Paliečia visą šeimą
 
Priklausomybė retai kada paliečia tik vieną žmogų ir neretai yra vadinama šeimos liga. Kaip aiškina Justina Kaliatkaitė-Kymantienė, vienas priklausomybe sergantis asmuo paveikia mažiausiai penkis artimuosius: jų kasdienybė ima suktis aplink jo būseną, elgesį ir problemas. Kopriklausomybė gali ištikti tiek suaugusiuosius, tiek vaikus.
 
„Anksčiau manyta, kad tai vien priklausomų vyrų žmonų problema, – sako psichologė. – Iš tiesų ji gali ištikti bet kurį iš mūsų: bet kurį, kuris myli sergantį žmogų ir bando jam padėti. Tai itin paplitęs reiškinys. Jeigu kiekvienas pagalvotų apie savo giminę, turbūt pasakytų, kad priklausomą žmogų joje turi.“
 

„Kopriklausomybė – tai nebe įprastas prisitaikymas vienas prie kito, o situacija, kai savo gyvenimą tenka derinti prie kito žmogaus problemos, – sako medicinos psichologė-psichoterapeutė Kotryna Mikalauskaitė. – Kopriklausomybę galima palyginti su šokiu, kuris, deja, nėra malonus: nuolat stebėti, ką daro kitas, ir visada reaguoti prisitaikant prie jo.“

 
Stebi kiekvieną smulkmeną
 
Anot specialisčių, gyvenimas šalia priklausomo žmogaus virsta nuolatine įtampa ir budėjimu.
 
„Toks elgesys lemia nuolatinę įtampą, aplinkos stebėjimą: ką šiandien rasiu grįžęs į namus, kokia bus situacija, artimasis bus pavartojęs ar blaivus, kaip reikės elgtis“, – pasakoja K.Mikalauskaitė.
 
Tokį budrumą ji iliustruoja istorija iš praktikos: „Vienas paauglys, kurio tėvas žalingai vartojo alkoholį, jau iš rakinamų durų garso buvo išmokęs suprasti, ar tėvas grįžta blaivus, ar ne. Tai be galo sudėtingos patirtys.“
 
Apie artimojo priklausomybę sužinoję žmonės, anot jos, prisiima atsakomybę už gydymo paiešką, sprendžia nepatogias situacijas, slepia padėtį nuo aplinkinių, o sau ir savo poreikiams laiko nebelieka.
 
„Žmogus ima vengti draugų, nes jie susitikę klausia, kaip sekasi – o sekasi juk negerai, bet nepatogu ar gėda apie sunkumus pripažinti, todėl pasirenkama atsiriboti, užsidaryti, nutraukti ryšius“, – aiškina specialistė.
 
Dažnas požymis – polinkis dangstyti artimojo elgesio pasekmes. „Pavyzdžiui, kai vartojantis žmogus nenueina į darbą ar mokslo įstaigą, artimasis skambina, teisina jį. Kai žmogus dėl priklausomybės pamiršta kokius nors kasdienius įsipareigojimus – juos už jį atlieka. Su tokiu perdėtu žmogaus saugojimu nuo pasekmių susijęs dar vienas aspektas – neigimas, kuomet šeimos nariai visais būdais stengiasi sukurti normalios šeimos įvaizdį visuomenėje, kad niekas nesužinotų apie problemas“, – sako K.Mikalauskaitė.
 
Kaip pastebi J.Kaliatkaitė-Kymantienė, pastangos suvaldyti situaciją retai ką keičia: „Skolos auga, įsitraukia antstoliai, kaupiasi baudos ir neišpildyti pažadai ir įsipareigojimai. Nuolat stengiamasi padėti, išspręsti, sutaisyti, tačiau ilgainiui artimieji pastebi – kad ir kiek besistengtų, niekas nesikeičia. Juk priklausomybė yra lėtinė, progresuojanti liga.“
 
Tokią kasdienybę lydi sunkūs jausmai. „Nuolat esi tarsi užburtoje karuselėje: viltis, kuri skaudžiai dūžta, nusivylimai, baimė. Nuolatinis nerimas, įtampa ir bejėgystė, nes kad ir kiek besistengtum, rezultatų tai neduoda. Tačiau kitaip negali“, – priduria ji.
 
Svarbiausia paleisti kontrolę
 
K.Mikalauskaitės teigimu, iš kopriklausomybės galima pamažu išsivaduoti. Pirmiausia svarbu pripažinti, kad pernelyg įsitraukiama į kito problemą, suvokti, jog priklausomybė yra ne gėda, o liga, ir priimti, kad artimasis – atskiras žmogus, kurio gydymosi kontroliuoti negalima.
 
„Tai nereiškia, kad reikia staiga tapti abejingiems sergančiam žmogui ir juo nebesirūpinti. Tai reiškia, kad svarbu žinoti, ką galima padaryti, o ko negalima. Tarkime, paskatinti ieškoti pagalbos galima, tačiau būti atsakingam už kito žmogaus gydymąsi ir išgijimą – ne“, – sako specialistė.
 
Padeda ir tinkamas bendravimas: parama bei šiluma, kai artimasis blaivus, atviras pokalbis, bendros veiklos. Anot RPLC specialistės, svarbu nepriekaištauti, nes tai skatina gintis ir meluoti, taip pat nedaryti už žmogų to, ką jis gali atlikti pats.
 
Gelbėdami neleidžia sveikti
 
Specialistės atkreipia dėmesį, kad perdėtas rūpestis ir noras apsaugoti artimąjį nuo visų pasekmių kenkia ne tik pačiam kopriklausomam žmogui. Kartais toks elgesys, nors ir vedamas gerų ketinimų, trukdo sveikti ir sergančiajam.
 
Kaip pastebi J.Kaliatkaitė-Kymantienė, dangstydami pasekmes – apmokėdami skolas, teisindami pravaikštas – artimieji nesąmoningai padeda žmogui sirgti: jei rūpesčiai virsta jų problema, pačiam sergančiajam nelieka priežasties keistis.
 
„Kopriklausomas žmogus neleidžia priklausomam pamatyti realybės, į kurią jį veda progresuojanti liga – realybės su visomis pasekmėmis, nuolatinio balansavimo tarp gyvybės ir mirties, – pabrėžia psichologė. – Nors ketinimai geri, kartais artimieji užkerta galimybę keistis – rinktis sveikti, prašyti pagalbos.“
 
Tokį artimojo elgesį, anot jos, skatina įsitikinimas, kad prisiimama atsakomybė yra būtina ir prasminga: „Esama gilaus įsitikinimo, kad tai, ką aš darau, yra prasminga, kad be manęs viskas sugriūtų. Ir nematoma kitų galimybių, kitų variantų.“
 
Kartais artimasis gali priimti sprendimus, prieštaraujančius jo vertybėms: pavyzdžiui, susitaiko su rizika, kad neblaivus artimasis sės prie vairo ir rizikuos savo bei kitų sveikata ar gyvybėmis.
 
Sveikimas – maratonas
 
Kopriklausomybę galima įveikti pamažu, pabrėžia psichologė.
 
„Vaduotis iš kopriklausomybės yra kelionė. Ne sprintas, o maratonas“, – sako J.Kaliatkaitė-Kymantienė.
Sunkiausia, anot jos, pradžia: vos pradėjus brėžti ribas, padėtis dažnai pablogėja.
 
„Svarbiausia – gebėjimas atpažinti, kad peržengiamos mano ribos, ir gebėjimas tas ribas ginti: ne, nesutinku, nenoriu. Tačiau pradėjus brėžti psichologines ribas, situacija iš pradžių labai ženkliai pablogėja, mat kopriklausomybė sergančiajam tarsi naudinga – ji leidžia jam nepatirti savo pasirinkimų pasekmių“, – aiškina psichologė.
 
Didžiausia viltis, pasak J.Kaliatkaitės-Kymantienės, ta, kad artimajam pradėjus brėžti ribas ir leidus sergančiajam pajusti savo pasirinkimų pasekmes, šiam sirgti pasidaro nebepatogu. Taip sveikti gali abu.
 
Tiesa, pirmų pokyčių kartais tenka laukti ir pusmetį. Bet net ir skausmingame kelyje lieka vertingų pamokų: „Siekdamas pokyčių žmogus gali pasilikti tai, kas geriausia, – neretai tai empatija, gebėjimas pajausti kitą, įsijausti.“
 
Kur ieškoti pagalbos
 
Psichologė pastebi, kad kopriklausomybė atpažįstama vis dažniau, o pagalbos Lietuvoje netrūksta. Pamažu keičiasi ir patys besikreipiantieji: vis dažniau jie ieško pagalbos ne sergančiajam, o sau. Drąsiau kreipiasi ir vyrai.
 
Pirmiausiai J.Kaliatkaitė-Kymantienė ragina kreiptis į specialistus, išmanančius priklausomybės ir kopriklausomybės ligas.
 
„Tai gali būti psichologinės paramos grupės, psichoedukacinės grupės, individualios konsultacijos. Labai daug pagalbos žmonės randa savitarpio pagalbos grupėse – jos Lietuvoje veikia jau daug metų. Ten lengviau patikėti, kad permąstyti savo elgesį ir įsitikinimus iš tikrųjų verta, kad gali būti kitaip“, – sako ji.
 
K.Mikalauskaitė antrina, kad nebūtina visko spręsti vien savo jėgomis – tinka ir pokalbiai su žmonėmis, kuriais pasitikima, ir konsultacijos su priklausomybės ligas gydančiais specialistais.
 
„Yra sukurta ir speciali CRAFT programa, skirta padėti susidūrus su artimojo priklausomybe. Jos pagrindinis tikslas – padėti artimiesiems motyvuoti priklausomybe sergantį žmogų kreiptis pagalbos, atrasti būdus, kaip skatinti tinkamą jo elgesį ir neskatinti netinkamo, kaip pagal galimybes leisti įvykti natūralioms pasekmėms. Tuo pačiu ši programa padeda kopriklausomybę patiriantiems žmonėms išmokti neprisiimti absoliučios atsakomybės už rezultatą ir patiems viduje pasijausti ramiau bei tvirčiau“, – vardija K.Mikalauskaitė.
Apie pagalbos galimybes daugiau: www.pagalbasau.lt

Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų




Partneriai: