Neretai mūsų meilės istorijai trukdo baimės, kurių šaknų tenka ieškoti vaikystėje. Apie tai psychologies.ru pokalbis su prancūzų psichoanalitiku Diedier Lauru.
Būtent meilė sau padeda kurti santykius poroje, atiduoti kitam tai, ką savo laiku gavai pats.
- Kodėl meilė, apie kurią svajojame, mus taip gąsdina?
- Pirmiausia todėl, kad šis jaudinantis jausmas turi ir kitą veidą: meilė – tai ir laisvės netekimas, išgyvenimai, skausmas... Nuo pat pirmo susitikimo, kiekvienas imame įsivaizduoti save paliktu mylimuoju. Ką jausime, jei būsime palikti? O jei tai bus nepakeliama? Meilė gąsdina ir todėl, kad negalime logiškai paaiškinti, kodėl mylime būtent tą vyrą ar moterį.
Žmonės dažnai linkę atriboti jausmus ir seksualinę trauką. Retas kuris negirdėjo ko nors panašaus: „Dievinu savo vyrą, tačiau seksas su juo šiaip sau“, „Galiu mylėtis su moterimi, kurios iš tikrųjų nemyliu.“ Iš tikrųjų tai irgi tam tikras apsauginis mechanizmas – tokiu būdu bandome pasislėpti nuo meilės, išlaikyti tam tikrą atstumą. Ilgą laiką toks elgesys buvo būdingas tik vyrams, tačiau dabar tai daro ir moterys: vis dažniau savarankiškos, karjerą pasiekusios dailiosios lyties atstovės pasirenka seksualinį partnerį, prie kurio tikisi neprisirišti.
- Meilės vienodai bijo ir vyrai, ir moterys?
- Taip. Tačiau kadangi myli jie skirtingai, skiriasi ir jų baimės. Vyrai mylimajai pasiruošę atiduoti daug ką. Būtent todėl nutrūkus santykiams jie jaučiasi tušti ir sugniuždyti. Moteriai svarbiau būti mylimai, todėl ji labiausiai bijo, kad nukentės savivertė, jei bus palikta. Vyras bijo būti „po padu“; moteriai nepriimtina tapti seksualiniu objektu. Tačiau individualus mūsų baimių pasireiškimas labiau susijęs su asmenine patirtimi, vidiniu mūsų išgyvenimų scenarijumi nei priklausomybe lyčiai.
- Kuo paaiškintumėte tas „slėpynes“, kurias dažnai linkę žaisti įsimylėjėliai?
- Tai paaiškinama atsakomybės baime. Stiprus, protui nepavaldus jausmas, kurį jaučiame partneriui, jau pats savaime kelia nerimą, o dar horizonte ryškėja nauji įsipareigojimai... Tapdamas itin svarbus kitam, nebepriklausau tik sau, prarandu veiksmų laisvę. Esu priverstas jį pamilti, nes kito kelio nėra... Įsisąmoninti šią mintį itin sunku. Lygiai taip, kaip vaikui sunku suprasti, kad jo mama gali mylėti ir kitus žmones. Juk vaikas iki tam tikro amžiaus yra įsitikinęs, jog jis – Visatos centras. Suvokę, kad taip nėra mažieji patiria stiprų nusivylimą.
- Vyro ir moters gyvenime mama vaidina tą patį vaidmenį?
- Zigmundas Froidas sakė, kad dar motinos įsčiose kūdikis yra visų meilės santykių prototipas. Pamilę, tampame pažeidžiami it vaikai. Aistros objektas mūsų sąmonėje suartėja su visagale motina, kuri bet kuriuo metu gali pasinaudoti mūsų bejėgyste. Jis (ji) – etalonas, tobulybė, aš gi – nieko ypatingo.
Mes, psichoanalitikai, ne kartą esame susidūrę su pacientais, kurie nepajėgūs net prisiliesti prie moters, kurią yra įsimylėję. Vaizduotėje jos įvaizdis susietas su motinos, o ši yra šventa.
- Na, bet tai jau kraštutinumai...
- Taip, tačiau atspindintys paplitusią tendenciją. Kitos rasės, kitos plaukų ar odos spalvos partnerio pasirinkimas labiausiai paplitęs būdas, paslėpti savus Edipo siekius.
Numatyti, kaip rutuliosis konkretaus žmogaus meilės santykiai, vargu ar įmanoma. Tiesa, viena galima pasakyti tiksliai: nuo to, kaip motina mylėjo jus vaikystėje, priklausys jūsų meilės santykiai suaugus.
- Psichoanalizė teigia: norėdamas leistis į kelionę po meilės šalį, vaikystėje turi būti mylimas vaikas. Kodėl?
- Tiksliau svarbu ne tai, ar mylėjo jus vaikystėje. Svarbu štai kas: ar vaikystėje supusi aplinka suformavo meilę sau – jausmą, kuris visą žmogaus gyvenimą išlieka savotiška ašimi ir vidinių jėgų šaltiniu. Būtent meilė sau padeda kurti santykius poroje, atiduoti kitam tai, ką savo laiku gavai pats.
- Ar gali baimė atimti iš žmogaus galimybę mylėti?
- Manau, kad meilė – stipriausia iš visų jausmų. Geriausias to įrodymas – meilė iš pirmo žvilgsnio, nepaliekanti nė vieno šanso pasipriešinti. Kiek metų bebūtų įsimylėjėliui, kuriam laikui jis tampa vaiku, nesugebančiu formuluoti minčių, su žavesiu žiūrinčiu į savo „mamą“ – naują partnerį ar partnerę. Pabėgti ar pasislėpti nuo šios būsenos neįmanoma. Mes ne sprendžiame, įsimylėti ar ne, mes įsimylime, nes kažkas mūsų viduje – emocinė siena, baimė – skyla. Galima tik kurį laiką abejoti, kol užmezgami santykiai. Net jei iš pradžių sakote sau: „Atsargiai! Taip jau man buvo nutikę“, abejosite neilgai. Aišku, jei pamilote iš tikrųjų...
.jpg)
Komentuoti: