Instituto stiprybė
NVI ištakos siekia 1931-ųjų gruodį, kuomet profesoriaus K.Pelčaro iniciatyva buvo įkurta onkologijos ligoninė ir institutas Vilniuje. Tuomet naujoje gydymo įstaigoje buvo dvylika lovų. Dabar instituto klinikoje kasmet gydoma apie 12 tūkst. pacientų, atliekama daugiau nei 6 tūkst. operacijų dėl vėžio, o konsultacinėje poliklinikoje apsilanko apie 120 tūkst. pacientų.
 

„Tai - vienintelis mokslo institutas šalyje, gydantis vėžį ir vienintelė gydymo įstaiga, į aukštus prioritetus iškėlusi klinikos mokslinę veiklą. Esame vienintelis Europos vėžio institutų organizacijos akredituotas vėžio centras Lietuvoje, įpareigotas puoselėti aukščiausius tarptautinius standartus, vienintelis vėžio gydymo ir tyrimų centras, jau devyniasdešimt metų veikiantis Lietuvoje“, - renginio dieną kalbėjo NVI vadovė prof. Sonata Jarmalaitė.

 
Profesorė akcentavo, jog šimtmečio link NVI žengia itin svarbiu laikotarpiu, kai Europa kyla į naują kovos su vėžiu etapą – misiją, kurios tikslas sukurti Europoje vieningą vėžio kontrolės sistemą ir padaryti reikšmingą šuolį, išsaugojant žmonių gyvybes.
„Esame, kad kilnioje kovos su vėžiu misijoje neštume šalies lyderystės vėliavą, kad būtume priešaky su šia liga kovodami naujausių mokslo laimėjimų ginklu. Pagarba istoriniam paveldui, nuoseklioms ne vienos kartos profesorių pastangoms puoselėti klinikinės onkologijos ir mokslo vienovę, žinių ir tradicijų perimamumas, jūsų, mieli kolegos, išskirtinė kompetencija ir bendras darbas šį institutą daro stiprų ir išskirtinį“, - renginio metu kalbėjo prof. S.Jarmalaitė.

Profesorė padėkojo Instituto dalininkėms – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai bei Sveikatos apsaugos ministerijai, vertinančioms įstaigos unikalumą ir reikšmę šaliai, bei Vilniaus universitetui – už visapusišką paramą ir ateities bendrystės viziją. Savo ruožtu renginyje dalyvavęs VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pridūrė, jog Universitetą ir Nacionalinį vėžio institutą sieja daugelis projektų.
„Instituto ir Universiteto padaliniai aktyviai bei  produktyviai bendradarbiauja onkologijos mokslo srityje, plėtodami vėžio epigenetikos, genomikos, molekulinės diagnostikos, biomedicininės fizikos, kitas kryptis. Instituto mokslininkai yra aktyviai įsitraukę į VU vykdomas studijų veiklas: dėsto magistrantūros ir doktorantūros programose, nemažai VU bakalaurantų ir magistrantų Instituto mokslo centro laboratorijose rengia baigiamuosius darbus, o doktorantai – mokslo projektus, vadovaujami Instituto mokslininkų“, - sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
 
„Universiteto plėtrą siejame visų pirma su įvairaus lygio partnerysčių plėtojimu. Nacionalinio lygmens ligoninės neabejotinai priklauso šiai grupei, todėl šiuo metu įsitraukėme į procesą, siekdami tapti Instituto dalininkais. Esu įsitikinęs, kad VU dalyvavimas dar labiau sustiprins Instituto lygį, o Universitetas galės dar geriau nei iki šiol panaudoti Instituto bazę studijoms ir mokslui“, - kalbėjo prof. R.Petrauskas.
 
Medicininė praktika siekia LDK laikus
VU rektorius R.Petrauskas taip pat pažymėjo, jog Vilniuje medicininė praktika paliudyta nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų, kuomet valdovas iš aplinkinių šalių kviesdavosi medikus. Daugiau žinių apie tokius medikus esama iš XVI a.

„Nors Medicinos fakultetas priklausė klasikinei keturių fakultetų struktūrai, jėzuitiškame Vilniaus universitete ilgą laiką Medicinos fakulteto nebuvo. Jėzuitų akademija turėjo tam tikrų, fragmentuotų sąlyčio taškų su to meto medicinos žiniomis. Jų dalis kaip tam tikras pasaulio pažinimo būdas integruotai buvo pateikiamas kai kuriuose dėstomuose dalykuose. Taip pat šalia akademijos, dabartinio VU ansamblio Spaustuvės kieme, nuolatos veikė vaistinė, kuri vienu metu buvo didžiausia visoje LDK teritorijoje ir kurioje buvo ruošiami nauji vaistininkai“, - pasakojo prof. R.Petrauskas.

 
Pasak jo, profesionalus medicinos dėstymas Universitete atsiradęs tik XVIII a. pabaigoje. 1781 m. įsteigta Medicinos kolegija, o pirmaisiais profesoriais tapo italas Steponas Laurynas Bizijas ir prancūzai Mykolas Renjė ir Jokūbas Briotė.
„Per metus fakultete susiformavo tokių specialybių kaip anatomijos ir medicinos teorijos, chirurgijos ir akušerijos, operacinės chirurgijos ir anatomijos dėstymas. Rūpintasi ir klinikinės bazės steigimu, prijungiant prie Universiteto kelias špitoles. Tiesa, iš pradžių studentų gausėjo lėtai, teko įtikinėti kvalifikaciją kelti net miesto barzdaskučius. Visgi profesijos prestižas greitai kilo, o 1785 m. jau buvo apginta pirma medicinos disertacija“, - istoriniais faktais dalijosi VU rektorius.
 
Universitetas buvo viešojo gyvenimo dalis, tad dar 1770 m. S.L.Bizijas atliko pirmą viešą lavono skrodimą Vilniuje. Medicinos mokymas trukdavo penkerius metus, po to – dar metų praktika ligoninėje.
Naujasis medicinos raidos etapas Vilniuje susijęs su Juozapo Franko veikla. 1811 m. pasirodė J.Franko veikalas „Praktiški medicinos patarimai“, kuris buvo to meto vidaus ligų enciklopedija ir jame aprašytas įvairių organų vėžys.
„Geros struktūros ir aukšto profesinio lygio Vilniaus medikų mokykla XIX a. dominavo Rusijos imperijoje. Kas penktas Rusijos imperijos gydytojas buvo studijavęs Vilniuje“, - pridūrė VU rektorius.
 
Onkologijos mokslo raida Lietuvoje taip pat datuojama XVIII a. pabaigoje. Tuo metu Vakarų Europoje pradėtos sėkmingos auglių šalinimo operacijos.
„LDK teritorijoje pirmąją sėkmingą krūties auglio operaciją atliko privatus Radvilų Nesvyžiaus dvaro chirurgas Frydrichas Liudvikas Oehme, darbą gavęs Universiteto profesoriaus S.L.Bizijaus rekomendacijos dėka. 1779 m. buvo išspausdintas ir jo straipsnis apie krūties vėžio gydymą. Rašydamas apie krūties auglio pašalinimo operaciją chirurgas teigia, kad jo pacientė visiškai pagijo. Toliau pastebi, kaip sunku įtikinti žmones, sergančius tokiomis ligomis, kad jiems būtina chirurginė intervencija. Sergantieji dažniau renkasi baisius skausmus kentėti, nei pasitiki chirurgų operacijomis. Dėl šios priežasties jis nutaręs visą šį atvejį smulkiai aprašyti ir viešai išspausdinti, tuo siekdamas padėti ir kolegomis bei didinti visuomenės pasitikėjimą chirurgais“, - pasakojo prof. R.Petrauskas.


 
Tragiškas likimas
XIX a. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, vėliau Medicinos-chirurgijos akademijos mokslininkai domėjosi onkologinėmis problemomis ir užėmė šioje srityje vieną pirmųjų vietų Europoje. Pažangieji Lietuvos profesoriai Pranas Mažylis, Vladas Kuzma, Vytautas Girdzijauskas ir kiti suprato, kad šiai problemai spręsti būtina įkurti vadovaujančią įstaigą – onkologijos institutą. Lietuvos universitete Kaune onkologija buvo integruota į teorines ir klinikines disciplinas, prof. V. Kuzma rengė Lietuvos onkologijos instituto viziją. Vilniuje 1931 m. balandžio 23 d. Stepono Batoro universiteto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vedėjo prof. Kazimiero Pelčaro pastangomis buvo sušauktas Kovos su vėžiu komiteto steigiamasis posėdis, kuriame buvo pasiūlyta steigti Draugiją kovai su vėžio liga.
 
Šiame posėdyje patvirtinti Komiteto nuostatai ir numatytos darbo gairės, tarp kurių numatyta rinkti lėšas institutui kovai su vėžio liga kurti. Praėjus pusei metų po minėto Komiteto posėdžio, 1931 m. gruodžio 1 d. pradėjo veikti ligoninė ir institutas, kurį nuo 1934 m. Kovos su vėžiu komiteto sprendimu imta vadinti Vilniaus kovos su navikais tyrimo-gydymo institutu. Įstaigoje buvo 12 lovų, klinikinių tyrimų laboratorija, ambulatorija ir kanceliarija. Buvo atliekami ir mokslo tiriamieji darbai. Kai kurie jų buvo atliekami Vilniaus universiteto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedroje. Prof. K.Pelčaras su mokiniu Mykolu Kučarovu tyrinėjo kefalino vartojimo terapijoje teorinius pagrindus bei analizavo navikinės patologijos charakteristikas. Institutas veikė iki 1941 m. (vokiečių okupacijos laikotarpiu reorganizuotas į ligoninę, atimtos patalpos, buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą.) Tragiškai nutrūko ir prof. Kazimiero Pelčaro gyvybė – 1943 m. lapkričio 18 d. vokiečiai jį sušaudė kaip įkaitą, keršydami už antifašistų organizuotus veiksmus Vilniuje.

Nepriklausomybės akto signataras Česlavas Okinčicas savo kalboje akcentavo, kad prof. K. Pelčaras buvo kviestas dirbti didžiausiuose pasaulyje vėžio centruose.
„Prof. Kazimieras Pelčaras, Nacionalinio vėžio instituto pradininkas, buvo pasaulyje žinomas onkologas, Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius, nuoseklus kovotojas kryžiaus žygyje prieš vėžį ir pirmojo onkologijos centro Vilniuje įkūrėjas. Jis buvo kviestas dirbti didžiausiuose pasaulyje vėžio centruose. Jam buvo siūlyta išvykti į Londoną, Romą, Niujorką bei galimybė ten plėtoti mokslinę veiklą. Jis atsisakė. Visam laikui pasiliko mylimame Vilniuje. Viename iš masinių kapų Paneriuose“, – renginyje kalbėjo Č.Okinčicas.
 
Pasak Nepriklausomybės akto signataro, iniciatyva įamžinti prof. K.Pelčaro vardą Nacionalinio vėžio institute kilo NVI gydytojai Kristinai Rotkevič, tačiau svečias padėkų negailėjo visai NVI mokslo tarybos nutarimu sudarytai laikinajai darbo grupei, jos pirmininkui Onkourologijos skyriaus vedėjui dr. Albertui Uliui. Svečias džiaugėsi, kad jau dvejus metus buvo skiriamos K.Pelčaro vardo stipendijos. Liko įgyvendinti dar vieną idėją  – įrengti prof. K.Pelčaro vardo skverą.

---

 
Viena renginio viešnių – pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė – sveikindama susirinkusius pabrėžė pagarbą medikams ir mokslininkams.
„Esu laiminga, galėdama pasveikinti čia susirinkusią bendruomenę. Jūs kasdien padedate žmonėms kovoti už gyvenimą. Mokslo ir medicinos pažanga kiekvienais metais suteikia vis daugiau galimybių įveikti pačias klastingiausias ligos formas. Ir Jūs prisidedate prie šios mokslo pažangos. Lietuva gali didžiuotis savo medikais ir mokslininkais, tradicijų tąsa ir inovacijomis“, – sakė pirmoji ponia.



D.Nausėdienė taip pat pabrėžė, kad už žinias ne mažiau svarbu ir medicinos darbuotojų žmogiškumas bei šiluma.
„Medikas yra ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Tik Jūs žinote, kiek iš tiesų dvasinės ir fizinės sveikatos bei jėgų kainuoja naktiniai budėjimai, kova už gyvybę. Kaip dažnai apima nuovargis ir neviltis. Nuoširdžiai linkiu Jums sveikatos ir ištvermės, artimųjų supratimo ir kuo dažniau matyti išvykstančių pasveikusių žmonių šypsenas“, – medikų bendruomenei linkėjo pirmoji ponia.
Pirmoji ponia taip pat pasidžiaugė, kad prisimenama iškili garsaus tarpukario gydytojo ir mokslininko K.Pelčaro asmenybė. 

---

 
Dėl epidemiologinės situacijos negalėjusi dalyvauti pirmoji Lenkijos ponia Agata Kornhauser–Duda atsiuntė laišką, kurį perskaitė Lenkijos Respublikos ambasadorė J.E. Urszula Doroszewska.



„Mano šalyje prof. Kazimiero Pelčaro asmenybė yra gerai žinoma, jis suvaidino pagrindinį vaidmenį plėtojant onkologijos mokslą prieškario metu. Jo vaisingą darbą kovojant su vėžiu nutraukė egzekucija, o jo palaikai ilsisi Paneriuose prie Vilniaus“, – rašė p. A.Kornhauser–Duda.Ji laiške pabrėžė puikią bendrą medicinos mokslų formavimo ir plėtros istoriją, ypač onkologijos srityje: „Esu tikra, kad tolesnės pastangos bei bendradarbiavimas tiriant ir gydant vėžines ligas bus naudingas dvišaliams santykiams bei pagilins natūralią draugystę tarp lietuvių ir lenkų. Šis bendradarbiavimas man ypač svarbus, kadangi Lenkijoje vykdau Kovos su krūties vėžiu ambasadorės funkciją.“

---

 
Biografiniai štrichai

Prof. K.Pelčaro biografijos faktai:
Gimė 1894 metais rugpjūčio 2 dieną Truskavece, Lvovo apskrityje, gydytojo šeimoje.
1912 m. įstojo į Krokuvos Jogailos universiteto Medicinos fakultetą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui studijos buvo nutrauktos, Kazimieras Pelčaras buvo paimtas į austrų kariuomenę, 6 metus išbuvo rusų nelaisvėje.
1920 m. jis grįžo į Krokuvą ir 1924 metais baigė universitetą.
1925 m. jam suteiktas medicinos mokslų daktaro vardas.
Dirbo Jogailos universiteto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vyresniuoju asistentu.
1928 m. tobulinosi Berlyne – studijavo piktybinių navikų audinių persodinimą bei jų auginimą in vitro.
1928 m. Pastero institute Paryžiuje tyrinėjo sergančiųjų piktybiniais navikais imunitetą.
1929 m. paskelbė habilitacinį darbą „Imuniteto piktybinių navikų atvejų serologiniai tyrinėjimai“.
1929 m. suteikta Bendrosios ir eksperimentinės patologijos Veniam Legendi.
 
1931 m. prof. K.Pelčaras buvo pakviestas dirbti į Stepono Batoro universitetą: 
Gavo profesoriaus vardą ir tapo Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos katedros vedėju.
Pagrindinį dėmesį skyrė piktybiniams navikams.
Buvo ištikimas Vilniui: 1933 m. atsisakė pasiūlytos Patologijos ir eksperimentinės katedros vedėjo vietos Krokuvoje.
937–1938 m. buvo Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto dekanas.
 
Profesorius užsiėmė plačia, su onkologija susieta organizacine veikla:
1931 m. gegužės 5 d. kartu su kitais universiteto profesoriais atnaujino Vilniaus komiteto kovai su vėžiu veiklą.
1931 m. gruodžio 1 d., gavęs miesto magistrato leidimą užimti keletą kambarių senelių ir nepagydomų ligų namuose Polocko g. 6, įkūrė onkologijos ligoninę ir institutą.
1933 m. jau dvejus metus veikusi Onkologijos ligoninė ir institutas išplėsti – atidarytas Rentgenologijos skyrius, histopatologinė laboratorija.
1935 m. nupirkta spindulinei terapijai reikalingo radžio.
1936 m. Vilniuje suorganizavo Tarptautinį kovai su navikais suvažiavimą, kuriame dalyvavo mokslininkai iš Vokietijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos.
1938 m. jau buvo numatyta įstaigos plėtra – naujo 120 lovų pastato statyba tarp M.K.Čiurlionio ir S.Konarskio gatvių Vilniuje.
 
Prof. K.Pelčaro gyvenimą, darbus ir sumanymus tragiškai nutraukė karas:
Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Romos, Niujorko, Londono ir Varšuvos universitetai kvietė profesorių pas save dirbti, tačiau profesorius atsisakė ir liko Vilniuje.
1943 m. naktį iš rugsėjo 16-osios į 17-ąją profesorių kaip vieną iš šimto įkaitų už gestapo agento sunaikinimą suėmė gestapas.
1943 m. rugsėjo 17 d. rytą prof. K.Pelčaras buvo sušaudytas Paneriuose
Jau po kelių valandų iš Berlyno atėjo telegrama su nurodymu profesorių paleisti. Deja, buvo per vėlu.