Jei vykstate į poilsiauti į miškus, apsisaugoti nuo mašalų purškalais – naivoka. Tiesa, bijantiems uodų gamtininkas Selemonas Paltanavičius turi gerą žinią – šiemet jų beveik nėra.
Pasak gamtininkų, dėl pernai buvusios ypač sausringos vasaros, taip pat ir netradiciškai šiltos žiemos uodų pamiškėse kone dešimtkart mažiau nei pastaraisiais metais.
Uodai šiemet nepuls
Sveikatos specialistai šiemet kaip niekad gąsdina dėl erkių aktyvumo. Mat dėl neįprastai šiltos žiemos šios nesušalo. Dažnai manoma dėl tos pačios priežasties uodų ir kitokių kraujasiurbių taip pat bus gerokai gausiau nei pastaraisiais metais. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius skuba tai paneigti.
„Šiemet uodų mažiau bent dešimt kartų nei pastaraisiais metais. Taigi, jei kas tikino, kad jų kaip ir erkių bus gausu, sumelavo“, - sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Gamtininkas paneigia ir teiginius, kad erkės šiemet ypač aktyvios dėl šiltos žiemos. Anot jo, erkės – ne vabzdžiai. Joms temperatūra neturi jokios įtakos - išgyvena bet kokią žiemą. „Tai - nonsensas. Erkėms tiesiog labai palanki kaitra“, - kodėl šių kenkėjų pastaruoju metu gausu aiškina pašnekovas.
O štai uodus ir kitus vamzdžius orai veikia. Dėl pernai buvusios ypač sausringos vasaros, taip pat ir netradiciškai šiltos žiemos jų pamiškėse beveik nėra.
„Net varlės šiemet praktiškai neneršė, nes nebuvo nei vandens tirpsmo, nei balų. Ikrai žuvo. Lygiai taip pat atsitiko ir su uodais. Jei po intensyvesnių lietų kur nors ir susidarė laikinos balos, gali būti jų rasis, tačiau labai nedaug“, - tikina S.Paltanavičius.
Rankos mostas nepadės
Gamtininkas sako, jog didelė dalis gamtoje esančių mašalų mūsų nepuola, nes nėra kraujasiurbiai, vis dėlto jų yra pakankamai, kad atbaidytų nuo išvykos į gamtą.
„Be uodų, mus taip pat puola kraujasiurbiai sparvos, gyliai, akliai, nuo kurių ypač dažnai nukenčia žvejai ar gamtoje užmigę poilsiautojai. Kai kurie mašalai odą tiesiog pragraužia. Dėl ant odoje paliekamų jų seilių kurį laiką nekreša kraujas, įvyksta reakcija - iškyla pūslės, kai kam pažeista odos vieta net ima tinti. Paprastai taip nutinka tiems, kurių imuninė sistema silpna. Be to, ir mūsų pačių prakaitas dar labiau dirgina mašalų pažeistas vietas. Būna taip skausminga, kad dėl to neretai esame priversti kreiptis į gydytojus“, - sako S.Paltanavičius.
Kaltinkite prakaito kvapą
Gamtininkas sako, kad yra tokių kraujasiurbių, kuriems nė motais, kad juos vaikote - nutūpę ant odos jie savo darbą nudirbs iki galo. Kurį iš draugų rato puls labiau, taip pat nežinia. Mat mašalai kaip ir erkės linkęs atsirinkti, koks žmogaus kūno kvapas vilioja labiausiai, tačiau paaiškinimų tam nėra.
„Jei galėtume atsakyti į visus klausimus, kas vyksta gamtoje, – ko gero būtume dievai. Tai galime tik paliudyti. Teko sutikti žmonių, kurie net miško takeliu negali eiti – tuoj pat prie jo, nežinia iš kur, prikibs pulkas erkių. Sykį mudu su draugu ėjome per pievą – aš likau sveikas, o jis visas apkibo erkėmis“, - pasakoja ilgametis gamtos tyrinėtojas.
Tai įdomu
Gamtininkas sako, kad specifiniai mašalai būna prie Nemuno. Jų kiekis žmones kartais tiesiog veda į desperaciją ar neviltį. Mat šie specifiniai vabzdžiai, nors neskrenda į patalpas, ypač mėgsta lįsti į plaukus.
Nors tokių mašalų populiaciją imta reguliuoti, o šiemet kaip ir pastaraisiais metais jie naikinami specialiais preparatais, iš Baltarusijos, kur jie nenaikinami, lervutės neilgai trukus vėl pas mus atplaukia upe arba jas atneša vėjas.
„Kol jų gausa nebuvo reguliuojama, į Druskininkų kurortą vasarą žmonės nė nevažiuodavo. Tame regione gyvenusiems mašalai tapo prakeiksmu. Mat jie gali skraidyti ir karštą dieną, ir lietingą vakarą“, - aiškina pašnekovas.
Nei deginamas laužas, nei specialūs juos vaikantys purškalai, pasak S.Paltanavičiaus, margaspalvių upinių mašalų, kurie vystosi Nemune, neveikia: „Žmonės barstydavo ir cinamoną ir įvairius aliejus pildavo, net mašinine alyva tepdavosi, niekas mašalų neatbaidydavo“.
Komentuoti: