Išnykusio medžio rūšis
 
Botanikai užaugino seniai išnykusios rūšies medį iš tūkstančio metų senumo sėklos, rastos Judėjos dykumos oloje devintajame dešimtmetyje. Komandos tyrimo išvados neseniai aprašytos žurnale „Communications Biology“.
 
Senovinė puikios būklės sėkla buvo rasta archeologinių kasinėjimų metu apatinėje Wadi el-Makkuk regiono dalyje, į šiaurę nuo Jeruzalės. Tačiau vien iš sėklos nustatyti medžio rūšies mokslininkai negalėjo. Komanda, vadovaujama dr. Sarah Sallon, gydytojos, įkūrusios Louis L.Borick natūraliosios medicinos tyrimų centrą Hadassah universiteto medicinos centre Jeruzalėje, pasodino sėklą tolesniems tyrimams prieš daugiau nei dešimtmetį.
 
Iš pradžių projekte dalyvaujantys mokslininkai spėjo, jog medžio rūšis galėjo būti gydomojo balzamo, minimo Biblijoje ir kituose senovės tekstuose, šaltinis.
 
„Šis medis galėjo būti biblinio „tsori“ šaltinis – gydomojo augalo ekstrakto, siejamo su istoriniu Gileado regionu į šiaurę nuo Negyvosios jūros Jordano plyšio slėnyje, kalnuota ir miškinga vietove, dalis“, – sako S.Sallon, mįslingąjį medį praminusi „Šeba“.
 
Genetinis antspaudas be atitikmens
 
Norėdama išauginti augalą, tyrimo bendraautorė mokslininkė Elaine Solowey pasinaudojo metodu, kuris buvo ištobulintas ankstesnių S.Sallon vadovaujamų tyrimų su 2 tūkst. metų senumo datulių palmių sėklomis metu. Prieš sodinant paslaptingąją Judėjos dykumos sėklą į vazoną su steriliu dirvožemiu, ji buvo mirkoma vandenyje su hormonais ir trąšomis.
 
„Maždaug po penkių su puse savaičių iššoko gražus mažas ūglis“, – pasakoja S.Sallon.
 
Ūglio viršūnę saugojo kepurės formos dalis, vadinama operkulumu. Jai nukritus, komanda pagaliau galėjo nustatyti augalo amžių: pavyzdys datuojamas 993-1202 m. po Kr.
 
Netrukus medis pradėjo skleisti lapus. Medžio ir jo lapų nuotraukomis S.Sallon pasidalino su pasaulio botanikais. Vienas ekspertas spėjo, kad išaugęs medis priklauso Commiphora genčiai. Šiai grupei iš viso priklauso apie 200 medžių rūšių, daugiausia augančių Afrikoje, Madagaskare ir Arabijos pusiasalyje.
 
Vėliau S.Sallon lapo pavyzdžiu pasidalino su tyrimo bendraautore dr. Andrea Weeks, George’o Masono universiteto biologijos katedros docente. A.Weeks nustatė medžio DNR seką ir patvirtino hipotezę, kad augalas priklauso Commiphora genčiai. Visgi pavyzdys neatitiko jokios žinomos Commiphora rūšies jos duomenų bazėje.
 
Nežinoma Commiphora rūšis su unikaliu genetiniu antspaudu greičiausiai buvo paplitusi Judėjos dykumą supančiame regione, teigiama tyrime.
 
Mokslininkų nusivylimui medis, kuriam dabar daugiau nei 14 metų ir kuris yra beveik 3 metrų aukščio, dar niekada nežydėjo ir nedavė vaisių. Be šių lengviau identifikuojamų požymių tiksliai nustatyti medžio rūšies kol kas neįmanoma.
 
Biblinis medis?
 
Remdamasi istoriniais tyrimais, S.Sallon manė, kad medis galėjo būti šaltinis to, ką senovės regiono tekstai, įskaitant Bibliją, aprašė kaip Judėjos balzamą – kvapnią dervą, kuri tuo metu buvo naudojama medicinoje ir geidžiamų kvepalų gamyboje.
 
„Mes pasodinome jį 2010 metais, dabar 2024-ieji. Kodėl tyrimą paskelbėme tik dabar? Nes norėjome įsitikinti, kad tai nėra Judėjos balzamas. Tai patvirtina augalo kvapas“, – sako tyrimo vadovė.
 
Šis medis, kuris yra giminingas miros medžiui, garsėjančiam kvapnia derva, niekada neskleidė jokio kvapo, teigiama tyrime. Kai augalas buvo subrendęs, maždaug 3 metų amžiaus, komanda atliko jo dervos, lapų ir šakų fitocheminę analizę, ieškodama aromatinių junginių, randamų miroje, tačiau jų neaptiko.
 
Vietoje to komanda rado junginių, žinomų dėl medicininių savybių. Pavyzdžiui, „guggulterolus“, kurie aptinkami giminingos medžių rūšies Commiphora wightii dervoje ir turi potencialių vėžį naikinančių savybių.
 
„Tyrimo metu nustatėme, kad tai nėra Judėjos balzamas. Tai – artimas jo giminaitis, vienas nearomatinių Commiphora, kuris yra tikras medicininių junginių lobynas“, – patvirtina S.Sallon.
 
Mokslininkė ir jos kolegos padarė išvadą, kad medis galėjo būti gydomojo balzamo, žinomo kaip „tsori“, kuris taip pat minimas istoriniuose tekstuose, šaltinis.
 
Augina senovės romėnų datules
 
S.Sallon jau ilgą laiką dirba su dar senesnėmis – 2 tūkst. metų senumo – datulių palmių sėklomis.
 
Sužinojusi apie išnykusias garsiąsias datulių palmių plantacijas prie Negyvosios jūros, botanikė išvyko į Izraelį ieškoti senovinių augalų sėklų archeologinėse vietovėse.
 
Pirmasis išaugęs medis buvo pavadintas Matuzaliu. Tačiau vaisiams užauginti reikėjo tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties medžių. Gavusi daugiau senovinių sėklų iš Kumrano, S.Sallon komanda išaugino dar šešis medžius, iš kurių du buvo moteriškos lyties.
 
Dabar tyrėjai tikisi, kad šie atgaivinti medžiai žydės ir duos vaisių, leisdami šiuolaikiniam žmogui pajusti garsiųjų senovės Romos imperijos datulių skonį.
 
Ilgaamžiškos sėklos retenybė
 
„Tokios ilgaamžiškos sėklos yra retenybė“, – teigia tyrime nedalyvavusi dr. Louise Colville, Karališkųjų Kew botanikos sodų Londone sėklotyrininkė.
 
„Visi panašūs projektai atskleidžia neįtikėtiną gamtos atsparumą. Sėklos, kurios buvo neaktyvios tūkstančius metų, vis dar turi gyvybingumą ir gali išaugti į medžius. Tai simbolizuoja žmonijos ir gamtos tęstinumą per tūkstantmečius, nepaisant didelių pokyčių ir iššūkių“, – sako ji.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!