- Į Operos ir baleto teatrą sugrįžo Štrauso opera „Rožės kavalierius“, kartu ir jūs – pagrindinį vaidmenį atliekanti Maršalienė. Pasakojote, kad po kelerių metų pertraukos į rankas vėl paėmus operos partitūrą net sunku patikėti, kad įmanoma tai įveikti. Kas nugąsdino?
 
- Tai – ypač sudėtingas kūrinys: ištisiniai monologai, tekstas nesikartoja, ne taip kaip tradicinėse italų operose. O reikia įprasminti kiekvieną žodelytį, muziką, tad išgyveni vis naujas emocijas. Kur dar scena, kurioje daug judesio, veiksmo.
Tiesa, jaudulio, kad pabėgs mintis, nebėra. Kai išeini į sceną, jis pasilieka už durų. Scenoje gyveni. Dveji su puse metų pertraukos – nemažas laikas. Dvyliktoko paklauskite, ką šis pernai veikė mokykloje – vargu, ar prisimins. Taip ir mums: jei klavyro per metus neatsiverčiame, gauname stresiuko, negali patikėti, kad tiek buvai išmokęs, kad tai įmanoma laisvai atlikti. Bet smegenų „diskuose“ įrašai, matyt, išlieka – repetuojant jie atsigamina ir vėl gali jaustis užtikrintai.
 
- „Rožės kavalieriuje“ dainuojate net tylėdama…
- Tai – sceniniai sprendimai. Režisierius norėjo ją matyti, kaip pagrindinį personažą, kuris surežisuoja visą spektaklį ir jame gyvena, todėl Maršalienė dalyvauja visuose veiksmuose. Šioje operoje daug simbolikos, priverčiančios žmogų ne tik žiūrėti ir mėgautis, bet ir bandyti atspėti, ką reiškia tie vaizdiniai: ką simbolizuoja varnos, elnias, sniegas, mergaitė. Dainuojantis tylus personažas dalyvauja režisūriškai ir verčia žiūrovus bandyti suprasti kuriamą emociją.


 
- Žodžiu, negali įkritęs į fotelį tiesiog mėgautis reginiu, priešingai nei roko muzikos koncerte...
 
- „Rožės kavalieriuje“ ne mažiau gražus vaizdas. Čia yra daug estetikos. Beje, smalsesni žiūrovai ateina paskaitę apie ką bus opera. Stebi ne tik pagrindinius veikėjus, bet ir šalia veikiančius. Yra žiūrovų, kurie į tą patį spektaklį ateina ne vieną ar du kartus, o keturis. Kaskart vis ką nors naujo pamato. Žiūrovas stebi vaizdą kaip per trimatę erdvę.
 
- Ar tiesa, kad operos solistai į pop muzikos atlikėjus žvelgia iš aukšto, neva čia vokalinių sugebėjimų nerasta… Panašiai kaip ir teatro aktoriai į buvusius kolegas televizijoje?
 
- Tikrai ne. Negaliu menkinti nė vieno žanro, nes tas, kuris tai atlieka iš visos dūšios, daro tai iš pašaukimo. Nėra darbo, kuris būtų lengvesnis ar prastesnis. Visi jie reikalingi ir prasmingi. Bet norėtųsi, kad tiek pop, tiek klasikinės muzikos atlikėjai turėtų ne tik dvyliktos klasės ar muzikos mokyklos išsilavinimą. Tikroji pop muzika, ta kuri yra ne trijų akordų, taip pat yra sudėtinga. Ne kiekvienas ją gali įkąsti. Be to, man daug mieliau ir patogiau dainuoti be mikrofono. Mat jis iškraipo garsą, kad ir kokios geros kokybės aparatūra būtų. Gyvas garsas yra gyvas garsas. Man dainuoti su mikrofonu būtų iššūkis.


 
- Operos solistai domisi Eurovizija?
 
- Žinoma, domisi! Deja, šiemet finalinis pasirodymas sutapo su mano spektakliu, todėl mačiau tik pirmą pusfinalį. Nuvylė. Eurovizija turėtų būti dainų konkursas, epicentre turėtų būti vokalas ir daina, bet tokių atstovų buvo mažai. Daugiau tik bandymas žiūrovus šokiruoti. Agresija ir negatyvas scenoje nėra reikalingi, nes pasaulyje ir taip pilna agresijos. Norint skleisti kokią nors žinią, tai galima daryti ne tik per agresiją ar vulgarius vaizdinius. Pasaulio dėmesį atkreipti galima ir kita forma. Nuliūdino, kad liko tik šou, o muzikos ir dainavimo nelabai ten ir liko… Mano favoritas buvo prancūzas. Balsas, emocija, atlikimo technika. Viskas nuostabu. Bet turbūt turi būti taip, kaip yra. Kas gi čia supaisys tas žmonių nuomones.
 
- O jei turi nuostabų balsą, bet neturi charizmos, galima į sceną?
 
- Jei žmogus siekia tobulėti, gali įvaldyti aktorystės meną. Nė vienas negimstame viską mokėdami. Daug ką galime patys užauginti, nors talento, be abejo, reikia. Reikės daug darbo, nes šiais laikais opera labai daugialypė: turime būti ir aktoriai, šokėjai, klounai, memai, muzikantai, deklamuotojai, oratoriai, net ir psichologai ar gydytojai...
 
- Tuomet kreipiuosi kaip į gydytoją: kodėl žmonėms, kurie mikčioja ar turi bipolinį sutrikimą, šie nepasireiškia dainuojant?
 
- Mikčiojantiems dainavimas duoda adrenalino. Kiekvienas einantis į sceną – aktorius, oratorius ar skaitantis pranešimą – jaučia širdies pulso padažnėjimą. Atsakomybės jausmas skatina adrenaliną, tada ir dingsta problemos, kurios egzistuoja kasdienybėje.
Būna atveju, kai jautiesi ypač prastai, turi temperatūros, atrodo, mirsi, bet išeini į sceną ir visi negalavimai dingsta. Žmogaus kūnas iki galo nėra ištirtas, sunku paaiškinti nesuvokiamus dalykus, kurie kartais su mumis nutinka. Būna, kad ryte jautiesi gerai, vakare, kai laukia spektaklis, staiga gerklę užima taip, jog prakalbėti negali, o atėjus koncerto metui, organizmas pats susiima ir nieko lyg nebuvę! Žinoma, po to kūnas už tai atsiima… Įkrenti į lovą tada jau ilgam… Kūno neapgausi, jis tikrai duoda signalą, kai reikia pailsėti.


 
- Amžius balsui turi įtakos? Aktoriai apgailestauja, kad jų profesija žydi tik jaunystėje… Sako, vyresni tampa nebe patraukūs scenai.
 
- Tai genetika ir, žinoma, požiūris. Jaunas žmogus gali jaustis senas, o suaugęs – vaiku ir išdarinėti fantastinius dalykus. Žinau daug garbaus amžiaus dainininkų, kurių balsas vis tiek dar skamba puikiai. Norint išlikti scenoje, reikia rūpintis ir fizine sveikata. Dainavimui svarbu sklandžiai kvėpuoti, nedusti. Jei prižiūri kūną, neturi antsvorio, didelių problemų neturėtų būti.
 
- O jei užsiauginai pilvuką, koks planas B?
 
- Galima įgarsinti filmukus (Juokiasi). Kažkada vaikystėje svajojau įgarsinti filmus ar gamtos vaizdus. Tikiuosi tai dar išsipildys! Pati be dainavimo po truputį pratinuosi užsiimti pedagogine veikla. Kol kas žengti pirmuosius žingsnius atrodo keblu, bet pradeda patikti… Tenka kalbėti ne tik apie vokalinius dalykus, bet ir apie psichologiją.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!