Iš ministerijos – įsakai, bet ne pinigai
 
Dar vasarį susirūpinimą, kad šalies sveikatos apsaugos sistema nėra tinkamai pasirengusi karinėms, hibridinėms ir civilinėms grėsmėms, išreiškusi M.Jakubauskienė tuomet tikino, kad karo parengtis ministerijai – vienas prioritetinių klausimų, tad ypač daug dėmesio numatoma skirti infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų stiprinimui ir visos sistemos valdymo pasirengimui.
 
Klausimas pagaliau perkeltas ir į uždarą Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdį. Kaip prieš posėdį aiškino komiteto pirmininko pavaduotojas Andrius Busila, apie tai Seime nauji valdantieji kalbėjo pirmąkart.
 
A.Busilos akimis, gydymo įstaigos galimoms grėsmėms nepasiruošusios. Jis nuogąstauja: nors šios ir turi realių galimybių veikti karo atveju, pavyzdžiui, gydymo įstaigų esančiuose rūsiuose įrengti specialias patalpas, problema – tam neskiriamas finansavimas. „Kur nors požemiuose galima įrengti patalpas ir supirkti įrangą, bet tam reikia skirti nemažus pinigus“, – aiškina parlamentaras.
 
Anot jo, finansuoti gydymo įstaigų infrastruktūros pasirengimą ne vien savivaldybių ar ministerijos užduotis. Lėšos, jo manymu, turėtų būti panaudojamos iš bendro šalies gynybai skiriamo fondo.
 
Siekiant tinkamo šalies ligoninių pasirengimo, M.Jakubauskienė skaičiavo, kad tam gali prireikti 100 mln. eurų, o už minėtą sumą ligoninių infrastruktūrą būtų galima parengti vos trims krizinės situacijos dienoms.
 
Ruošiasi pačios savivaldybės
 
O kol kas lėšas tam savivaldybės traukia pačios. Naujosios Akmenės sveikatos centras iš savų lėšų neseniai įsigijo svarbų pirkinį – elektros generatorių.
 
„Iš viršaus nurodymų daug, o pinigų mažai. Neseniai gavome lėšų priedangoms įrengti, tačiau niekas garsiai nepasako, kad tai – savivaldybių gyventojų pajamų mokesčio dalis. Vadinasi, priedangas įrenginėjame už savus pinigus“, – aiškina Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas.
 
Dar vienas Vyriausybės įsakas – gydymo įstaigoms parūpinti alternatyvų šildymo tiekimą. Tiesa, kieno sąskaita tai privalo būti įgyvendinta, klausimas vėlgi atviras.
„Kas tuo turi pasirūpinti, nepasakyta. Ar tiekėjas, kuris teikia šildymą, ir turėtų pasiūlyti alternatyvą? Ar ligoninė turi turėti savo katilinę? Ant popieriaus viskas gražu, bet kai reikia realiai įgyvendinti, pasirodo, kad šie dalykai kainuoja. Ir yra brangūs“, – skundėsi meras, kad ruoštis X dienai belieka tik savo jėgomis.
 
Dėmesio iš naujosios valdžios karo parengties ir kitais klausimais V.Mitrofanovas sako laukiantis iki šiol. Anot jo, kol kas iš ministerijos – daug nežinomybių. „Kaip visada, skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Stengiamės nepaskęsti, kaip nors išsigelbėti“, – ironizavo V.Mitrofanovas.
 
Be chirurgijos nenaudingi
 
Beje, A.Busila įsitikinęs, kad karo atveju rajoninės ligoninės gali tapti atraminėmis, tad kritikuoja čia vykdomą skyrių uždarymo politiką.
 
„Liks kelios pagrindinės respublikinės ligoninės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. O karo atveju šiuos penkis taškus galima greitai „atjungti“, – kad regionuose nebūtų uždarinėjami ligoninių skyriai, kalbėjo parlamentaras. – Gal jos (įstaigos – red. past.) ir nepasiekia numatytų pelnų, paslaugų skaičiaus, bet karo atveju čia būtų galimybė „nukrauti“ pacientų srautus iš centrinių taškų į regionines įstaigas“, – apie galimybes svarstė A.Busila.
 
„Jei raketos skris, neabejoju, kad pirmiausia – į didžiuosius miestus. Kas bus, jei tuose miestuose nukentės ir gydymo įstaigos? Pastaruosius trejus metus ruošiamės sužeistųjų srautui ir esame pasirengę priimti nukentėjusiuosius. Tą leidžia ir technologinė infrastruktūra“, – sako Jonavos ligoninės vadovas Gediminas Ramanauskas, tikindamas, kad pastaroji galėtų perimti didžiųjų gydymo įstaigų vaidmenį. Mat Jonavos ligoninė yra sutelkusi net aštuonis traumatologus, tris chirurgus.
 
Vis dėlto G.Ramanauskas susirūpinęs, kad ministerijai stabdant rajoninių ligoninių gydymo apsukas šios gali likti tik terapinėmis įstaigomis, kur nebus chirurgijos. Vadinasi, nebus galimybės nelaimės atveju pavaduoti didžiųjų centrų.
 
Kaišiadorių sveikatos centras taip pat sutelkęs pastangas prikelti ilgus metus merdėjusį Chirurgijos skyrių. Įstaigos direktorius dr. Linas Vitkus svarsto, kad svarbus vaidmuo dėl rajono lokacijos tektų būtent Kaišiadorių ligoninei. Mat ši įsikūrusi tarp dviejų didmiesčių – Kauno ir Vilniaus. Be to, Kaišiadoryse yra ir gele­žinkelio transporto projektas „Rail Baltica“, kuriuo vyksta tranzitas į Kaliningradą.
 
„Ne be reikalo pernai vasarą Kaišiadoryse vyko karinės pratybos, kurių metu pa­aiškėjo, jog esant blogiausiam scenarijui viena svarbiausių medicinos paslaugų būtų chirurginės intervencijos, gydant šautinius sužalojimus“, – pasakoja L.Vitkus, taip pat susirūpinęs, kad karo grėsmės akivaizdoje uždaromi chirurgijos, traumatologijos skyriai, tepaliekant slaugą ir terapiją.
 
Stinga institucijų susitelkimo
 
Vienos didžiausių Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Darius Steponkus pasakoja, kad gydymo įstaiga jau kelerius metus revizuoja turimus išteklius ir kuria įvairius modelius, kaip elgtųsi karo grėsmės atveju. Jo akimis, labiausiai šiame procese trūksta tarpinstitucinio bendravimo.
 
„Ministerija stengiasi, kad medikai gautų kuo daugiau informacijos, bet šie nėra visagaliai. Ne jiems turi rūpėti, kaip apsirūpinti vandeniu, šilumos ištekliais. Tuo pasirūpinti turėtų šių paslaugų tiekėjai. Prisijungus kitoms institucijoms būtų lengviau. O dabar gauname raštą, kad turėsime pasirūpinti tuo patys. Šilumos, vandens ar maisto tiekėjai turi suvokti, jog patys medikai neaugins kiaulių ar daržovių, kad išmaitintų pacientus“, – aiškina D.Steponkus.
 
Jis pastebi, kad nors vienos ligoninės svarsto įrengti požemines ligonines ar nusipirkti sraigtasparnius su operacinėmis, lėšas verčiau naudoti racionaliai. Anot jo, Ukrainos patirtis rodo, kad kare pritrūksta bazinių dalykų – personalo, medikamentų. Be to, siūlo nepamiršti pasirūpinti ir medikų šeimų apsauga. „Patirtis rodo, kad tie patys medikai, kad ir kokias priesaikas būtų priėmę, pirmiausia skuba gelbėti šeimos narių“, – tvirtina D.Steponkus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!