Pranešimą tarptautinėje progreso konferencijoje LOGIN 2015 skaitysiantis M.Postas mėsos maltinuką sukūrė laboratorijos mėgintuvėlyje, pasitelkęs kamienines karvės ląsteles. Pastarosios dažnai vadinamos „pamatinėmis“, nes geba diferencijuotis ir formuoti įvairius audinius, nervus ar organus.
Kamieninių ląstelių naudojimas medicinoje šiuo metu yra sparčiai mokslininkų plėtojama mokslo kryptis. Daugelis institutų bando išauginti transplantacijai tinkamus audinius, kurie pakeistų susidėvėjusius ar ligotus raumenis, nervines ląsteles, kremzles. Panašiu metodu Mastrichto universiteto profesorius M.Postas siekia auginti raumenis ir riebalus, skirtus maistui.
Šio proceso metu iš karvės raumeninio audinio paimamos kamieninės ląstelės. Tada skatinant įvairiais chemikalais, didinamas jų kiekis. Jau po kelių savaičių, jų skaičiui viršijus milijoną, paskirstomos į atskirus laboratorinius indus. Čia ląstelės susilieja ir virsta smulkiomis raumeninėmis juostelėmis. Iš vos centimetro ilgo ir kelių milimetrų storio juostelių formuojami gumulėliai, kurie vėliau šaldomi. Kai pavyksta sukaupti pakankamą šių darinių kiekį, jie atitirpinami ir suspaudžiami į vieną gniužulą. Atlikus šį procesą, gautą masę belieka suformuoti ir iškepti.
Iš 20 tūkst. mažyčių juostelių sudarytas faršas yra balkšvos spalvos, natūralią raudoną spalvą galima išgauti naudojant mioglobino junginį. Tiesa, pirmajam mėsos maltinukui atspalvį suteikė paprasčiausios burokėlių sultys.
Kol kas brangu
Prieš pusantrų metų pagaminto paplotėlio svoris siekė vos kiek daugiau nei 140 g, tačiau tam prireikė įspūdingos - 292,4 tūkst. eurų - sumos. Tai yra daugiau kaip 2 mln. eurų už vieną kilogramą. Į kainą įskaičiuotas visas tris mėnesius užtrukęs darbas ir sunaudotos medžiagos.
Tokio patiekalo kūrimą finansiškai parėmė rusų kilmės milijardierius Sergėjus Brinas, vienas korporacijos „Google“ įkūrėjų. Ilgai laikytas paslaptyje faktas paskelbtas tik pristačius mėsainį visuomenei. Investuotojas tikino, kad tokios paramos ėmėsi norėdamas prisidėti prie gyvūnų gerovės.
Šiuo metu tiek kainuojanti mėsa, atrodo prastas pakaitalas įprastiniam maistui. Tačiau profesorius M.Postas tikina, kad pradėjus ją masiškai ruošti laboratoriniu būdu, tradicinė mėsos pramonė bus nuginkluota. Skaičiuojama, kad parduotuvių lentynose tokius gaminius galėtume išvysti jau po 10-20 metų.
Skonis skiriasi
Virtuvės šefais tapę mokslininkai, ruošiamą pirmąjį dirbtinį mėsainį pagardino džiuvėsėliais, karamele ir šafranu. Tačiau atrodo, kad bent kol kas nepavyks išgauti itin puikaus skonio mėsos. Šį laboratorinį šedevrą Londone paruošė garsus virtuvės šefas Richardas McGeownas. Mėsa buvo kepama naudojant saulėgražų aliejų ir gabalėlį sviesto. Skonį vertino maisto tyrinėtoja Hanni Rutzler ir žurnalistas, maisto kritikas Joshas Schonwaldas. Abu tikino esą nustebę dėl itin panašios mėsos faktūros ir pripažino, kad juntamas intensyvus skonis, kuriuo nepasižymi dažnas pakaitalas – soja. Kita vertus, maltinuką apibūdino kaip pernelyg vandeningą ir liesą.
Taip yra todėl, kad mokslininkams kol kas nepavyksta išgauti audinių, kuriuose natūraliai derėtų užaugintas raumeninis audinys ir riebalinis sluoksnis. Būtent tokia būna įprastinė gyvulininkystės pramonės žaliava.
Skatins ekologiją
Vizionierius M.Postas pasakoja, kad idėja vykdyti eksperimentą kilo įvertinus opias aplinkosaugos problemas. Pasaulyje nuolat didėjant gyventojų skaičiui, auga ir suvartojamos mėsos kiekis. Maisto ūkiai bei gyvulininkystės fermos, mėgindamos patenkinti paklausą rinkoje, paskleidžia milžinišką kiekį teršalų. Panašios nuomonės yra ir profesoriui talkinanti Helen Breewood. Moteris yra vegetarė, tačiau tikina, kad laboratorijoje išaugintą mėsą valgytų, nes toks gamybos būdas yra ženkliai produktyvesnis, etiškesnis ir ekologiškesnis. „Daugeliui laboratorijoje užauginta mėsa atrodo nepatraukli, tačiau, jei jie susimąstytų, kaip skerdyklose gaminama normali mėsa, manau, tai irgi juos atgrasytų“, – sako mokslininkė.
Pritarimą vykdomam eksperimentui išreiškė ir už etišką žmonių elgesį su gyvūnais pasisakanti organizacija „Peta“. Išplatintame pranešime teigta, jog mėgintuvėlyje užauginta mėsa reikštų, kad pavyks išvengti gyvulių pilnų sunkvežimių ir skerdyklų. Tokia pramonė neluošintų gyvūnų ir tausotų aplinką. „Tai sumažintų anglies dvideginio išmetimą, išsaugotų vandenį, o maisto tiekimą padarytų saugesnį“, – rašoma pranešime.
Aplinkos mokslo ir technologijų žurnale pateiktame nepriklausomame tyrime skaičiuojama, kad užauginti jautienai laboratorijoje pakanka perpus mažiau energijos, nei įprastinės gyvulininkystės metu. Į aplinką išskiriama 96 proc. mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pakanka 99 proc. mažesnio žemės ploto.
Komentaras
Vilniaus universiteto Biochemijos instituto, Biologinių modelių skyriaus vedėja Virginija Bukelskienė:
- Sunku kalbėti apie tokio maisto poveikį žmogui. Jei viskas vyksta natūraliai, gal jokio neigimo poveikio ir nėra. Tačiau, kai ląstelės auginamos in vitro aplinkoje, jos lengvai pasiduoda įvairioms genetinėms modifikacijoms. Jei žmogus būtų piktavalis ir norėtų, kad ląstelės daugintųsi greičiau, jis gali į terpę įmaišyti specialių priedų. Tada gali atsirasti ir negatyvus poveikis sveikatai. Tai puiki modelinė sistema įvairioms manipuliacijoms. Juk panašiai yra su genetiškai modifikuotais augalais. Kyla daug diskusijų dėl jų naudos ar žalos. Aš nedrįsčiau tokios mėsos ragauti, nes labai priklauso nuo to, kas ją užaugina.
Lietuvoje taip pat yra dirbama su kamieninėmis ląstemis, bet skiriasi paskirtis. Mes stengiamės tas ląsteles užauginti tam, kad jos būtų naudojamos gydymo tikslams arba kad jos duotų naujų pridėtinių žinių, kurių mes neturime, tai yra atliekame tyrimus.
Tarp kitko
Ši idėja nėra nauja. Ją dar 1923 metais aprašė Winstonas Churchillis, o Nyderlanduose šią idėją išpopuliarino Willemas van Eelenas.
Per artimiausius 4 dešimtmečius mėsos poreikis pasaulyje išaugs dvigubai.
Naudojant vienos karvės kamienines ląsteles pavyktų pagaminti 1 mlrd. mėsainių.
.jpg)
Komentuoti: