Faktas
Šeštadienį sukanka 44 metai (1973 m. gruodžio 16 d.), kai netoli Maskvos sudužo keleivinis lėktuvas TU-124. Tarp pusšimčio žuvusiųjų – keturi žinomi to meto Lietuvos gydytojai pediatrai: prof. Liudmila Steponaitienė, doc. Petras Baublys, doc. Raimondas Lučinskas ir gydytoja Ona Surplienė. Ši nelaimė netrukus buvo praminta „Gydytojų lėktuvo“ katastrofa...

---

 
Paslaptingas pirmtakas
Lietuvos istorijoje stambių aviakatastrofų būta nedaug. Dvi stambiausios nutiko praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje. Abi susijusios su TU-124 modelio keleiviniais lėktuvais. Šis modelis – vienas nesėkmingiausių per visą aviacijos istoriją. Įvairių avarijų metu sudužo 15 tokių lėktuvų, žuvo 633 žmonės. TU-124 buvo stebėtinai panašus į pirmąjį sovietų reaktyvinį keleivinį lėktuvą – TU-104, kuris taip pat pasižymėjo avarijų gausa bei nusineštomis gyvybėmis. Ne veltui piktaliežuviškas sovietinės liaudies folkloras netruko sudėlioti „juodąją“ dainelę, kurios melodija tapo F.Šopeno „Laidotuvių maršas“: „TU-104 – pats geriausias lėktuvas / TU-104 pakyla ir nebenusileidžia“.
 
„Gydytojų lėktuvas“ buvo ne pirmas Vilniaus civilinės aviacijos būrio TU-124, patyręs katastrofą. Pirmasis „lietuviškas“ šio modelio lėktuvas sudužo 1970 m. rugsėjo 2 d. Dnepropetrovsko srityje, Ukrainos SSR. Iš Mineralinių Vandenų kurorto į Vilnių pakilęs lėktuvas pražudė visus 37 (kitais duomenimis – 43) juo skridusius žmones. Katastrofos priežasčių versijos buvo kelios (viena jų, kad lėktuvą per klaidą numušė sovietų priešlėktuvinė gynyba), bet nė viena nebuvo patvirtinta. Pirmoji „lietuviška“ TU-124 katastrofa liko neišaiškinta. Pirmoji, bet ne vienintelė...
 
Pakibę ant plauko
Katastrofa, įvykusi 1973 m. gruodžio 16 d., – daug mažiau mistiška. Priešingai nei pirmtako, „gydytojų lėktuvo“ nelaimės priežastis pakankamai aiški – techninis gedimas, kurio padarinių ištaisyti nesugebėjo netgi didvyriška įgula. Įdomu tai, kad 51 gyvybę nusinešusioje „gydytojų lėktuvo“ katastrofoje esama nemažai lemtingų atsitiktinumų.
 
Dažną aviakatastrofą lydi laimingųjų, kurie dėl tam tikrų priežasčių neskrido pražuvusiu reisu, istorijos. Nedaug trūko, jog tragiškuoju „Vilnius – Maskva“ nebūtų skridę ir keturi pediatrai: galutinis jų skrydžio tikslas buvo ne Maskva, o Charkovas, kur vyko Visasąjunginė gydytojų pediatrų konferencija. Dėl blogo oro tiesioginis skrydis į Charkovą buvo atšauktas, tačiau pediatrai, atrodo, patys pasirinko likimą – ryžosi į konferenciją skristi per Maskvą. Į Charkovą iškeliavo ir tuometinio Kauno medicinos instituto Vaikų ligų katedrai vadovavusi profesorė Ona Skučaitė-Grinkevičienė: iškeliavo pykdama ant sūnaus, kuris jai nupirko ne lėktuvo, o traukinio bilietą. Skirtingai nuo kolegų, kaunietė profesorė į konferenciją atvyko.
 
Tragediją patyrusiu lėktuvu neišskrido ir aštuoniolikmetė mergina, Maskvoje krimtusi aktorystės mokslus – nors iš anksto turėjo bilietą į gruodžio 16-osios reisą, bet norėjo ilgiau pabūti namuose, taigi, į Maskvą neskubėjo. Tai išgelbėjo jai gyvybę. Rūta Vanagaitė šį lemtingą jaunystės epizodą aprašė kontraversiškai vertinamoje knygoje „Mūsiškiai“.
 
„Mirties šokis“ danguje
Vakare prieš katastrofą pasibaigus konferencijai Panevėžyje gydytojai apsilankė tuo metu plačiai žinomame dramos teatre, kur stebėjo Juozo Miltinio režisuotą „Mirties šokį“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Buvo šeštadienio vakaras. Laukė kelionė į Vilnių, o tada – į Charkovą, į dar vieną konferenciją.
 
Spektaklis Panevėžyje nebuvo vienintelis mirties šokis tą savaitgalį. Antrojo pasirodymo, įvykusio sekmadienio vakarą virš Volokolamsko rajono, netoli Maskvos, pagrindiniais veikėjais buvo lėktuvo vadas Stepanas Boiko ir antrasis pilotas Eugenijus Karnila. Vilniuje prasidėjęs skrydis truko 63 minutes. Paskutinės jų buvo itin dramatiškos: 19 val. 11 min. ekipažas pranešė, jog lėktuvas pradėjo pikiruoti, nepavyksta jo išlyginti.
 
Po pusės minutės ant žemės buvę dispečeriai išgirdo vilties teikiančius balsus, jog tiek kritimą, tiek orlaivio greitį pavyksta suvaldyti. E.Karnila, antrasis pilotas, dispečeriams įvardijo ir incidento priežastį: „Pas mus nesuveikė trimeris“. Dar į eterį buvo paleistos kelios šturmano Juozo Časo ir antrojo piloto Karnilos frazės, iš kurių buvo galima suprasti, jog nepaisant visų pastangų, TU-124 visgi nevaldomas ir krenta. 19 val. 12 min. pasigirdo paskutinieji Eugenijaus Karnilos žodžiai, matyt skirti lėktuvo vadui S.Boiko: „Nesileisk!“. Ryšys su orlaiviu nutrūko.


Paskutinė A.Sniečkaus kova
Komisija, tyrusi aviakatastrofos priežastis, priėjo prie išvadų, jog nelaimės priežastimi išties tapo trimeris – dėl klaidingo šio mechanizmo veikimo, orlaivis tapo nevaldomas ir pradėjo kristi. Nepaisant didvyriškų pilotų pastangų, TU-124 suvaldyti nepavyko. E.Karnila, 31-erių antrasis pilotas, nepaisydamas į akis žvelgiančios mirties, teisingai informavo dispečerius apie gedimą. Tuo jis priminė 1958 m. didvyriškai žuvusį TU-104 pilotą Haroldą Kuznecovą, kuris krentant lėktuvui ramiai komentavo visus jo techninius rodmenis – iki pat smūgio į žemę.
 
Apie katastrofą po kelių dienų parašė net sovietiniai laikraščiai – žinutės skambėjo lakoniškai ir niūriai: „Volokolamsko rajone avariją patyrė lėktuvas TU-124, skridęs 2022-uoju reisu maršrutu Vilnius-Maskva. Keleiviai ir ekipažas žuvo“. Urnos, menančios žuvusius pediatrus, buvo laidojamos per Kūčias, dalyvavo netgi LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, kuriam tuo metu buvo likę gyventi kiek mažiau nei mėnuo – 1974 m. sausio 22 d. ir jis atgulė ten pat, kur ir trys žymūs pediatrai – Antakalnio kapinėse.
 
Per paskutinįjį savo gyvenimo mėnesį A.Sniečkus pabandė padaryti šį tą gero – pasiekti, kad TU-124 būtų pakeisti patikimais lėktuvais. Tiesa, šis sovietinės Lietuvos „šeimininko“ laiškas tiesioginių rezultatų nedavė – nelemtųjų TU-124 buvo atsisakyta tik 1977 m. – iki to laiko spėjo įvykti dar kelios katastrofos, kuriose žuvo gydytojai, mokytojai, menininkai, kolūkiečiai, darbininkai, kariškiai, studentai...

---

Prisiminimas 
Prof. Vytautas Usonis apie katastrofą yra pasakojęs:

- Lietuvos medicinai garsių medikų netektis buvo labai didelis nuostolis. Juk kiekvienas žuvusiųjų buvo įnešęs savo indėlį į šalies pediatriją. Apie tragediją sužinojome ne iš karto - tais laikais nebuvo priimta apie tai pranešti viešai, kaip dabar vos ne kasdien girdime apie lėktuvų nelaimes. Manau, apie tą katastrofą apskritai buvo paskelbta tik todėl, kad žuvo labai žinomi žmonės ir nutylėti to buvo neįmanoma. Tačiau tikrai buvo ne tie laikai, kai kas nors keltų skrydžių saugumo ar atsakomybės už įvykusią tragediją klausimą.