Idėja atkeliavo iš šiaurės šalių
Nors terapinio ūkio idėja atrodo nauja Lietuvoje, Šiaurės šalyse ji itin pasiteisino. Norvegijoje tokie ūkiai populiarūs, o juose laikomų gyvūnų gausa bei įvairovė primena mūsų senąjį kaimą. Švenčionyse besikuriantis ūkis kol kas turi kelias ožkas, bet planuoja įsigyti ir vištų, tik pašiūrę joms drauge su jaunuoliais beliko pastatyti. Gal iki tol ir jaunimo padaugės, nes esamose grupėse yra dar kelios laisvos vietos 16-24 metų jauniems žmonėms, kurie nesimoko, nedirba; augo socialinės rizikos šeimose ar globos įstaigose; ar adaptuojasi gyventi savarankiškai po išėjimo iš uždaro tipo institucijų, pavyzdžiui, psichiatrijos ligoninės, socializacijos centro ir pan.
 
Pasak Gyčio Valatkos, lankydamiesi tokiame ūkyje jaunuoliai gali perkurti savo įpročius, patirti gyvenimą grupėje, bendruomeniškumo jausmą, o kartu gauti pozityvių fizinių ir emocinių patirčių.
 
„Terapinį ūkį sudaro trys esminiai dalykai. Gamta ir aplinka, kuri skiriasi nuo miesto – joje mažiau trikdžių, dirgiklių ir daugiau erdvės. Joje yra galimybė pabūti ir vienam, ir veikti grupėje. Antra, bendruomenė. Trečia, prasmingas fizinis darbas. Apskritai terapinis ūkis yra erdvė, kurioje susirinkusi grupė žmonių gali ne tik kalbėtis, bet ir būti, išgyventi bendrystę“, – pasakoja G.Valatka.
 
Nors jaunimo amžius dažnai apibrėžiamas iki 29, o kartais ir 35 metų, šiemet, norint pakliūti į terapini ūkį, amžiaus kartelė nuleista kiek žemiau. Anot pašnekovo, tai lėmė projektas, kuris įgyvendinamas ir kurio lėšomis dabar finansuojama Terapinio ūkio veikla. Kita vertus, 16-24 amžiaus grupė ta, su kuria šis metodas yra efektyviausias. Tai žmonės, pasak pašnekovo, yra ant suaugystės ribos: jie dar iš dalies priklausomi nuo šeimos, bet jau turi noro ir ambicijų pradėti savarankišką gyvenimą. „Manome, kad būtent šiuo laikotarpiu pozityvi patirtis, kalbant apie emocijas, bendravimą ir fizinius įgūdžius, gali jiems padėti akseleruoti jų gyvenimą ir abiem kojomis žengti į gyvenimą. Pajudėti savo tikslų link ar bent juos įsivardinti“, – sako G.Vakatka. Be visų ūkio veiklų, jaunuoliai gali gauti įvairių konsultacijų ir patarimų, pavyzdžiui, kaip parašyti CV ar pasiruošti darbo pokalbiui.
 
Dirba specialistai
NVO „Ugdančių patirčių namai“ yra šio terapinio ūkio steigėjas. Šiandien tai – pagrindinė jos veikla. Joje dirba ir pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Tad be prasmingo būvimo gamtoje jaunuoliai gali gauti platų paslaugų, patarimų ir pagalbos spektrą. Bet visa energija šiuo metu skiriama patirčiai ūkyje. Didžiausias iššūkis, kurį dabar mato ūkio steigėjai, kaip pasiekti jaunuolius ir su jais susitikti. Grupėje paprastai būna 5-8 dalyviai ir 3 darbuotojai. Taip palaikomas tikrai artimas kontaktas, užtikrinama, jog visi gaus asmeninio dėmesio ar bus pastebėti.
 
Šį ūkį įkūrė ir plėtoja 6 žmonių komanda, nors jo aplinkai sukurti buvo pasitelkta platus pagalbos ratas, kuris padeda ir konsultuoja iki dabar. G.Valatka šiuo metu dirba su dviem jaunuolių grupėmis, kartą per savaitę. Bet laiko užima planavimas, pastangos pasiekti daugiau jaunuolių, jog ir jie sužinotų apie šį ūkį. Pašnekovas jaučiasi dėkingas visiems socialiniams pedagogams ir darbuotojams, seniūnijų darbuotojams, kurie žino vietos jaunimą, padėjo ir padeda juo pasiekti.
 
Ateities kryptis, vizijos ir svajonės
Pats ūkis neveikia lyg vasaros stovykla, tad jaunuoliai patys gali pasirinkti iš kelių dominančių veiklų. Jie patys pasiskirsto, ar malkas norisi skaldyti, ar maistą gaminti, ar gyvūnais rūpintis. Darbas čia yra tik pagalbininkas kurti santykius. Jaunuoliai gali pasakyti ir „ne“ siūlomoms veikloms arba pasiūlyti, tai kas jiems būtų įdomu. Pasak pašnekovo, kai jiems atrišamos rankos, pasipila idėjos, jų visų net nespėjama įgyvendinti, o vienas dažniausių klausimų, kurį girdi, „kada vėl eisime pas gyvūnus“.
 
Nesenai G.Valatka grįžo iš 12 metų Norvegijoje veikiančio terapinio ūkio. Jame, išskyrus karves ir kiaules, auginamos ožkos, antys, vištos, arkliai. Tokia greičiausiai bus ir pirmojo lietuviško terapinio ūkio kryptis bei vizija. Dabar Švenčionyse jau ruošiama erdvė vištoms, o ateičiai jau pasvajojama ir apie triušius bei jūrų kiaulytes. Norvegijoje, kaip pasakoja pašnekovas, terapiniuose ūkiuose dirbama ir su senjorais, nes fizinio aktyvumo, ryšio vienam su kitu bei su gyvūnais jiems reikia lygiai taip pat kaip ir jaunuoliams. Tad nors lietuviškojo ūkio dėmesys dabar skiriamas jaunuoliams, vėliau jis irgi galėtų plėstis į kitas socialines grupes, kurioms jis būtų reikalingas.
 
Į klausimą, ar tokios terapijos nauda paremta mokslo tyrimais, G.Valatka atsakė, jog toks klausimas mūsų proseneliams dėl gamtos naudos net nekiltų ir skambėtų keistai. Juk buvimas lauke ar su gyvūnais pakrauna, tad pašnekovas retoriškai klausia: „Kada mes tai užmiršome? Žmonės, esantys arčiau gamtos, – ūkininkai ar dirbantys su arkliais – tai pastebėjo ir sugrąžino.“
Terapinis ūkis – visus metus veikiantis projektas. Po pirmųjų susitikimų, išvežiojus jaunimą po namus, Gytis sako gavęs malonių trumpųjų žinučių iš tėvų: „Ką ten veikė mano vaikas? Jis aukščiau debesų.“ Tai ir yra šio ūkio prasmė – sako pašnekovas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!