- Žiniasklaidoje vyksta pokyčiai, tad Kultūros ministerijos Medijų rėmimo fondas pakeitė naują rūbą. Stebite, kad popierinė spauda nebūtų galutinai praryta portalų?
 
- Spaudos ir radijo rėmimo fondas veikė gerus dvidešimt penkerius metus. Nutarta, kad laikas keistis, nes fondas buvo suvaržytas teisės aktų, valdymo struktūros, negalėjo prisitaikyti prie sparčių pokyčių, kurie vyksta žiniasklaidos pasaulyje.
Vakaruose tendencija ta pati – patinka tai ar ne, laikraščiai užleidžia rinką internetinei žiniaskalidai. Stabdome ją, kiek galime, kaip ir klimato kaitą.
O prieš šimtą metų žmogus, laikantis rankoje laikraštį, reiškė statusą. Dabar, jei laikraštis sugebės įtikinti skaitytoją, kad popierinė versija yra svarbi ir skaitytojas mokės už šią privilegiją vis didesnę kainą, toks laikraštis gyvuos.
 
- Italijoje rytas neįsivaizduojamas be kavos puodelio ir šnarančio laikraščio delnuose. Spauda ten – šventas reikalas. Kas dar taip myli popierinę spaudą?
 
- Taip pat ir vokiečiai, bet jie pasiruošę už tai mokėti. Estijoje yra keturi ar penki nacionaliniai dienraščiai! Nepamirškime, kad estiškai kalbančių – vos milijonas. Beje, Estija minima ir kaip internetinių startuolių tauta. Moka jie ir už naujienas internete.
Lietuvoje jau kaip ir nebėra nacionalinių dienraščių. Vis dėlto nemanau, kad savaitinius laikraščius, taip pat ir specializuotus, kaip jūsų „Lietuvos sveikata“, greitu metu pakeis internetas. Jie turi ateitį.
 
- Jei įpročiai taip keičiasi, tebūnie... Besitraukianti spauda, kaip sakote, – ne šylantis klimatas...
 
- Esame tam, kad padėtume, ypač regioninei žiniasklaidai sunkiu laikotarpiu transformuotis ir pereiti, ką jų skaitytojai mėgsta labiau – skaitmeną. Tačiau priverstinių revoliucijų neturėtų būti – kas skaito popierių, tegul tai tęsia. Tik turėtume suprasti, kad kyla spausdinimo, pristatymo, atitinkamai ir laikraščio kainos. Laikraščiai tampa prabanga, bet tie, kas pasiryžę mokėti už popierių, turi suprasti, kad prie to prisideda valstybė. Nors mūsų resursai nėra beribiai, fondas pirmą kartą finansuoja laikraščius vien už veiklą – periodinę kultūrą, kurios labiausiai reikia, ir regioninę periodiką. Tiesa, nors prisideda prie jų sustiprėjimo, tendencija tokia – kasmet nuo 10 iki 20 procentų mažėja skaitančiųjų spausdintinę spaudą. Man pačiam labiau patinka skaityti popierinę. Esame, kad pokytis vyktų kuo mažiau skausmingai. Dabar duodame žuvį, bet imsime dalinti ir meškeres, kad kartu su leidėjais galėtume eiti ranka rankon pokyčių keliu. Norime padėti tiems, kurie nori padėti sau.

- Portaluose geri straipsniai pasimeta žinių apie priaugintas blakstienas gausoje. Už tai ne vienas jų pelnė geltonosios spaudos etiketę.
 
- Kai mokiausi ir gyvenau Didžiojoje Britanijoje, mėgau pirkti sekmadieninius laikraščius. Jie būdavo stori, gražūs, spalvingi, su daug teksto, „Sunday times“ ryšulys sverdavo gal gerą puskilogramį. Iš to perskaitydavau gal tik tris straipsnius. Viskas negali būti įdomu. Kalbant apie didžiuosius portalus, žmonėms, kurie skundžiasi, kad ten daug niekų, siūlau neskaityti apie blakstienas. Vis dėlto patiktukų paspaudimų skaičius rodo, kad žmonėms straipsniai apie blakstienas labiau patinka nei analitiniai apie Lietuvos ekonomikos padėtį ar sveikatos problemą iškilusią Šiauliuose. Redaktoriai inicijuoja straipsnius orientuodamiesi į skaitytojo auditoriją. Ten yra ir kokybiškų straipsnių. Žinoma, Lietuvoje dar nėra pasiektas toks lygis kaip Vakaruose, kur korespondentui parašyti straipsnį duodami du, trys mėnesiai ar net pusė metų. Žurnalistai pas mus tam gauna vieną, geriausiu atveju dvi dienas. Po truputį redakcijose įsitvirtina ir analitinė žurnalistika. Turime ir analitiniams straipsniams paprogrames – stipendijas žurnalistams, kurie rašys gilesnius straipsnius. Suprantame, kad už gerą produktą reikia mokėti. Lietuvoje tokių straipsnių jau yra. Kiek giliai jie „kapsto“ – ne man spręsti. Informaciją reikalinga atsirinkti patiems. Spausdintinė žiniasklaida man tuo ir patinka, kad redaktoriai atrenka naujienas – atsiverti laikraštį ir matai, kas redaktoriaus nuomone yra svarbiausia. Temų svarbumą laikraštyje išduoda ir teksto išdėstymas. O internetinėje erdvėje tai užčiuopti sunkiau – informacija greitai keičiasi.
Dabar už gerus tekstus reikia ir atskirai sumokėti. Sveikintina. Taip jie mažiau taps priklausomi nuo reklamdavių. Turime stengtis ir prenumeruoti, kad šie galėtų išsilaikyti ne iš reklamdavių, bet iš skaitytojų.
 
- Duokite patarimą, kaip su auditorija išlaikyti santykius ir kartu išlikti objektyviems. Žurnalistams lengva užsiauginti priešų auditoriją – vieną kartą pašnekovą paglostai, kitą – „nuleidi kraują“ ir santykiai baigiasi. Aplinkiniai už tai neretai įsitempia išgirdę, kad tarp jų esama žurnalistų.
 
- Jei žurnalistas yra nemėgstamas ar, pavyzdžiui, politikai jo prisibijo, vadinasi, jis daro gerą darbą. Žiniasklaida idealiame pasaulyje visų pirma turėtų žiūrėti visuomenės interesų. Žurnalistas negali turėti asmeniškumų, reikšti savo nuomonę. Jis privalo vadovautis faktais. Objektyvus straipsnis – faktai ir analizė, atsispindinčios įvairios nuomonės. Žurnalistas – sarginis šuo. Tokia jo priedermė. Žiniasklaidoje draugų neturėtų būti. Jos laukas – ketvirtoji valdžia, atstovaujanti visuomenės interesams, ir labai svarbi liberalios demokratijos kolona.
Be to, svarbu, kad žiniasklaidos priemonės nebūtų susikoncentravusios tik Vilniuje, bet sektų įvykius ir regionuose. Tai svarbu demokratijos palaikymui.
 
- Iškart po pokalbio jūsų laukia atostogos su šeima. Leiskite pasmalsauti, ką suplanavo kultūros atstovas?
- Skrisime į Berlyną, vėliau iš ten – traukiniu į Gdanską. Daug kur esu buvęs, bet šiuose dviejuose nuostabiuose miestuose dar neteko būti. Iš Gdansko skrisime į Kopenhagą. Bus istorinė kelionė. Sūnus ir dukra labai ja domisi.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!