- Pirmas blynas Olimpiadoje labai neblogas – iškovota 23 vieta. Kaip jautiesi ir kokie darbai laukia dabar?
- Jaučiuosi šiek tiek pavargęs. Užklupo darbai, su kuriais anksčiau neteko susidurti. Interviu, komentarai, prašymai pasidalinti įspūdžiais. Tai, žinoma, malonu. Stengiuosi visiems suteikti džiaugsmo, bet kartu tai ir vargina, nes nelieka laiko poilsiui, sau. Neturiu daug laiko, nes tuoj vėl prasidės treniruočių stovyklos ir teks išvykti į Latviją. Vėliau skrisiu į Slovėniją, į Pasaulio taurės etapą. Varžybos prasideda jau kovo pirmą savaitę. Kol kas neprognozuoju, kaip ten pasirodysiu. Tačiau tikiu, kad iki starto spėsiu pailsėti ir viskas bus gerai.
- Jaudinaisi startuodamas tokio lygio varžybose?
- Kai sužinojau, jog patekau į olimpines žaidines, buvau laimingas. Labai norėjau ir laukiau, kada gausiu olimpinę aprangą, kada išvyksiu. Pirmomis dienomis Sočyje viskas atrodė įprasta – lyg tai būtų ne olimpinės žaidynės, o dar vienas Pasaulio taurės etapas. Tačiau dieną prieš startą pradėjau šiek tiek jaudintis. Mąsčiau, kaip atrodys varžybos, kaip reikės susitelkti, šaudyti, slidinėti. Didžiausias jaudulys buvo prieš pirmąjį startą, vėliau pavyko su juo susitvarkyti ir individualioje rungtyje, kurioje parodžiau geriausią rezultatą, buvau ramus. Aišku, po varžybų atsirado kitos emocijos. Iš pradžių nuliūdau, jog paskutiniame etape praradau galimybę iškovoti medalį. Tačiau jau po kelių valandų supratau, kad mano rezultatas tikrai geras. Be to, grįžęs į Lietuvą pamačiau, jog žmonės tikrai labai mane palaiko.
- Lietuvoje žiemos sportas vis dar nėra populiarus, kodėl pasirinkai būtent biatloną?
- Biatlonu susidomėjau dėl galimybės šaudyti. Nuo vaikystės man patiko šautuvai – mano senelis ir tėvas buvo medžiotojai. Jie pasiimdavo mane į medžioklę, todėl galėjau iš arti pamatyti, kaip šaudoma. Man patiko tiek šūvio garsas, tiek parako kvapas. Užsimaniau pašaudyti ir pats. Tuo metu jau sportavau ir treneris man paaiškino, kad tokią galimybę turėčiau pasirinkęs biatloną. Tiesa, slidinėti nenorėjau, įdomu buvo tik vaikystėje su draugais nusileisti nuo kalniuko. Niekada nesvajojau tapti slidininku, tačiau prieš maždaug šešerius metus biatloną pradėjau vertinti rimčiau. Anksčiau sportuodavau dėl galimybės aplankyti užsienio šalis, pamatyti daugiau. Dabar gi į sportą žiūriu rimtai. Olimpiadoje supratau, kad tikrai galiu viską jam atiduoti.
Tiesa, turiu ir atsarginį variantą - netgi du. Pirmasis – būti mokytoju arba treneriu, nes šiuo metu studijuoju Lietuvos edukologijos universitete. Antrasis – Lietuvos kariuomenė.
- Tikiesi, kad po šių žaidynių biatlonas Lietuvoje taps populiaresnis?
- Lietuvoje žiemos sportas nepopuliarus dėl kelių priežasčių. Pirma, nėra geros infrastruktūros. Be to, trūksta žmonių, kurie skatintų. Žiemos sportas nėra ir labai malonus - reikia ilgai būti šaltame ore. Todėl didžioji dalis sportininkų verčiau renkasi vasaros sporto šakas. Be to, gyvename technologijų amžiuje. Dažnas yra įnikęs į kompiuterį ir apie sportą nė negalvoja.
Natūralu, kad po olimpiados labiau imama domėtis sportu. Jau teko girdėti, jog žmonės skambina į biatlono federaciją ir sako norintys išmėginti jėgas šiame sporte.
- Stebėdami žaidynes galėjome įsitikinti, kad traumų nepavyksta išvengti net geriausiems sportininkams. Esi susižeidęs prieš rimtą startą?
- Sportininkai prieš svarbiausias rungtynes ypač save saugo. Profesionalai tikrai stengiasi nerizikuoti ir išvengti traumų. Jei esi biatlonininkas, būtų kvaila prieš varžybas mėginti šokti nuo tramplino ar važinėti kalnų slidėmis. Tokių dalykų nedarau ir aš, todėl kol kas man pavyko išvengti traumų. Jų neturėjau ko gero nuo vaikystės. Biatlonas nėra tokia pavojinga žiemos sporto šaka kaip kitos. Be abejo, nė vienas nėra apsaugotas nuo susižeidimų. Tačiau nereikia beprasmiškai rizikuoti.
- Į Sočį kartu su jumis vyko ir medikų delegacija. Koks jų indėlis į pasiektus rezultatus?
- Sočyje man teko bendrauti tik su vienu mūsų šalies mediku – Daliumi Barkausku. Su juo susidūriau pirmą kartą, tačiau iš jo nemažai sužinojau. Tai žmogus, turintis daug dirbo su sportininkais praktikos. Iš tikrųjų su Lietuvos sporto medikais viskas yra gerai.
- Kalbų apie Sočio olimpines žaidynes buvo visokių – vieni gyrė, kiti peikė. Kokius įspūdžius tau paliko ši sporto šventė?
- Viskas buvo labai apgalvota, nemačiau jokių trūkumų ar nesklandumų. Buvau Sočyje prieš metus ir tada problemų buvo dar labai daug – tiek su ginklų transportavimu, tiek su apgyvendinimu, daiktų pervežimu. Šiemet jų nebuvo. Oro uoste atidavėme daiktus, juos mums pristatė tiesiai į viešbutį. Niekur nestrigome, nestovėjome eilėse. Maitinimas taip pat buvo puikus. Daug kalbėta apie apsaugos darbuotojus, tačiau jiems priekaištų neturiu – visi jie buvo labai mandagūs. Man tikrai labai patiko. O kas nori, visada randa prie ko prikibti.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg "Tris kartus pasaulio futbolo čempionato trofėjų į viršų kėlęs Pele, pasak jo sūnaus, gėdijasi savo fizinės būklės. Tuo metu sporto legenda paneigė sergąs depresija, blogėjančią sveikatą jis laiko normalia senėjimo dalimi.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: