europos Sąjunga yra padengusi 1,837 mln. eurų (apie 6,35 mln. litų). Lietuva prašo, kad būtų padengtos visos išlaidos, nes šalis yra buferinė valstybė.
Pernai vasarą marą nustačius Baltarusijoje, šių metų pradžioje jis išplito Lietuvoje ir Lenkijoje, birželį - Latvijoje, o rugsėjį - Estijoje.