Keikiasi ir išsilavinę
A.Kaluginas samprotauja, kas yra keiksmažodis mūsų laikais? Psichologine prasme, keiksmažodžiai – tiesiausias kelias į mūsų emocijas. Jie yra spontaniška stiprių emocinių būsenų, tokių kaip pyktis, baimė ar aistra, išraiška. Vadinasi, kai keikiatės iš nusivylimo, baimės, pykčio ar aistros, ištarti žodžiai suteikia tiesioginę prieigą prie jūsų tuo metu išgyvenamų emocijų, atskleidžia jūsų paslėptą vidinę patirtį, nesusijusią su racionaliu ir apgalvotu planavimu.
 
Pasak garsaus britų psichologo ir knygos apie keiksmažodžių neuropsichologiją „Juodosios avys: paslėptos blogio naudos“ autoriaus Richard Stephens, nors pagrindiniai kalbos centrai yra smegenų žievėje ir tam tikrose srityse kairiajame smegenų pusrutulyje, keiksmažodžiai gali būti susiję su rudimentine, senesne smegenų sritimi.
 
A.Kalugino teigimu, vieni tyrimai rodo, kad vaikai pradeda keiktis sulaukę šešerių, kiti – jog suaugusieji keikiasi apie 0,5–0,7 proc. dienos laiko, o tai gali būti dešimtys keiksmažodžių per dieną, priklausomai nuo to, kiek kalbate. Taip pat rimti tyrimai iš esmės paneigė prielaidą, kad keiksmažodžiai būtinai yra žemesnio socialinio statuso rodiklis arba išsilavinimo stoka, o Lankasterio universiteto tyrimai rodo, jog socialinė ir finansinė aukštuomenė keikiasi žymiai daugiau nei vidutinioji klasė.
 
„Mūsų šalyje dominuoja krikščioniška kultūra, tad normalu, kad piktžodžiavimas (keiksmažodžiai) laikomi socialiai nepriimtina verbalinės išraiškos forma. Neigiamas požiūris į keiksmus yra mūsų mentaliteto dalis. Keiksmažodžiai mums yra prastesnio išsilavinimo, žemo dvasingumo ar socialinio sluoksnio rodiklis, siejamas su menkesniu intelektu ar „paprastais“ žmonėmis, o inteligentiškoje kalboje jie laikomi tabu. Paradoksalu, bet tie „paprastieji“ žmonės dažnai yra gerokai sveikesni už išprususius intelektualus. Kitas paradoksas, nors keiksmažodžiai yra tabu, mūsų šalyje kartas nuo karto keikiasi didžioji dalis kultūringų vyrų ir moterų. O tam tikrose situacijose necenzūrinę leksiką pasitelkti sveika ir reikalinga“, – sako A.Kaluginas, kurį šis paradoksas privertė atidžiau tyrinėti keiksmažodžių poveikį psichinei sveikatai.
 
Reiktų atskirti keiksmažodžius nuo jaustukų. Dauguma keiksmažodžių siejami su lytiniais organais, lytiniais santykiais, ar kitais tabu, o jaustukai turi sociokultūrinę kilmę ir labiau siejami su antgamtinėmis jėgomis, išmatomis, gyvūnijos pasauliu. Tradiciniai lietuviški jaustukai ir plūstamieji keiksmažodžiai yra ragana, velnias, pizius (senovės lietuvių mitologijoje tai dievas, globojantis seksualinius santykius – red. past.), gyvatė, rupūžė, karvė, kiaulė, ožys, šūdas, bezdėti, šikti bei ištiktukas pyst. Tačiau ir keiksmažodžiai, ir jaustukai yra žodžiai, rodantys žmogaus emocines reakcijas, valios aktus ar paskatas, jais išliejami (o ir paleidžiami) susikaupę jausmai.
 
Emocinio intelekto įkaitai

„Koks keiksmas bebūtų – žodis „karvė“ ar toks, kurį įvardyti būtų nekultūringa, – jis turi vienodai sodrų emocinį krūvį. Esu nagrinėjęs nemažai tiek psichologų, tiek filologų tyrimų, susijusių su keiksmažodžiais ir jų vartojimu bei patvirtinimu, jog jie itin koncentruotai verbaliniu būdu leidžia perteikti tam tikras emocijas. Viena įdomiausių studijų apie tai yra garsaus Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus Stiveno Pinkerio knyga „The Stuff of Thought“, – sako psichologas psichoterapeutas Andrius Kaluginas.

 
Emocinį intelektą išsiugdę žmonės emocijas geba atpažinti ir įvardyti, o jo neišsiugdę, pasak psichologo, ne visada suvokia, ką tiksliai jaučia, bet riebiai nusikeikę išsyk pasijunta lengviau. Emociškai išprusęs žmogus vietoje keiksmų virtinės sakytų: jaučiu nerimą, man liūdna ir norėčiau būti apkabintas.
 
„Jau yra net tą ugdančių vaikų darželių Lietuvoje. Tokia užaugusi karta turėtų apsieiti be keiksmažodžių srauto, tačiau klausimas, ar dėl to jie bus gerokai sveikesni už tuos traktorininkus, kurie keikiasi ir emocijas išventiliuoja. Ir sakydamas sveikesni turiu galvoje ne tik psichinę, bet ir fizinę sveikatą. Tikrai ne iš piršto laužtas posakis, jog visos ligos nuo nervų“, – tvirtina psichologas.
 
Terapinis poveikis
Psichologiniai tyrimai patvirtino, jog laiku ištartas necenzūrinis žodis gali suteikti stiprybės ir netgi nuraminti.
„Žmonės keikiasi nuo neatmenamų laikų, o emocinio intelekto sąvoka skaičiuoja vos kokius dvidešimt metų. Tyrimai rodo, kad ištarti, išrėkti necenzūrinės leksikos sodrūs žodžiai prilygsta emocijų išreiškimui, išveikimui. Savo terapijoje matydamas, jog žmogui reikia išveikti stiprią, slegiančią emociją, kartais pasiūlau išsikeikimo sesiją vienumoje. Jeigu jam vertybiškai priimtina vartoti keiksmus saugioje aplinkoje ir nėra griežtas tabu, siūlau nuvykti atokiau nuo žmonių į kokį mišką ir atlikti tikslingą penkių dešimties minučių trukmės intensyvų necenzūrinės iškalbos monologą – sesiją. Geriausia, kiek įmanoma garsiau naudojant tuos triaukščius ir tribriaunius keiksmažodžius. Kitą dieną žmogus ateina pas mane į terapiją ir sako, jog tai suveikė geriau nei vaistai nuo skausmo, alkoholis, cigaretės, bokso kriaušės daužymas ar net orgazmas“, – tikina A.Kaluginas.
 
Seniau, pasak psichologo psichoterapeuto, emocijoms, pykčiui ir nerimui išreikšti buvo siūlomi agresyvūs, destruktyvūs metodai: daužyti bokso kriaušę, spjaudyti ant viršininko nuotraukos, spardyti kokį kelmą. Tačiau šiuos metodus A.Kaluginas įvardija kaip moraliai pasenusius, o štai keiksmažodžiai gerokai saugesnis pasirinkimas. Tinkamu momentu, saugiai ir be pasekmių sau ar kitiems pasitelkti jie veikia kaip nuskausminamieji, streso ir susikaupusios vidinės įtampos valdymo terapija. Keikdamiesi perteikiame ne tik sakinio prasmę, bet ir emocinį atsaką į ją – emocinę reakciją. Tai leidžia mums išreikšti pyktį, pasibjaurėjimą ar skausmą nenaudojant fizinio smurto.
Tačiau nepamirškime, kad keikdamiesi skurstame dvasiškai, o keiksmažodžiai gali kurstyti nesutarimus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!