- Profesoriau, kaip nuotaika Joninių išvakarėse?
 
- Puiki – ir oras šiemet džiugina. Žinote, per Jonines dažniausiai lydavo, tad Jonams giedras dangus – tikra palaima. (Šypsosi.) O šiemet šilta, graži vasara, visai kaip mano vaikystėje.
 
- Joninės jums – ypatinga diena?
 
- Tikrai taip. Mano tėvelis – Jonas, mamos brolis, mano dėdė, – irgi Jonas, tad dėl vardo, matyt, mamai ir tėčiui nebuvo sunku susitarti. (Šypsosi.) Dukra – Jonė, sūnaus antras vardas – Jokūbas Jonas. Visi esame gražiai sunarplioti tais Jonais.
O man šventė net dviguba: esu pakrikštytas dviem vardais, birželio 23-iąją miniu Arvydo, 24-ąją – Jono vardadienį.
 
- Įdomu, kad vardas iki pat šios dienos nepraranda populiarumo... Kaip manote, kur slypi paslaptis?
 
- Vardas senoviškas, sutinkamas daugelyje tautų. Kurį laiką buvo tikras modernių vardų bumas, bet dabar senieji vardai vėl grįžta į madą.
Tiesa, mokykloje buvau vienintelis Jonas, bet Kauno medicinos institute, mūsų grupėje, jų jau buvo ne vienas, tad Jonines švęsdavome visi drauge. Žodžiu, populiarus vardas, ką ten bekalbėti. (Šypsosi.)
 
- Joninių naktis – trumpiausia metuose. Ar prisimenate įsimintinų naktų iš savo budėjimų?
 
- Per pačias Jonines naktimis dirbti tekdavo retai, bet ši naktis tikrai įspūdinga – vakaruose saulė dar leidžiasi, o rytuose jau švinta.
Užtat kitų budėjimų esu turėjęs įvairiausių. Studentui, rezidentui, jaunam gydytojui jie būdavo itin sunkūs – ypač kai budi vienas už visą Klaipėdos miestą, o greitoji be perstojo veža pacientus… Tokią naktį laikas prabėga akimirksniu, ir nė nepajunti, kaip išaušta rytas.
 
- Papasakokite, kaip Jonines švęsdavote vaikystėje ir ką iš tų papročių branginate iki šiol?
 
- Visuomet susirinkdavo visa giminė, kūrendavome laužus – taip darydavo dar mano tėvelis. Man, kaip vaikui, svarbiausias momentas būdavo ieškoti paparčio žiedo. Ieškai, ieškai, ir niekaip rasti negali, kol galiausiai supranti tiesą. (Šypsosi.) Paskui – laužas. O dabar gražiausia tiesiog visiems drauge susirinkti ir dainuoti.
 
- Užsiminėte apie dainas. Girdėjau, kad Joninėms esate sukūręs ir savąją?
 
- Esu – parašiau ir žodžius, ir muziką, ją net Lietuvos televizija yra nufilmavusi.
Per Jonines dainuoti tekdavo ant Jono kalnelio Klaipėdoje, o pernai koncertavau Nidoje, su tautiniais rūbais – liko labai šiltas prisiminimas. Šiemet turiu kitą programą: Jonines sutiksiu prie Baltijos jūros, su draugais. (Šypsosi.)
 
- Sakoma, kad klaipėdiečiai prie jūros beveik nesilanko. Jūs, kaip raseiniškis, šios taisyklės nepaisote?
 
- Tikrai ne. Prie jūros važiuoju labai dažnai, nes mėgstu ją fotografuoti. Esu išleidęs nuotraukų albumą „Jūra nepozuoja“.
Prie jūros visada atsipalaiduoju. Kaskart ji vis kitokia – savotiška vasarą, savotiška rudenį, žiemą – apledijusi, pavasarį dar kitokia. Niekada nesutiksi tos pačios jūros. Todėl fotografuoju ją ištisus metus, ir dainas apie ją rašau, ir eiles kuriu, o po nuotraukomis dažnai užrašau trumpą ketureilį.
Vasarą prie jūros dažniausiai važiuoju vakarais, kai mažiau poilsiautojų, – pasitinku ir fotografuoju saulėlydžius.
 
- Daug vadovų sunkiai paleidžia darbą. Jūs mokate atitrūkti?
 
- Man kažkaip pavyksta, ir, manau, kaip tik dėl jūros. Vos tik čia atsiduriu, viską pamirštu – darbai, rūpesčiai lieka praeity, galvoje nelieka jokių darbinių minčių. Jūra tarsi viską nuplauna.
Žmogaus, kuris man pasakytų „laikas pailsėti“, neturiu – tą ribą pajuntu pats. Manau, kiek žmogus pajėgia, tiek ir dirba – tik svarbu pajusti, kada laikas sustoti.
 
- Vadovavote poliklinikai, paskui Jūrininkų ligoninei, dabar vėl poliklinikai – lyg sukate ratą…
 
- Ir čia vėl viskas siejasi su jūra. (Juokiasi.) Kaip vadovas pradėjau būtent poliklinikoje, vėliau daugiau nei tris dešimtmečius vadovavau Jūrininkų ligoninei, o dabar jau dveji metai – miesto poliklinikai. Pamenu, ligoninėje kabėjo net mano jūros paveikslai. Atrodo, viskas čia pat…
 
- Kaip keičiasi darbo poliklinikoje ritmas vasarą?
 
- Žinote, pacientų tikrai ne mažiau. Liga neturi nei atostogų, nei nedarbo dienų. Žmonės serga ir vasarą, tik galbūt kitais metų laikais daugiau peršalimo ligų, o kitos ligos laiko nesirenka. Tad ir ritmas poliklinikoje beveik nesikeičia.
 
- Per kelis dešimtmečius medicinoje matėte daug permainų. Kas jus stebina labiausiai?
 
- Nesinori kalbėti blogai, bet matau, kad šiandien sveikatos priežiūra eina ne tuo keliu. Valstybinė sistema turi būti remiama, kitaip negali būti. Pirmiausia paslaugą turi gauti pacientas – nemokamai, valstybės ar savivaldybės įstaigoje, ir tik paskui galima galvoti apie privačias. O dabar susiduriame su tuo, kad sutartyse nebenumatoma lėšų daliai gydytojų specialistų – tokių, kurių Klaipėdos kraštui ypač reikia. Vadinasi, už tas konsultacijas pacientas turėtų mokėti iš savo kišenės.
Tas paparčio žiedas, kurio visi ieškome, – politikų rankose. Jie turėtų jį surasti, kad žmogui, mokančiam ar mokėjusiam mokesčius, pagalba būtų suteikta laiku.
 
- Ko palinkėtumėte Jonams, Jonėms ir visiems Lietuvos pacientams?

- Pirmiausia – nuo pat mažens tausoti sveikatą, vengti žalingų įpročių. Nes ateina metas, kai sveikatą jau reikia saugoti, o saugoti nebėra ko – tada būna blogai. Todėl pajutus negalavimą reikia laiku kreiptis į gydytoją, dalyvauti prevencinėse programose.
Linkiu, kad visi būtume sveiki. Esame reikalingi Lietuvai.