- Slaugytojai – svarbi ir gausi sveikatos sistemos dalis. Kaip manote, kodėl gan mažai girdime slaugytojų poziciją įvairiais klausimais?
 
- Iš tiesų nesutikčiau – turime kuo pasidžiaugti, nes slaugytojų balsas girdimas visuose lygmenyse. Pradedant nacionaliniu – Sveikatos apsaugos ministerija, baigiant savivaldos ir pačios įstaigos lygmeniu. Per trisdešimt trejus metus, kuriuos dirbu, padėtis stipriai pasikeitusi.
 
- Kokias teigiamas tendencijas matote?
 
- Pirmiausia tai, kad SAM pradėjo kviesti slaugytojų, profesinių sąjungų atstovus kalbėti apie problemas, teikti pasiūlymus. Anksčiau to nebuvo. Negirdėtas dalykas, kad ministras spaustų ranką slaugytojui ir dalyvautų kartu posėdyje!
Štai neseniai vykusiame SAM Slaugos komiteto posėdyje suplanuota šiemet įsteigti tokią pačią nacionalinę platformą slaugytojams, kaip pandemijos laikotarpiu atsirado su merais, įvairių institucijų, gydymo įstaigų vadovais. Tikslas – kad mus pasiektų naujausia informacija apie pokyčius tiesiai iš pirmų lūpų. Prisijungti galėtų ne tik slaugos vadovai, bet ir skyrių vyresnieji, kiti slaugytojai. 
Tiesa, pokytis prasideda nuo slaugos vadovų, todėl svarbu, kad slaugytojai eitų kartu. Kitaip liksime nematomi.
 
- Manęs jūsų optimizmas nestebina – Respublikinė Klaipėdos ligoninė išsiskiria požiūriu į slaugą. Pas jus netrūksta slaugytojų, konsultuotis atvyksta net universitetų ligoninės... 
 
- Mūsų įstaigoje slaugytojai turi balsą. Direktorius Darius Steponkus niekada nebijo pasakyti: „pasitarsiu su pavaduotoja slaugai“, o aš tariuosi ir diskutuoju su vyresniaisiais slaugytojais. Džiaugiuosi įstaigos atmosfera. Bet tikrai nenoriu keltis į padanges: žinoma, kad pas mus kaip ir visur taip pat būna visko. 
 
- Vis dar trūksta slaugytojų padėjėjų. Užsiminėte, kad neramina jų rengimo situacija.
 
- Slaugytojų padėjėjų trūkumas – didžiulis. Blogai, kad šioms studijoms nėra atrankos ir į jas gali patekti praktiškai bet kas, turintis tik vidurinį išsilavinimą. Turėtų būti vertinama kritiškiau, tam tikrų dalykų balai... Nes slaugytojų padėjėjai, deja, ne visada atitinka kriterijus, kurių reikėtų paslaugų kokybei užtikrinti.
 
- Klaipėdos valstybinėje kolegijoje dėstote slaugos vadybą ir lyderystę. Apie ką kalbatės su studentais, kas yra slaugos lyderystė?
 
- Slaugos vadovas turi būti ne tik geras vadybininkas, organizuoti darbą. Tobula, jei jis turi lyderio bruožų. Tiesa, geras lyderis nereiškia geras vadovas. Jis gali įkvėpti, bet sunkiai organizuoti procesus, menkai gebėti parinkti tinkamus vadovavimo metodus. O būna, kad organizatorius puikus, bet nesugeba įkvėpti darbuotojų. 
Mokau, kad slaugos vadovas turi būti pakankamai stiprus, jog atstovautų slaugytojų balsui, išreikštų jų problemas, ne tik norėtų įtikti įstaigos vadovui. Tai subtilūs dalykai. Suprantu, kad ne visada drąsu kalbėti apie nepopuliarius dalykus. Bet niekas už mus to nepadarys. 
 
- Užsiminėte, kad šiemet vėl bus rengiama ligoninių slaugos vadovų bendra konferencija su gydytojų vadovais. Ministras viešnagės užsienyje metu ją pateikė kaip gerąją Lietuvos praktiką.
 
- Pernai pirmą kartą istorijoje įvyko slaugos vadovų ir gydytojų vadovų bendra konferencija, kartu dalyvavo ir Sveikatos apsaugos ministras bei viceministras. Skaitėme pranešimus ir aš kalbėjau apie slaugos vadovų iššūkius, lyderystę, diskutavome. Tai rodo, kad gydytojai vadovai įtraukia mus į sprendimus, mato kaip lygiaverčius partnerius komandoje. 
 
- Kokios didžiausios problemos šiuo metu kamuoja slaugytojus?
 
- Lietuvos mastu opiausia problema slaugytojų trūkumas, iš to seka ir dideli krūviai.
Atlyginimas nėra toks, kokio norėtų slaugytojai. Sunku mums konkuruoti su privačiu kapitalu. Ten ir krūviai mažesni, nėra naktinių budėjimų... 
Daug kur tebėra problema organizacinė kultūra. Rinkdamiesi darbovietę slaugytojai atsižvelgia, ar ten pagarbiai bendraujama, ar darbuotojas išklausomas, ar gali pakeisti skyrių, jei nori. Šie dalykai svarbūs. 
Tačiau viskas eina geryn. Visi esame to paties traukinio keleiviai ir turime prisidėti, kad jis judėtų pirmyn. Ne buldozerio principu, bet kokybiškai diskutuojant prie bendro stalo. 
 
- Daugelis baigę slaugą nedirba gydymo įstaigose. Kaip jums atrodo, kokios to priežastys?
 
- Dėstau trečio kurso slaugos bakalauro studentams ir iki to laiko dalis jų būna nubyrėjusi. Per pirmą paskaitą visuomet paprašau pakelti rankas, kas planuoja būti slaugytojais. Pamačius, kiek tų rankų pakyla, apima liūdesys. 
Deja, didžioji dalis studijuoja tik dėl diplomo, nes medicininio išsilavinimo diplomas vertingas. Jis laikomas kaip atsarginis variantas – gali dirbti kur nori, o į slaugą visada grįši. Kai kurie įsidarbina grožio terapijoje, kiti išvyksta į užsienį... Mane nustebino, kai keletas IT srityje dirbančių studenčių paaiškino, kad atėjo čia studijuoti dėl tėvų, norėjusių, kad dukros įgytų... slaugytojo profesiją! Skatinau pritaikyti IT slaugoje. Tai puiki žinių sintezė.
 
- Kaip slaugytojai galėtų pagerinti savo padėtį gydymo įstaigoje, jei ji netenkina? Nuo ko reikėtų pradėti?
 
- Manau, kad jei slaugytojai nori pokyčių, turėtų tai aiškiai išsakyti slaugos vadovui. Tačiau dažniausia klaida – tiesiog sakyti, kad yra blogai, netinka tas ar anas. Reikėtų paaiškinti, kad, pavyzdžiui, mes norime pakeisti pacientų transportavimo tvarką ir pasiūlyti variantą, kaip tai padaryti. Tik patys slaugytojai gali žinoti, kas geriausia jų pacientams. Tada tikrai būsite išgirsti. Esant reikalui, galima kreiptis raštu, kiekvienoje ligoninėje yra slaugos taryba. 
Studentus mokau įtakoti pokyčius. Atliekame simuliacines užduotis. Prieš tai pabrėžiu: turite parengti realistinius pasiūlymus, kurie atspindi šių dienų aktualijas ir yra pritaikomi praktikoje. Jei kalbėsite apie inovacijas, technologinius sprendimus neatsižvelgdami į įstaigų galimybes, niekas į jus rimtai nežiūrės. Nes tai paprasčiausiai neįgyvendinama.
 
- Pabaigai kiek asmeniškas klausimas. Esate viena iš slaugos autoritetų, mylima dėstytoja, vadovė. Bet turbūt ir pati turėjote išmokti nebijoti pokyčių? Kas jus atvedė į šiandieną?
 
- Visada žinojau, kad jei nori ko nors pasiekti, tai niekada nenutinka greitai – reikia daug pastangų ir sunkaus darbo. Neužtenka darbo valandų, tenka aukoti ir asmeninį laiką.
Savo profesinėje veikloje negalvoju apie tai, kokią naudą aš turėsiu, tačiau niekada nedariau to, kuo pati netikiu. Tiesiog neturiu motyvacijos tam prisiversti! (šypsosi).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!