- Vygantai, sakykite ar žmonės nenustemba koncerte jus atpažinę kaip gydytoją? Man, kaip taip gali būti: dar vakar mačiau su baltu chalatu, o dabar, žiūrėk, ant scenos dainuoja. 
- Nesislapstau nei nuo pacientų, nei nuo žiūrovų. Deja, reanimacijos pacientams ne visada pakanka gyvybinių funkcijų pažinti savo gydytojus. Bet ar jaučia žiūrovai, kaip groja kiekviena išgelbėta gyvybė? Kokia tai harmonija, kokia muzika?
 
- Ligoninės kolektyvo esate palaikomas? Ar kolegos ateina į koncertą?
- Vieni myli, kiti - nekenčia. Per vidurį nėra! Baisiausia, kad aš tai žinau ir jaučiu. Su tuo reikia būti kiekvieną dieną. Bet man patinka nemylintys. Jie grūdina, tampu stipresnis.
 
- Gal tiems nemylintiems esate „nerimtas“, it koks „gastroliuotojas“?
- Nerimtai medicinoje niekas nedirba, ypač intensyviojoje terapijoje, kur dvidešimt keturias valandas per parą kovojama už kiekvieno paciento gyvybę. Didžiuojuosi savo komanda, jos entuziazmu ir pasišventimu. Jau daugiau kaip dveji metai vadovauju didžiausiam ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriui, kuriame dirba šimtas penkiasdešimt žmonių, ir to paties pavadinimo klinikai su dar daugiau darbuotojų.
Netikėtai transatlantiniame reise teko suteikti pagalbą penkiems amerikiečių mokytojams, apsinuodijusiems maistu. Turbūt per visą dvidešimt metų „Lufhansos“ istoriją nebuvo tokio sunegalavusių skaičiaus, užblokavusių atitinkamą skaičių tualetų. Kartu su vokiečių pediatre gydėme pakankamai skurdžiomis lėktuve buvusiomis priemonėmis. Lašines, infuzijas prispaudėme viršutinių bagažo talpų dangčiais. Kai prieš leidžiantis lėktuvui nuėjau aplankyti pacientų, amerikietis padavė ranką ir pasakė: „Thank you, doc“ (Ačiū, gydytojau – liet.).
Taigi visos etiketės, kaip ir pravardės, tik puošia. Vadinasi, esi pastebimas. Vienas kolega pasakė: šaipiausi iš tavęs, bet dabar žaviuosi, nes pasiekei daugiau už mus, parašiusius neskaitomą disertaciją ar dvi. Aš išleidau septynias kompaktines plokšteles, dabar rengiu aštuntąją. Žmonės jas perka ir klauso. 
 
- Turite „parako“ - nepaneigsi... Ar dainavimas jums kaip laisvalaikio leidimo būdas?
- Neturiu laisvalaikio. Šiais laikais tai - prabanga. Dainavimas - darbas. Kaip sporte: praleisi užsiėmimus - iškrisi iš rinktinės. Groju kasdien. Lietuvos kamerinio orkestro violončelistas Dainius Palšauskas, pamatęs mano rankas, nusistebėjo, kad mūsų pirštų galų nuospaudos panašios. Kraujo tyrimams iš pirštų galų nepaimsi! (juokiasi).
 
- Vis dėlto atsipalaiduot kažkaip reikia...
- Mėgstu leisti vakarus su smagia kompanija ir šokiais. Mano mokytojas, VU dainų ir šokių ansamblio vadovas, LMTA docentas man sakydavo: geriau šokiai su merginomis ir muzika vakarais, negu varginantys bėgiojimai rytais. Su ausinėmis smagiau nenubėgsi.
Šiais metais režisuoju moksleivių dainų šventės šokių dienos koncertą „Po pasaulio medžiu“, kuriame dalyvaus per penkis tūkstančius šokėjų.
 
- Štai iš kur ta sportinė forma.
- Kiekvieną rytą pradedu gimnastika. Bent dvidešimt minučių aktyvaus sporto per dieną man tiesiog būtina. O kur dar papildomai dvi trys treniruotės per savaitę sporto salėje! Štai kvėpavimo raumenims labai gerai seksas. Kai lauko temperatūra pakyla virš dešimt laipsnių, bėgioju. Jei lauke šalčiau, saugau plaučių alveoles, nes man jų reikia dvidešimt keturias valandas per parą.


 
- Sakykite, kaip pavyksta išlaviruoti tarp koncertų ir darbo ligoninėje?
- Dažniausiai, norėdamas išvengti rytinių Vilniaus kamščių, naudojuosi navigacine programa „Waze“. Nustebau, kai pamačiau, kad šia programa naudojasi ir Niujorko bei Čikagos uberiečiai. Supratau, kad gyvenu ir judu teisinga kryptimi. Rytais medicina, vakarais filharmonija. Nepasiklysi.
 
- Ar žmona nepyksta, kad vyras po darbo vis koncertuose? Gerbėjų aplinkui jai netenka vaikyti?
- Koncertai - tai darbas, ne pramoga. Muzika yra mano gyvenimo dalis. O buvusi gerbėja už manęs ištekėjo. Žino, kada pykti, kada nepykti.
 
- Be dieninio ir naktinio darbo dar prisideda tėvystės džiaugsmai bei vargai. Trims jiems spėjate skirti laiko?
- Darbuose ir gastrolėse vaikų negali būti! Mano vaikai savarankiški, bet mes mėgstame atostogauti kartu. Dažniausiai tai būna kalnų slidinėjimas. Galima būtų televizijos serialą sukurti apie tai, kaip stūmėme Alpėse automobilį į apsnigtą slidų kalną arba pirmą kartą dėjome ant ratų grandines. Arba kaip jie, pasišalinę nuo manęs, su taksi vijosi traukinį Bergame, kad tik tėtis nesužinotų apie jų nuotykius. Prilygtų „Vedęs ir turi vaikų“.
 
- Esate dalyvavęs muzikiniame televizijos projekte, nuolat matomas koncertuose. Kaip populiarumas paveikia žmogų? Sakoma, tai išpučia ego...
- Po Janinos Miščiukaitės netekties aš išėjau iš televizijos projekto. Man tai suteikė ambicijų, kad turiu daryti savo projektus, kurti savo dainas. Ir šito iš manęs niekas negali atiimti. Gyvenimas ir kelionės patys groja. Labai mėgstu skaniai pavalgyti, dažniausiai iš restoranų trisdešimtuko. Nors dabar atrandu dar įdomesnių. Deja, negaliu sau leisti persivalgyti, kad ego nesipūstų (juokiasi).


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!