- Ačiū, kad sutikote pasikalbėti, nors jau seniai neprivalote bendrauti su žiniasklaida. Nuo ko galėtume pradėti pokalbį?
- Pradėti turbūt reikėtų nuo 1991-ųjų, kuomet tuometis viceministras Leonas Kalėtinas man pasiūlė vadovauti Respublikinės sanitarinės epidemiologinės stoties Radiologijos laboratorijai. Po kiek laiko laboratorijos statusą pavyko pakeisti į skyriaus. Puikiai prisimenu pirmuosius iššūkius!
 
- Tuomet jums aktyviai padėjo švedai. Kaip sekėsi bendrauti su žmonėmis iš vakarietiškų institucijų?
- Pasakysiu tiesiai šviesiai: jie mus tiesiog kaip viščiukus, kaip vaikus vedė už rankų. Švedai padėjo parengti nacionalinę veiklos programą pagal tarptautinius reikalavimus. Juokinga prisiminti, kaip tai vyko. Atvyksta delegacija iš Švedijos, susėdame, kalbamės. Jie klausia: „Ko jums reikia?“. Mes tylime, nežinome ką ir atsakyti. Tuomet jie teiraujasi: „Ar jums reikia teisinės bazės?“ Taip, linksime galvomis! „Gerai. O ar reikia stiprios reguliuojančios institucijos?“ – teiraujasi jie toliau. Vėl entuziastingai pritariame, jie užsirašo. „Gal jums reikia ir laboratorijos?“ – siūlo jie ir mes, žinoma, sutinkame. Tokia buvo pradžia. 1993 metais Lietuva jau įstojo į Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) šalių-narių tarpą. Jų ekspertai padėjo parengti veiklos programą tarptautiniu lygiu. Noriu pabrėžti, kad tada tapome tvirtesni, nes pagaliau supratome savo tikslus.
Po kelerių metų iniciavome savarankiško centro steigimą – vėlgi, pagarba tuomečiam ministrui Antanui Vinkui, ir 1997 m. įkurtas RSC. Po poros metų priėmus Radiacinės saugos įstatymą, įstaiga turėjo aiškius tikslus, funkcijas, planus, kaip jas įgyvendinti.
 
- Centre dirbote dvidešimt vienerius metus, o jei bendrai – tai net dvidešimt septynerius...
- Ir kokių tik epitetų nesulaukiau! Stagnatorius, užsisėdėjęs, dirba tiek metų. Juos priėmiau natūraliai... Tačiau noriu pasakyti, kad ilgamečio vadovo pliusas – veiklos tęstinumas.
Mūsų kolektyvas laimingas, nes po Nepriklausomybės sukūrėme infrastruktūrą, rengėme įstatymus, poįstatyminius teisės aktus, techninę bazę... Nebuvo specialistų, todėl patys juos rengėme, siuntėme į užsienį. Gal trejus penkerius metus trunka, kol specialistas pradeda laisvai kvėpuoti.
Dabar mūsų darbuotojai yra tarptautiniai ekspertai, kurie konsultuoja kitas šalis iš Tolimųjų Rytų, Europos, Afrikos. Tikrai galvoju, kad sėkmės laidas buvo tikslų ir kaip jų pasiekti žinojimas. Pajuokausiu: esu žemaitis, Ožiaragis, todėl kabinausi ragais ir nagais.
 
- Kokie įstaigos santykiai su ministerija?
- Institucijų, esančių po ministerija, statusas sudėtingas, neįvertintas ir nesuprastas. Ministerijose irgi keičiasi žmonės, ne visi vienodai patyrę, jų supratimas skiriasi. Kalbant apie RSC, jis gina valstybės interesus, praktiškai turėtume būti pavaldūs ne SAM, o Vyriausybei.
Vadovo santykiai su steigėja – sudėtingi: parašyta, kad esi pavaldus ministrui, bet iš tiesų – visiems. Finansų klausimais – vienam viceministrui, struktūros klausimais – lyg ir Visuomenės sveikatos departamentui. Taip ir eini per skyrius. Sudėtinga įrodyti, kad tai, ko tu sieki, yra tiesa. Vyraujantis požiūris – kad ieškai išlygų, geresnio gyvenimo. Bet iš tiesų tai sieki atlikti funkcijas, kaip reikalauja gyvenimas – kai iškils branduolinio ginklo grėsmė, ar įvyks gedimai atominėje elektrinėje, kilus radiacijos pavojui nepasakysi, kad ministerija nedavė pinigų. Niekas nelauks, kol pasirengsi.
 
- Bet centrui pasisekė išvengti reorganizacijos.
- Tris kartus buvome ant sujungimo ribos. Kiekvienu etapu nežinia ir kova dėl išlikimo truko apie trejus metus. Bendrai tai kainavo apie dešimt metų. Tai absoliutus destabilizavimas, kuris paliečia daug žmonių, jų šeimas, paruošti specialistai išeina iš darbo. Skaudūs klausimai. Reikia daug jėgų įrodyti, kad šis sprendimas nesąmonė, kad tokio centro reikia. Nauja valdžia paprastai visuomet bando imtis pertvarkų ir SAM atveju tai prasideda nuo visuomenės sveikatos. O kažkada Ekonomikos ministerija pasišovė visas 60 inspekcijų apjungti į vieną... Džiaugiamės, kad mums pavyko bendrauti su Seimo Sveikatos reikalų komitetu, kurie stabdė iniciatyvas mus sujungti, kaip tik siūlė stiprinti. Tai buvo sėkmė.
 
- O kas jums padėjo tą sėkmę prišaukti?
- Vadovas turi nebijoti eiti į kontaktą. Reikia nebijoti kovoti už valstybės interesus Vyriausybėje, Seime, rasti ryšį su kolektyvu. Visi komitetai buvo atvykę į centrą. Parodėme politikams, kad tai ne kabinetai, kuriuose sėdi užsibarikadavę biurokratai. Jie pradėdavo mąstyti kitaip, išvydę, kokia tai institucija, ir ką ji atlieka. Ne dėl Ignalinos atominės elektrinės mūsų reikėjo. Gamtinė, radono, medicininė apšvita... reikia kontroliuoti valstybės naudojamų 14 tūkstančių jonizuojančios apšvitos šaltinių saugumą. Visi nustebdavo, kokią instituciją turime Lietuvoje. Infrastruktūriniame procese mes ne vieni – SAM dalyvavo pacientų apšvitos mažinime, mums pavyko medicinos fizikų rengimo iniciatyva – dabar be jų negalima naudoti spinduliuojančių technologijų. Taip pacientų apšvitą pavyko sumažinti 30 procentų. Bendraujame su sienos apsaugos tarnyba, kad nebūtų įvežami nelegalūs apšvitos šaltiniai, vykdome pasirengimą avarijoms, dirbame su Valstybine maisto ir veterinarijos inspekcija bei kitomis tarnybomis... Per tiek metų suburtas gražus valstybės kolektyvas, bendražygių laukas.
 
- Kaip užtikrindavote darbo kokybę?
- Visada sakydavau: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Ir antrasis mūsų principas – nemeluok. Ne dėl popieriaus darykime darbus. Branduolinei avarijai ir kitam pasirengimui neužtenka planų – reikia būti realiai įsitikinusiam, kad jie veiks ir kad mes galėsime veikti savo galimybių ribose.
Nemiegojau ramiai nei darbo dienomis, nei laisvadieniais – visuomet su nerimu laukdavau telefono skambučio. Būdavo tų incidentų, bet visuomet labai svarbu būti pasirengus. Vadovui kertinis įsipareigojimas užtikrinti žmonių ir aplinkos radiacinį saugumą. Dirbi ir matai rezultatus – tai yra vadovo džiaugsmas. Aš džiaugiuosi jais. Vienas iš pliusų, dėl ko pavyko tiek pasiekti – vadovų nekaita.
 
- Daug kas nesutiktų – dabar kaip tik pageidaujama kuo dažnesnė vadovų kaita!
- Vadovų rezervo nebuvimas ir kaita – valstybės trūkumas. Privatininkai kaip įmanydami stengiasi išsaugoti gerus vadovus, moka jiems už tai, o valstybė – atvirkščiai. Ateina vadovauti žmogus iš gatvės, turiu galvoje, kitos srities, padirba penkerius metu ir jį prašo lauk. Kitas iš naujo susipažįsta su sritimi... Manau, kad tie, kurie sugeba ir gali, turėtų dirbti nestresuodami dėl konkursų. Gal su laiku baigsis tas keistas mąstymas, kad vadovų kaita prisideda prie įstaigos darbo kokybės. Reikia suprasti: vadovas turi būti ne iš gatvės atėjęs, kad jam reikia valdyti didelį srautą informacijos, būti sukaupus ištisą žinių komplektą. Vadovui reikia būti užmezgus ryšius ir bendrauti su tarptautinėmis organizacijomis, pareikšti nuomonę dėl tarptautinių įsipareigojimų, politikais, vyriausybe, kitom institucijomis, kolektyvu, klientų ratu.
 
- Turbūt ne algos yra priežastis, dėl ko nenorima vadovauti valstybinėms įstaigoms. Privatininkai suteikia vadovams pasitikėjimo mandatą, o valstybinėse įstaigose vadovas... tarp kūjo ir priekalo.
- Vadovai tikrai taip jaučiasi. Žmonės nelabai nori tapti tokių įstaigų vadovais, nes tai reikalauja daug laiko, jėgų, įrodinėjimo, kas ir taip aišku. Plius tos reorganizacijos... nestabilumas. Iš vadovo reikalaujama daug, bet nėra, kad ateini, pinigai padėti, palaikymas garantuotas. Ne! Niekas neduos tau, turi kovoti. Kartais nusižeminti, kartais eiti ryžtingai – turi žinoti, kaip, su kuo... Jei išsišoksi, gali tau ministerijos specialistas užkirsti kelią. O kartais, kai supranta, pavyksta įrodyti, padeda.
Priimant sprendimus, susijusius su jų įstaigomis, vadovai nedalyvauja, ministras su jam pavaldžių įstaigų direktoriais nesikalba apie finansinius ir kitus klausimus. Finansus tvarko vienas pavaduotojų. Gal grubiai pasakysiu, manau, kad vadovai nuolat patiria nepagarbą. Jie ateina ne savo interesų ginti, o tos institucijos, valstybės. Jie neša didžiulę atsakomybę, jie partneriai, įgyvendina bendrą tikslą, atstovauja ir ministerijos interesams. Bet to bendradarbiavimo nėra. Jei norima pokyčių, į pavaldžių įstaigų vadovus, ir ne tik SAM, požiūris turi keistis iš esmės. Neužtenka dšimties minučių dėmesio kartą per metus, kai vertinama tavo veiklos ataskaita.
Vadovas – vienas lauke karys. Gerai, jei tu karys. Jei išmanai, žinai, kaip reikia siekti tikslų, bet jei ne – plaukioji, neįsivaizduoji, kas bus, ir lieki atsakingas už visas nesėkmes. Tiesa, už jas lieki atsakingas bet kuriuo atveju.

---

 
Tarp kitko
SAM duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centras, Valstybinis psichikos sveikatos centras laukia reorganizacijos, todėl šiuo metu skelbti konkursus šių įstaigų vadovo pozicijoms užimti nėra tikslinga.
Kelios įstaigos (Lietuvos medicinos biblioteka, Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, Žalgirio klinika) turi sąlyginai neseniai paskirtus laikinus vadovus, dėl šių įstaigų nuolatinių vadovų sprendimai bus priimami artimiausiu metu.
Vienas konkursas į Radiacinės saugos centro vadovo poziciją buvo nesėkmingas ir planuojamas skelbti iš naujo.
Konkursas Respublikinės Šiaulių ligoninės direktoriaus pareigoms užimti buvo paskelbtas praėjusį mėnesį ir šiuo metu vyksta.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!